EUROPOS KLAUSIMYNAS: Europietiškos kultūros beieškant

Oskaras Koršunovas

Oskaras Koršunovas | Photo: Dmitrijus Matvejevas

Oskaras Koršunovas | Photo: Dmitrijus Matvejevas

Nėra nieko sudėtingesnio negu kalbėti apie Europą ir už Europą. Niekur kitur nėra tiek daug įvairovės. Jeigu eitume nuo Viduržemio, nuo Italijos ir jų kultūros link šiaurės, matytume kiek daug yra skirtumų. Daugybė kultūrų ir kalbų. Jokia kita pasaulio dalis nebuvo tiek plėšoma karų bei revoliucijų. Europos istorija labai tiršta, ir, tiesą pasakius, labai kruvina. Kad ir kiek bebūtų prieštaravimų, žvelgiant į visą Europos istoriją galima matyti nuolatinį vienijimosi procesą: per religiją, kultūrą ar pamatinius vertybinius dalykus.

Europa visada buvo, vienaip ar kitaip vienijosi. Kartais tai buvo labai žiauru, bet ji visuomet buvo ir jos viduje visuomet vyko svarbūs procesai, tokie kaip mokslas, kultūrinės tendencijos, kurias šalys perimdavo viena iš kitos. Tai puikiai iliustruoja architektūra – Vilniuje galime surasti daugumos epochų europietišką architektūrą.

Įdomus klausimas, kiek žmonių visgi jaučiasi europiečiais? Kaip patys europiečiai jaučiasi dabar? Skirtingu laiku to jausmo būdavo tai daugiau, tai mažiau, egzistavo kažkokios sutartys tarp šalių. Buvo juntamas labai stiprus tautinis faktorius. Tiesa, jis atėjo žymiai vėliau negu dažnai įsivaizduojame. Žmonės tapatinosi su tikėjimu, karalystėmis, luomu, buvimu vienokioje ar kitokioje politinėje sandaroje. Puikus Renesanso laikų Italijos pavyzdys – atskiri miestai ir miestiečiai, turintys savo tapatybę, priklausomą nuo to miesto, tad venecijietis visų pirma jautėsi venecijiečiu.

Taigi, esminis klausimas – o kaipgi toje Europoje, kuri yra šiandien? Ar mes jaučiamės europiečiais? Ir kiek žmonių jais jaučiasi? Šis momentas ir sukuria tą faktinį Europos buvimą. Juk jos sandarą lemia ne tik susiformavę ekonominiai ryšiai ir tam tikri modeliai. Žmonių gyvenimas Europoje, jų jausena, savęs identifikavimas – tai yra labai svarbus dalykas. Atsakymuose matome, jog Europa visgi yra, nes didelė dalis atsakė, kad jaučiasi esą europiečiais. Lietuvoje europiečiais save laiko didesnis procentas gyventojų negu bendrame Europos kontekste, tačiau tikrais europiečiais – mažesnis. Vienas dalykas – jaustis europiečiu, tai kaip ir savaime suprantamas dalykas žmogui, neturinčiam kažkokių išankstinių nusistatymų. Tačiau jaustis tikru europiečiu – tai jau svarbu, ypač rytų europiečiams, kurie istoriškai visuomet buvo nustumti į tam tikrą paribį. Ilgą laiką galvota, jog būtent vakaruose yra ta tikroji Europa, iš ten atkeliauja tikrosios europietiškos vertybės, menai, mokslas ir visa kita.

Ko gero, yra ne visiškai taip. Rytų Europa visuomet vaidino labai didelį vaidmenį ir dabar šią situaciją istorikai permąsto iš naujo. Populiarioje istoriko Normano Davies’o knygoje „Europos istorija“ tas klausimas dar kartą permąstomas ir akivaizdžiai įrodoma, jog mes tikrai turėtume jaustis tikresniais europiečiais negu galbūt jaučiamės.

Garsiausio statinio nominacijoje absoliučiai dominuoja Eifelio bokštas. Žinoma, tiek pagal svarbą, tiek pagal įspūdingumą pirmoje vietoje turėtų būti Akropolis. Nors aš asmeniškai rinkčiausi Kelno katedrą. Įdomu, jog lietuviškame dešimtuke figūruoja Eurotunelis, nors jo nėra bendrame Europos atsakymų dešimtuke. Galbūt tai atspindi mūsų nusiteikimą greičiau judėti ir greičiau pasijusti tikraisiais europiečiais?

Manau, jog jautimasis tikru europiečiu turėtų vis augti. Ypač jaunimo, dabar galinčio mokytis ir keliauti laisvai ir visur, tarpe. Jie vis labiau jaučiasi tikrais europiečiais. Dėka jų nebeliks to klausimo „Kur tu esi?“ Svarbu, ką tu veiki, kokius darbus dirbi. Jeigu esi geras specialistas, šiais laikais gali dirbti bet kurioje šalyje ar netgi gūdžiausioje provincijoje, jei tik ten yra internetas. Kuo labiau jausimės tikrais europiečiais, tuo mažiau bus aktualus klausimas, ar išvažiuojame visam laikui.

Matome absoliutų Vokietijos kaip šalies, kurioje norima gyventi, dominavimą. Manau, jog tai lemia ne tik ekonominis faktorius, o gana didelį vaidmenį suvaidina ir kultūra. Kultūrine prasme šiandien tai yra įdomiausia ir turtingiausia šalis. Juk ekonominis klestėjimas dažniausiai sutampa su kultūros klestėjimu ir nebūtinai kultūra seka iš paskos. Tai sąveikaujantys dalykai. Miestai, klestintys ekonomiškai, pradžioje pradeda skleistis kultūriškai. Kažkada Berlynas buvo vienas svarbiausių kultūros traukos centrų, taip pat Paryžius. Tarp menininkų bene garsiausiu paminėtas Pablo Picasso visų pirma – Paryžiaus fenomenas, nors yra ispanas. Nuo to nenukentėjo nei Ispanija, nei Paryžius, nei Europa.

Don Kichoto dominavimas literatūrinio herojaus skiltyje mane truputį nustebino. Kita vertus – nudžiugino. Don Kichotas kalba apie idealizmą, tad kažkokio idealizmo Europoje visgi dar yra. Don Kichotas niekada nepasiduoda. Prisimenant Osvaldo Špenglerio „Vakarų saulėlydį“ ir jo teiginius, jog Europa jau nebeturi to vitališkumo, jog tai yra mirštantis žemynas, vis dėlto galime jausti vis daugiau savotiško atgimimo, visų pirma – pasitikėjimo. Dabartinėms kartoms jau yra sunku suvokti, iš kokios duobės Europa kyla. Turiu omenyje du karus. Tai yra Fenikso kilimas iš pelenų. Literatūriniu herojumi pasirinktas Don Kichotas, nors ir išprotėjęs, bet tikintis vertybėmis bei niekuomet nepasiduodantis, yra labai graži tendencija.

Kokia šalis geriausiai įkūnija Europos ateitį? Mes vėl matome Vokietiją ir tai, matyt, yra teisinga, bet man artimesnė Norvegija. Tai ta šalis, kuri sugeba siekti socialinio teisingumo, neprarasti savo identiteto. Kiekvienas norvegas jaučiasi norvegu, tačiau tuo pačiu – ir tuo tikru europiečiu. Kartu tai yra išsivysčiusi ir ekologiška šalis. Man atrodo, jog ekologinė tema bus vis svarbesnė Europos ateičiai.
Ironiška, jog tarp svarbiausių išradimų lietuviai mini ir dinamitą. Kita vertus, kodėl gi ne? Dinamitą išradęs Alfredas Nobelis įsteigė ir savo vardo premiją, kuri yra tiek Europos, tiek pasaulio kultūros vienijimosi ženklas, parodantis, jog mes esame bendroje erdvėje.
Kita vertus, lietuviai nepaminėjo apšvietos, dėka kurios Europą turime tokią, kokia ji yra dabar. Aišku, ji vyko nelengvai, tačiau atliko labai didelį vaidmenį. Taip pat ir Lietuvoje, nors lietuviai jos ir nemini. Statant Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“ teko daug apie tai galvoti. Tiek Stuoka-Gucevičius, tiek vyskupas Masalskis buvo apšvietos žmonės. Mūsų atstatyta katedra atspindi jau ir apšvietos idėjas.

Tarp minimų menininkų pasigendu Antikos laikų asmenybių, kurios suvaidino esminius vaidmenis. Vargu ar turėtume tokį Šekspyrą, koks jis yra, jeigu ne antikinės tragedijos ir jų autoriai. Klausimyne dažnai minimas renesansas nebūtų atsiradęs be antikos.
Rusija taip pat yra labai didelė kultūrinė terpė, o atsakymuose nerandame nei Dostojevskio, nei kitų svarbių kūrėjų. Devyniolikto amžiaus rusų literatūra darė labai didelį poveikį visos Europos dvidešimto amžiaus literatūrai. Pasigendu ir dvidešimto amžiaus įtakingų menininkų, pavyzdžiui K. Malevičiaus ar J. Boiso.

Nemanau, kad galima minėti Hitlerį tarp svarbiausių Europos politikų. Jo politinė sugestija virto pragaru tiek Europai, tiek pačiai Vokietijai.
Lietuvoje du pasauliniai karai ir jų pasekmės ne iki galo suvokiamos. Buvome ne tiek dalyviai, kiek tiesiog atsiradome kelyje ir buvome traiškomi iš visų pusių. Todėl viskas suvokiama kaip asmeninė tragedija ir baisi stichija. Toks požiūris per siauras, todėl iki galo neįsisąmoniname ir savo laikysenos. Juolab, kad ir pats karas mums baigėsi ne 1945-aisiais, o tik sulig Berlyno sienos griuvimu.
Sportininkai greitai tampa herojais, žmonės juos greitai įsimyli, tačiau greitai ir pamiršta. Cristiano Ronaldo ar Davidas Beckhamas dešimtuke daug aukščiau už F. Beckenbauerį, o M. Platini apskritai į jį nepakliūna.

Europa turtinga ir įvairi savo virtuve. Jos skirtingos, bet kartu turi ir daug bendro. Tie patys mūsų cepelinai nėra visiškai lietuviškas patiekalas. Virtuvė yra vienas esminių dalykų. Dažnai tautos asimiliuojasi, užmiršta savo kalbą, tačiau virtuvė išlieka.
Klausime apie kalbas matome, jog vėlgi dominuoja didžiųjų šalių kalbos. Būtent kalbos ir atspindi visą Europos įvairovę, o taip pat – ir problemiškumą. Jeigu tikėti biblija, kažkada žmonės kalbėjo viena kalba. Kažkada Europą vienijo lotynų kalba, ir tai, žinoma, buvo gražu, nes lotynų – tai kultūros, mokslo kalba. Suprantu, jog turi būti viena bendra kalba, bet šiandien anglų kalbos dominavimas yra per didelis. Kita vertus, mažųjų šalių žmonės, turėdami savo gimtąsias kalbas, „priversti“ praturtinti save ir kitomis kalbomis.

Žinoma, tokio pobūdžio klausimynas daug ką atskleidžia, bet toli gražu neparodo visos Europos turimų spalvų paletės. Šis klausimynas tik dar kartą man atvėrė tai, kad Europa yra katedra, kurios visumą galima pamatyti kiekviename jos akmenyje. Taip pat vieno akmens sunaikinimas gali sugriauti visą tą katedrą. Kuo labiau tai suprasime, tuo tikresniais europiečiais jausimės.