Praeities politika

Didvyriškumas ir asmeniškumas
Statulų ir paminklų paskirtis Slovakijos viešojoje erdvėje

Jakub Platz; copyright: Goethe-InstitutMichal Hvorecký; Copyright: Michal Hvorecký Kai buvau mažas, Laisvės aikštėje Bratislavoje stovėjo buvusio prezidento komunisto Klemento Gottwaldo paminklas. Parke ties Račianske mýto sankryža stūksojo keturių metrų aukščio monumentas liaudies milicijai – milicininkas, stovintis ant socialistinio kūjo, rankas susikišęs į kelnių kišenes.

Profsąjungų aikštę puošė šiandien jau beveik pamiršto Júliuso Nagy’o statula, o į Lenino aikštę (dabar – Jakubo aikštė) iš aukšto žvelgė Leninas. Dar 6-ajame deš. Slovakijos nacionalinio sukilimo aikštėje stovėjo ir Stalino paminklas – ši aikštė tada buvo vadinama jo vardu. Paminklas pastatytas 1949 m., t. y. generalisimui dar gyvam esant, jo 70-ojo gimtadienio proga.

Praeities simboliai

König Svätopluk; copyright: Goethe-InstitutK. Gottwaldo paminklas buvo toks milžiniškas, kad po Aksominės revoliucijos jį teko sprogdinti. Nerūpestingo milicininko ir Lenino skulptūros atsidūrė Slovakijos nacionalinės galerijos sandėlyje. Kažkada seniai mano mieste buvo nugriautas paminklas Marijai-Teresei (šiandien Dunojaus krantinėje galima išvysti sumažintą menkavertį jo plagiatą), o ir kadaise nuversta Milano Rastislavo Štefániko skulptūra neseniai vėl iškilo – ar ne paradoksas? – pagrindiniame verslo kvartale.
Revoliucijas neretai lydi stabų griovimas. Naujieji ideologai atakuoja ir paminklus, kadangi šie simbolizuoja praeitį. Tačiau Bratislavoje stabų griovėjai nelietė garsių Slovakijos nacionaliniam sukilimui skirtų paminklų. Monumentą Slavín, kurio šešėlyje aš užaugau, pavyko išsaugoti, kaip ir partizanų paminklus Slovakijos nacionalinio sukilimo aikštėje.

Kur statula, ten skandalas

Vengrijoje, pavyzdžiui, buvo nuspręsta kitaip pasielgti su komunizmo epochos paminklais. Budapešto pakraštyje atsirado memorialinis parkas, šiandien laikomas reikšminga socialistinio realizmo, konstruktyvizmo ir monumentalizmo skulptūrų galerija po atviru dangumi.
Kaip rašė Václavas Cílekas, genius loci yra toji priežastis, kurios negalime įvardyti, bet būtent dėl jos mes vis grįžtame į tą pačią vietą. Net ir tie paminklai, kurių šiandien nebėra, paliko manyje šiokių tokių pėdsakų. Dažnai apie juos pagalvoju, ypač atsidūręs tose gatvėse ar aikštėse, kur juos nugriovus liko tuštuma.

Milan Rastislav Štefánik; Copyright: Goethe-Institut Dėl naujų paminklų ir statulų Slovakijoje neretai kyla skandalų. Karaliaus Svatopluko paminklą Bratislavos pilyje sukūrė Jánas Kulichas, kuris pačia žemiausia forma, primenančia niūrų pseudodidvyrišką kičą, įkūnija socialistinį realizmą, beveik nepakenčiamai idealizuodamas sovietus, partizanus ir milicininkus. Slovakijos Respublikos Nacionalinės Tarybos pastate, taip pat prie Žilinos rotušės galima išvysti Romos katalikų kunigo, liaudies partijos lyderio ir antisemito Andrejaus Hlinkos (1864–1938) biustą.
Antai centrinėje Košicės gatvėje iškilo paminklas kontroversiškam vengrų kilmės politikui Jánosui Esterházy’ui. Tai buvo svarbus parlamento narys, be to, fašistas, daugelio laikomas Pietų Slovakijos okupacijos simboliu. O Rajece atsirado karo metų fašistinės Slovakijos Respublikos veikėjo Ferdinando Ďurčanský’o biustas. Pasipiktinusi valdžia negalėjo nieko padaryti – tai vietos savivaldos kompetencijos dalykas.

Disneilendą primenantis vietovaizdis

Jakub Platz; copyright: Goethe-InstitutSlovakijai žūtbūt reikia teisinių priemonių, kad būtų užkirstas kelias abejotinų asmenybių ir judėjimų garbinimui. Istoriniams vadeivoms, susijusiems su totalitariniais režimais, neturėtų būti statomi paminklai. Paminklai – veiksmingi pavyzdžiai dabarties ir ateities kartoms, jie transformuoja vietovę, kurioje yra pastatyti. Tuo laikotarpiu, kai buvo klastojami vietovaizdžiai, vyko spartus viešosios erdvės privatizavimas ir Rytų Europa ėmė panėšėti į Disneilendą, reikėjo ypatingo apdairumo statant statulas ir paminklus. Be to, visada yra išlieka pavojus, kad Bratislavą užplūs nors ir nepolitiniai, bet klaikūs niekalai, kaip antai kanalizacijos meistro skulptūra, išdažytos karvės, milžiniško dydžio ledo ritulininkai arba neskoningas kičinis H. Ch. Anderseno paminklas.
Mano vienas mėgstamiausių Prahos paminklų, kurį laikau idealiu pavyzdžiu, kartu yra ir – koks paradoksas! – vienas nepastebimiausių. Daugelis žmonių eidami pro valstybinio muziejaus pastatą, jo net nepastebi. Šioje vietoje 1969 m. sausio 16 d. apsipylęs benzinu susidegino Janas Palachas. Čia vyko bado streikas jam paremti, čia buvo galima pamatyti ir jo pomirtinę kaukę. Dauguma paminklų stiebiasi vertikaliai aukštyn, o šis yra gulsčias. Matyti tik du nedideli iš žemės kyšantys apvalūs kauburiai, kuriuos jungia bronzinis kryžius. Žmogaus figūra, primenanti fakelą.
Tai paminklas, kuris neturi nieko bendra su didvyriškumu, jis veikiau asmeniškas, visai ne pompastiškas, o tik keistai kuklus. Tačiau kiekvieną kartą, kai einu pro jį, mane nutvilko karštis.

Michal Hvorecký’is
2012

Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Čekatauskienė
Copyright: Goethe-Institut