Praeities politika

Čekai ir komunistinės praeities našta

Das „Jan Palach und Jan Zajíc“-Denkmal am Wenzelsplatz | © Archiv ÚSD AV ČR und Tomáš VlčekPo 1989 m. „Aksominės revoliucijos“ Čekijoje įsigalėjo „nacionalinio susitaikymo“ kursas, trukdęs suvesti sąskaitas su komunistiniu režimu. Pirmoji liustracijos banga apėmė vien saviškių gretas, o pradinė dekomunizacija apsiribojo tik valstybės valdžios institucijomis.

1989 m. lapkričio ir gruodžio mėn. Čekoslovakijoje vykusių šimtatūkstantinių demonstracijų dėka šalyje prasidėjo politinės permainos, kurios dėl taikaus pobūdžio dar vadinamos „Aksomine revoliucija“. Visiems laikams atsisveikinti su autoritarine Čekoslovakijos komunistų partijos politika – tokia buvo čekų ir slovakų valia, kurią jie išsakė manifestacijose ir kurią kaip savaime suprantamą dalyką netrukus priėmė ir patys komunistai. Žlugo po karo susikūrusi sovietų imperija, baigėsi ištisa epocha. „Aksominė revoliucija“ – tai iš tikrųjų contradictio in adjecto – nustelbė pamatinę greitų ir taikių sistemos pokyčių prieštarą: iš išorės įvykiai priminė revoliuciją, tačiau juose nebuvo revoliucinio užtaiso ir vidinės galios. Būdamas įsitikinęs, kad teisinę valstybę pavyks sukurti tik pasiekus istorinį kompromisą ir neleidus toliau suktis smurtinio atpildo spiralei, demokratijos elitas paragino komunistų partiją atsisakyti totalitarinio režimo metodų, kad galėtų tapti pliuralizmu grindžiamos demokratinės sistemos dalimi. Taip įsigalėjo politinis „nacionalinio susitaikymo“ ir „teisinio tęstinumo“ kursas, kuris iš esmės atitiko visuomeninę-politinę situaciją, susiklosčiusią po 41 metus trukusio komunistų viešpatavimo, tačiau netrukus jis ėmė prieštarauti moraliniam imperatyvui – suvesti istorines sąskaitas su nusikalstamu režimu.

Antikomunizmas – politinio skilimo katalizatorius (1990)

Jau 1990 m. sausį išlaisvintoje Čekijos visuomenėje ėmė ryškėti stiprus priešiškumas žlugusiam režimui bei jo atstovams viduriniuose ir žemutiniuose sluoksniuose. Priešiškumo apraiškų pasitaikė visoje šalyje –įmonėse, institucijose ir atstovaujamuose organuose. Tačiau Piliečių forumo Prahos koordinacinio centro atstovai nenorėjo sukelti „žemės drebėjimo“ personalo gretose. Jie pasipriešino revoliuciniams metodams, kuriais buvo keičiama tenykštė atstovybė ir įmonių valdžia, bei primygtinai reikalavo, kad vietos forumų veiksmai „jokiais aspektais neprimintų Nacionalinio fronto veiklos komitetų siautėjimo po 1948 m. vasario mėn. įvykių“. Permainos turėjo vykti ramiai, laikantis apskritojo stalo susitarimų. Vis dėlto panoraminis vaizdas, kuris buvo matomas iš viršaus, neatitiko dramatiškų įvykių gausos apačioje. Taip Piliečių forumo (PF) vadovybės pastangos nekonfliktuojant pereiti prie rinkimų kuriam laikui užkirto kelią būtiniausioms permainoms vietos lygiu.

Audringi 1990 m. vasario ir kovo mėn. įvykiai Brno buvo tikras išbandymas konstitucinio konsensuso politikai. Raginimas pradėti dekomunizaciją čia skambėjo itin garsiai. Brno piliečių forumas, kuriam vadovavo buvęs komunistas, vėliau Chartijos 77 signataras ir politinis kalinys Jaroslavas Šabata, nusprendė palikti pareigose Brno miesto merą komunistą. Tačiau toks sprendimas papiktino nemažą Brno visuomenės dalį ir kelis vietos forumus, kuriems atstovavo Chartijos 77 signataras, politinis kalinys Petras Cibulka. Šie radikaliai nusiteikę veikėjai reikalavo nuosekliai išvalyti viešąjį gyvenimą, t. y. išstumti iš jo garsius komunistinio režimo veikėjus. Šios kovos išraiška – protesto demonstracijų virtinė ir audringi Piliečių forumo Brno parlamento posėdžiai.
P. Cibulkos radikalai atskilo nuo Piliečių forumo ir pradėjo leisti griežtai antikomunistinį „Necenzūruotą laikraštį“.

Tarp dekomunizacijos priemonių paminėtina ir 1990 m. kovą Piliečių forumo iškelta iniciatyva, kuria buvo siekiama nacionalizuoti Čekoslovakijos komunistų partijos (ČKP) turtą. Be to, šis reikalavimas buvo istorinio kompromiso realybės išdava: Čekoslovakijos komunistų partija gali likti politikoje, tačiau privalo atiduoti neteisėtai įgytą turtą. Po mėnesio nebeliko svarbiausio „Aksominės revoliucijos“ tabu – 1990 m. balandžio 17 d. Prahos prokuroras Tomášas Sokolas (PF) paskelbė, kad vykdydamas savo funkcijas jis vertins Čekoslovakijos komunistų partijos veiklą pagal atitinkamus Baudžiamojo kodekso straipsnius, ieškodamas joje galimos nusikaltimo sudėties – fašizmo ir panašių judėjimų, keliančių grėsmę laisvei ir demokratijai, rėmimo bei propagavimo požymių. Šį pareiškimą jis pagrindė analize, kurioje lygino totalitarinių nacistinio ir komunistinio režimų ideologiją ir praktiką. Ryžtingai pasipriešinę tokiam žingsniui, komunistai protestuodami išėjo iš Federalinio susirinkimo posėdžio, taip sukeldami rimtą grėsmę jau prasidėjusiam įstatymų leidybos procesui. Kadangi jie vis dar turėjo daug atstovų šioje aukščiausioje įstatymų leidybos institucijoje, jiems nedalyvaujant būtų sustojęs svarbių įstatymų priėmimas ir prasidėjusi konstitucinė krizė.
PF atstovai pranešė, kad bandymas pateikti Čekoslovakijos komunistų partiją kaip prieštaraujančią įstatymams tėra asmeninė prokuroro T. Sokolo iniciatyva, kurios nepalaiko Piliečių forumo frakcijos. Nors ir pavyko užkirsti kelią konstitucinei krizei, vidinės krizės neišvengė pats demokratinis judėjimas. PF apskričių forumai balandžio 21 d. vykusiame Prahos kongrese vienbalsiai stojo prokuroro T. Sokolo pusėn ir judėjimo vadovybei teko atsisakyti dar vieno revoliucijos įteisinimo elemento.

Artėjant rinkimams, antikomunizmo balsai vis labiau stiprėjo. Štai 1990 m. gegužės 17 d. keturios „istorinės demokratinės politinės partijos“ – Čekoslovakijos socialdemokratija, Čekoslovakijos liaudies partija, Čekoslovakijos socialistų partija ir Demokratinė partija – paskelbė deklaraciją, kuria ragino paleisti Čekoslovakijos komunistų partiją. Tačiau toks radikalus rinkiminis gestas nesulaukė rinkėjų pritarimo, kadangi jie puikiai žinojo apie ankstesnį šių partijų bendradarbiavimą su komunistais. Būtent dėl šios priežasties 1990 m. birželio mėn. rinkimai minėtoms keturioms partijoms nebuvo sėkmingi – juose triumfavo Piliečių forumas, sudaręs stiprias frakcijas Federaliniame susirinkime ir Čekijos nacionalinėje taryboje. Regioniniai Piliečių forumo skyriai, išaugus jų sąmoningumui, pradėjo stipriau spausti koordinacinį centrą, kad šis imtųsi gilesnės viešojo gyvenimo dekomunizacijos. Tačiau priemonės, kuriomis pergalingas demokratinis judėjimas bandė sugriauti „įsisenėjusį klaną“, vis dar buvo labai ribotos.

Pirmoji liustracijos banga apėmė vien tik saviškių gretas: prieš 1990 m. birželio ir lapkričio mėn. parlamento ir vietos valdžios rinkimus politinės partijos ir judėjimai patys pavesdavo patikrinti, ar jų kandidatai nėra registruoti Vidaus reikalų ministerijos duomenų bazėse kaip valstybės saugumo darbuotojai. Tiesa, toks patikrinimas nebuvo privalomas valstybės valdžios institucijoms ir įstaigoms, ministerijoms ir įmonėms, todėl jis sukėlė kritikos bangą. Atsižvelgdamas į tai, Federalinis susirinkimas 1991 m. spalio mėn. po sudėtingų diskusijų priėmė vad. liustracijos įstatymą. Šiame įstatyme buvo nurodytos tos valstybinės institucijos ir įstaigos, kuriose ateityje turėjo dirbti tik liustracijos požiūriu „švarūs“ politikai ir valdininkai, t. y. tie, kurie nepriklausė aukštesniems komunistinio režimo funkcionieriams ir nebendradarbiavo su jo represinėmis struktūromis. Tad dekomunizacija apsiribojo tik valstybės valdžios institucijomis, palikdama nuošalyje privatizavimo procesą ir verslo sferą. Su tuo niekaip negalėjo susitaikyti radikalios antikomunistinės organizacijos – Politinių kalinių konfederacija, Įsipareigojusiųjų nepartinių klubas ir kt., tačiau ir jos nedaug ką laimėjo.

Bandymai teisiškai išspręsti komunistinio palikimo klausimą (1990–1993)

Der Brunnen vor dem National Museum am Wenzelsplatz am 24.1.1969; oben die Totenmaske von Jan Palach, rechts die Aufschrift „Lieber im Stehen sterben als auf den Knien leben.“ | © Archiv ÚSD AV ČR und Tomáš Vlček 1990 m. parlamento ir vietos valdžios rinkimai teisiškai įtvirtino Čekijos ir Moravijos komunistų partiją (ČMKP), kuri laimėjo atitinkamai 13 % ir 17 % rinkėjų balsų. Paskelbti ją prieštaraujančia įstatymams nuo šiol buvo įmanoma tik paneigus teisėtą nemažos rinkėjų dalies valią, tad rinkimų laimėtojai net nesvarstė tokios galimybės. Jų radikalizmas, vyravęs prieš rinkimus, dabar virto reikalavimu skubiai suvesti sąskaitas su vietos „nomenklatūrinėmis brolijomis“ ir „komunistinės mafijos grupuotėmis“, kurios visuomeninį, municipalinį ar įmonių finansinį kapitalą pavertė privačiomis arba verslui priklausančiomis turtinėmis vertybėmis. 1990 m. rugpjūčio pabaigoje Federalinio susirinkimo prezidiumas, spaudžiamas „iš apačios“, priėmė nutarimą dėl buvusių „kadrų“ atšaukimo iš pramonės įmonių vadovų postų. Tačiau, kaip parodė vėlesni mėnesiai, daugumai žinybų labai trūko valios imtis pokyčių. Personalas išvengė „žemės drebėjimų“, o įmonėse bei valdžios sluoksniuose ir toliau tęsėsi „prieš privatizavimą juntama agonija“.

1990 m. rudenį iki tol vyravusios antikomunistinės nuotaikos pasiekė aukščiausią tašką, kai Piliečių forumo dauguma palaikė nuomonę, kad jau atėjo metas surengti „moralinį tribunolą“ nuverstam režimui, o vėliau – ir teismo procesus asmenims, kaltinamiems konkrečiais nusikaltimais. Atrodė, kad dauguma politinių veikėjų galėtų pritarti tokiam atsiskaitymo su praeitimi būdui ir kad antikomunizmui galiausiai pavyks susikurti teisėtą ir visuotinį pagrindą. Tačiau dėl dramatiško Piliečių forumo skilimo 1990–1991 m. sandūroje šios iniciatyvos atsidūrė antrajame plane. Antikomunizmo bangai teko katalizatoriaus vaidmuo pirmiausia tuo metu, kai vyko politinių jėgų skilimas ir politikos scenoje buvo iš naujo dalijamos kortos. Jau 1991 m. pradžioje paaiškėjo, kad po Piliečių forumo skilimo susikūrusių partijų (ODS, OH, ODA, KDS, LDS) antikomunistinė valia nebus tokia radikali. Dauguma jų, ypač turinčių atstovų vyriausybėje ir parlamente, jautė didesnį palankumą ankstesnei pragmatiškai ir kompromisinei Piliečių forumo politikai.

Galiausiai buvo pradėtas taip nekantriai lauktas privatizavimo procesas, kurį susidomėjusi stebėjo visa visuomenė, įžvelgusi jame savotišką pakaitinės revoliucijos dinamiką. Užbaigus verslo struktūrų ir nuostatų pertvarką, būtų galutinai išsižadėta praeities. Mistifikuota „nematoma rinkos ranka“ turėjo veikti kaip savarankiška institucija, kurios tikslas – kardinaliai pakeisti žmonių mąstyseną ir elgseną bei reguliuoti savo pačios veiklą. Tolesnė dekomunizacijos politika buvo veikiau simboliška ir pagrįsta deklaracijomis. Tai matyti iš vienintelio sakinio, kuris sudaro 1991 m. lapkritį Federalinio susirinkimo priimtą įstatymą dėl nelaisvės laikmečio: „Nuo 1948 iki 1989 m. komunistinis režimas pažeidinėjo žmogaus teises ir savo paties priimtus įstatymus.“ Politinių kalinių konfederacija vėl bergždžiai bandė prastumti savąją įstatymo versiją, pagal kurią Čekoslovakijos komunistų partija turėjo būti laikoma teroristine ir nusikalstama organizacija, prieštaraujančia įstatymams.

Radikalios antikomunistinės organizacijos – ypač KPV ir KAN – manė, kad niekas nepalaiko jų pastangų pradėti nuoseklią dekomunizaciją. Jos neturėjo atstovų parlamentuose, todėl jų galimybės daryti spaudimą buvo labai ribotos. Nepaisant to jos siekė, kad būtų suvestos sąskaitos su komunistine praeitimi ir dabartimi. 1991 m. „Įsipareigojusiųjų nepartinių klubas“ (KAN) pasisakė už visapusišką dekomunizaciją pagal pokario Vokietijos denacifikacijos pavyzdį. Dar viena nesėkminga KAN iniciatyva – pasiūlyta įstatyminė priemonė, pagal kurią Čekoslovakijos komunistų partijos ir valstybės saugumo viduriniojo ir aukštesniojo rango pareigūnams būtų draudžiama dalyvauti privatizavimo procese.

„Iš apačios“ ir toliau pasigirsdavo raginimų įgyvendinti dekomunizaciją. 1992 m. pavasarį trijuose „Necenzūruoto laikraščio“ numeriuose buvo paskelbtas visas valstybės saugumo darbuotojų sąrašas. Šie vad. Cibulkos sąrašai sukėlė visuotinį nepasitenkinimą, kadangi visuomenei buvo paviešinta informacija, galėjusi sukelti tikrą sprogimą. Tai nebuvo valstybės saugumo pulkininkų klastotės, kaip teigė priešininkai, o ištraukos, tiesa, labai išsamios, iš Vidaus reikalų ministerijos „žvalgybos padalinių“ registrų. Toks stichiškas sąrašų paskelbimas – tai uždarų archyvų ir „riebiu brūkšniu perbrauktos praeities politikos“ pasekmė. Paskelbus tūkstančius gyventojų, agentų ir butų savininkų pavardžių, mokyklose, įstaigose, įmonėse, institucijose ir organizacijose prasidėjo savavališkas ir kontroversiškas liustracijos procesas. Daugeliu atvejų už sausų sąrašuose pateiktų duomenų (vardas, pavardė, gimimo data, slapyvardis ir bendradarbiavimo laikotarpis) slypėjo labai jaudinančios ir sudėtingos istorijos.

Apibendrinant galima pasakyti, kad žlugus komunizmui pirmaisiais – ir svarbiausiais – metais bandymai atsiskaityti su komunistų partija ir komunistine praeitimi buvo labai sudėtingas ir kontroversiškas socialinis-politinis procesas, kuriame dalyvavo daugybė veikėjų, turėjusių įvairiausios patirties ir įvairiausių motyvų. Iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, kad atsiskaitymo procesą lydėjo įtampa tarp moralinio ar deklaratyvaus atpildo pobūdžio ir jo baudžiamojo ar sankcijuoto lygmens. Ši įtampa sukėlė moralinį lūžį čekų elito ir visuomenės sąmonėje po 1989 m. lapkričio mėn. įvykių. Iš aukščiau aprašytų dekomunizacijos priemonių ryškėja esminis prieštaravimas tarp oficialios kompromisų politikos ir radikalios antikomunistinės linijos. Oficialioje politikoje svarbiausias uždavinys – ryžtingai ir deklaratyviai pasmerkti žlugusį režimą bei pradėti reabilitacijos, restitucijos ir liustracijos procesus, kurių tikslas – ištaisyti asmenims ir turtui padarytą neteisybę arba bent iš dalies „išvalyti“ valdžios institucijas. Tuo tarpu antikomunistai reikalavo gerokai daugiau.

1993 m. liepą Čekijos parlamentas priėmė įstatymą dėl komunistinio režimo neteisėtumo ir jo kriminalinio pobūdžio, taip bandydamas įveikti šią įtampą. Ypatingas dėmesys įstatyme buvo skirtas nedviprasmiškam Čekoslovakijos komunistų partijos kaip „nusikalstamos ir pasibjaurėtinos organizacijos“ pasmerkimui, tačiau šios partijos įpėdinė – Čekijos ir Moravijos komunistų partija – nebuvo uždrausta. Tokiu būdu minėtas prieštaravimas, kuris nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios sudarė teisinio kontroversiškumo ir politinių kovų pagrindą, buvo įšaldytas keleriems metams ar dešimtmečiams, nors jis, tiesą sakant, tik dar labiau sustiprėjo.

Nuo bandymų bausti už nusikaltimus iki archyvų ir memuarų politikos (1993–2007)

Dr. Milada Horáková vor dem Gericht im Jahre 1950 | © National Archiv in PragVėlesniais metais dekomunizacijos veiksmų buvo bandoma imtis keliais svarbiais lygiais. 1991 m. priimto liustracijos įstatymo galiojimas buvo dar kartą pratęstas. Įstatymas galioja ir šiandien. Nesiliaujant spaudimui bausti už komunistinės eros nusikaltimus, 1995 m. buvo įsteigta komunizmo nusikaltimų dokumentavimo ir tyrimo institucija. Iki 2008 m. ši tarnyba atliko 192 asmenų veiklos tyrimą. Kompetentingos prokuratūros gavo 97 pareiškimus (iš jų – 32 pakartotinius) iškelti bylą iš viso 123 nusikaltimais įtariamiems asmenims. Remiantis šiais pareiškimais buvo pateikti 74 kaltinimai (20 iš jų – pakartotiniai) iš viso 101 asmeniui.

Per pastaruosius 20 metų buvo priimta nemažai įstatymų, kuriais siekta bent kiek sumažinti turtinę skriaudą arba iš dalies atlyginti žalą asmenims, aktyviai pasipriešinusiems komunistiniam režimui. Tai visų pirma jau minėti 1990–1991 m. įstatymai dėl teisinės reabilitacijos ir turto restitucijos, 2002 m. įstatymas dėl kompensacijos skyrimo asmenims, kurie buvo išvežti į SSRS arba kitose valstybėse įkurtus lagerius, taip pat Vyriausybės nutarimas dėl vienkartinės išmokos skyrimo asmenims, siekiant sušvelninti skriaudą, kurią jie patyrė, išnaudojami komunistinio režimo karinėse arba priverstinio darbo stovyklose. 10-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje pradedama iš naujo diskutuoti apie tai, ar komunistinės valstybės saugumo tarnybų archyvai turi būti viešai prieinami. Nuo 1996 m. visuomenei palaipsniui buvo atverti praktiškai visi saugumo struktūrų archyvai. Ilgų ir kontroversiškų diskusijų metu galiausiai buvo suformuluotas politinis „nacionalinės atminties“ imperatyvas, o 2007 m. įstatymu buvo įkurtas Totalitarinio režimo studijų institutas ir Saugumo tarnybų archyvas. Šių naujų institucijų tikslas – suskaitmeninti visus nacistinio režimo (1939–1945) ir komunistinio režimo (1948–1989) represinių struktūrų dokumentus ir pateikti istorinį abiejų totalitarinių santvarkų vertinimą.

Dekomunizacijos pastangų neatsisakoma ir šiandien. Viena vertus, jos apima simbolines priemones, pavyzdžiui, antikomunistinę „ikonografiją“ (emblemas ir lozungus ant lipdukų, plakatų ar marškinėlių) arba „hepeningus“, kaip antai „Su komunistais nekalbame“ ir pan. Antra vertus, vis dar pasitaiko bandymų uždrausti ČMKP (ar bent jau jos pavadinimą ir simboliką), taip stengiantis įgyvendinti pakartotines, tačiau nelabai sėkmingas ir ne itin plačiai palaikomas įstatymų leidybos iniciatyvas bei piliečių peticijas.

KAN – Klub angažovaných nestraníků / Įsipareigojusiųjų nepartinių klubas
ODS – Občanská demokratická strana / Demokratinė piliečių partija
OH – Občanské hnutí / Piliečių judėjimas
ODA – Občanská demokratická aliance/ Demokratinis piliečių aljansas
KDS – Křesťanská demokratická strana / Krikščionių demokratų partija
LDS – Liberálně-demokratická strana / Liberalų demokratų partija
KVP – Konfederace politických vězňů / Politinių kalinių sąjunga

PhDr. Jiří Suk, Ph.D.
Istorikas ir publicistas. Gimė 1966 m. Prahoje. Studijavo istoriją, archyvistiką ir politologiją Prahos Karolio universitete. Nuo 1992 m. dirba Naujausių laikų istorijos institute. Laiko save naujausių laikų istorijos specialistu, domisi istorija, kuri glaudžiai susijusi su dabartimi ir dar nebuvo tyrinėjama. Jo knyga „Labyrintem revoluce“ („Revoliucijos labirintu“) 2003 m. pelnė „Magnesia Litera“ premiją, skiriamą už geriausią metų knygą.

Übersetzung aus dem Tschechischen: Rico Schote

Copyright: Goethe-Institut
2010