Situacija vietose: Lietuva

Situacija vietose: Lietuva | Going Public | © colourbox.com
Situacija vietose: Lietuva | Going Public | © colourbox.com
Per pastaruosius dvidešimt metų Vilniuje įvyko daugybė permainų – kito paviršiai, funkcijų geografija, tapatybės ir miesto dinamika. Šio kismo priežastys neabejotinai susijusios su didžiosios nekilnojamo turto objektų dalies privatizavimu praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Iki tol viešas gyvenimas vyko daugiausia gatvėse ir kiemuose; šiandien jis persikėlė į komercines erdves, esančias parduotuvėse, kavinėse, prekybos centruose ir šalia jų.

Senamiestis ir miesto centras neteko apie trečdalį gyventojų. Iki paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio tai buvo vienos tankiausiai gyvenamų miesto dalių, tačiau vėliau dauguma pirmųjų aukštų bei dalis pastatų atiteko administracinėms ir komercinėms struktūroms. Dėl to gatvių, aikščių, kiemų ir parkų dinamiką ėmė lemti biurų, parduotuvių ir kavinių darbo valandos, o ne gyventojų įpročiai, kaip anksčiau. Kadaise centrinių Vilniaus rajonų ritmas sutapo su jų gyventojų laisvalaikio ritmu. Žmonės iš kitų miesto dalių atvykdavo čia dirbti, apsipirkti, apsilankyti teatre ar kine, aplankyti centre gyvenančius draugus ar tiesiog pasivaikščioti pagrindine miesto gatve – Gedimino (buvusiu Lenino) prospektu. Čia buvo gana nedaug barų, keletas kavinių ir vos keli restoranai, kurie užsidarydavo pakankamai anksti. Centre netrūko ir poilsiui bei laisvalaikiui skirtų aplinkos elementų ir objektų – suoliukų, fontanų, kioskų, nedidelių stadionų ir lauko čiuožyklų žiemą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius daugelis anuometinių viešo naudojimo pramoginių paslaugų išnyko, ištisos aikštės ir parkai tapo nebenaudojami. Naujos viešos pramoginės paslaugos yra labiau komercinės ir labiau kontroliuojamos. Šiandien jos teikiamos daugiausia viduje – parduotuvėse ir restoranuose yra vaikų žaidimų aikštelės, prekybos centrų pasažuose įrengti suoliukai, šviestuvai ir čiuožyklos, kavinėse rengiamos parodos. Akivaizdu, kad Vilniaus centrinių viešųjų erdvių kontingentas pasikeitė: dabar čia daugiau žmonių, kurių tikslas yra vartojimas, mažiau pagyvenusių žmonių ir vaikų, tačiau tuo pat metu daugiau paauglių, kurie pritaiko egzistuojančias viešąsias erdves naujiems laisvalaikio užsiėmimams. Riedlentininkai naudoja suoliukų ir aikščių paviršius, žmonės pietauja ar šnekučiuojasi parkeliuose ir paupy, o parkūro mėgėjai tyrinėja naujų prekybos centrų ir viešbučių paviršių įvairovę.

Augantys turistų srautai taip pat neabejotinai prisidėjo prie didžiulių pastarųjų metų pokyčių Vilniaus centrinėse viešosiose erdvėse. Siekdama pritraukti turistus, Vilniaus valdžia turėjo sukurti patrauklias rinkodaros strategijas miestui ir jo turistinei infrastruktūrai. Šiuo metu sostinės senamiesčio komercinėje infrastruktūroje dominuoja suvenyrų parduotuvės, viešbučiai ir į turistus orientuoti barai, priklausantys tarptautiniams tinklams. Turistams Vilnius pateikiamas kaip „Baroko miestas“, tuo tarpu dauguma suvenyrų parduotuvių siūlo įsigyti gintaro bei lino dirbinių. Taigi, senamiesčio plėtra didžiąja dalimi atspindi pakankamai daug pinigų išleidžiančių viduriniosios klasės turistų poreikius.

Vis dėlto egzistuoja akivaizdi ir aktuali problema, susijusi su sovietinio modernizmo architektūrine aplinka – erdvės, neatitinkančios šiuolaikinių funkcinių reikalavimų (pavyzdžiui, buvusi Lenino aikštė, Žalgirio stadionas, Kultūros ir sporto rūmai – pavyzdiniai modernistinai projektai, šiuo metu stūksantys pačiame Vilniaus centre kaip vaiduokliai), yra apleistos ir laukia naujų panaudojimo būdų.

Per pastaruosius penkis metus suaktyvėjo viešos diskusijos apie miesto veido pokyčius, erdvių komercializaciją ir neigiamas skuboto planavimo pasėkmes. Atsirado kelios naujos kultūrinės iniciatyvos, kviečiančios vilniečius intensyviau naudoti viešąsias miesto erdves („Burbuliatorius“ buvusioje Lenino aikštėje, „KultFlux“ Neries krantinėje, nuolatinė ekspozicija Literatų gatvėje, „Meno avilio“ rengiamos kino peržiūros po atviru dangumi, dizaino objektai ir meno kūriniai viešosiose erdvėse ir kt.). Daugelis jų gimė kaip dalis programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, kuri skatino skirtingų miesto tyrinėjimais paremtų projektų atsiradimą.
Ūla Tornau
Nuorodos šia tema

Dosjė: Menas viešojoje erdvėje

Šiame dosjė dailėtyrininkai, kuratoriai ir sociologai aptaria keletą svarbių šiuolaikinių meno viešoje erdvėje apibrėžimų, klausimų ir įvykių.

Viešasis menas Rusijoje ir Vokietijoje

Kam priklauso miestas? Kas dalyvauja apibrėžiant jo kontūrus ir kokiomis laisvėmis disponuoja menininkai?

Dosjė: Public Art

Parodos atviroje erdvėje, menas statybos objektuose, grafičiai. Kam priklauso viešoji erdvė? Dosjė apie meną viešoje erdvėje Vokietijoje ir Egipte.

Kultūros horizontai 2020. Kultūros praktikos skaitmeniniame amžiuje

Pokalbių ciklas skirtas šiuolaikinių technologijų ir meno bei kultūros reiškinių santykio aptarimui.
Naudinga informacija