Žodynas

„Going Public“ žodynas

Prieš svarstydami Kaip pasakyti? stabtelėkime ties klausimu Ką turi omenyje?

Projekto „Going Public. Apie galimybes viešai pasisakyti“ žodyną inicijavo Leipcigo šiuolaikinio meno muziejus ir Leipcigo vizualiųjų menų akademijos organizuojamas projektas „Well-Connected“ kūrybinių dirbtuvių Vilniuje metu. Jis tyrinėja skirtingas viešumo sampratas ir siekia asociacijų pagalbą išplėsti meninių ir kuratorinių regiono praktikų žiūros taškus bei apžvelgti jas platesniame tarptautiniame kontekste.

Žodyne pateikiami apibrėžimai ir raktažodžiai, nužymėti kūrybinėse dirbtuvėse Vilniuje, kurių dalyviai atsakė į keturis pagrindinius klausimus, susijusius su viešosios sferos sąvokomis, meno viešose erdvėse vaidmeniu ir galimybėmis. Norėdami perskaityti apibrėžimus, kuriuos pateikė „Going Public“ dalyviai, spustelkite ant raktažodžių. Žodyne taip pat galite susipažinti su kuruotais regiono ir tarptautiniais meno viešose erdvėse pavyzdžiais Daugiau...

Kas yra viešumas?

Nesu tikra(s), jog žinau atsakymą
Vieta
Niekas
Mainai
Dalyvavimas
Erdvė
Atviras
Skirtas visiems
Dialogas
Konfliktas
Provokacija
Politika
Grobuoniškas
Okupacija
Destrukcija
Komunikacija
Diskusija
Derybos
Kontekstualus
Matomas
Žmonės

Ginčas/Erdvių reikalavimas

Erdvių reikalavimas; nuotr.: Courtesy Igor Grubić

Igor Grubić, East Side‘o istorija, Zagrebas, Belgradas, 2006-2008

Projekto „East Side‘o istorija“ tikslas yra kelti klausimą apie seksualinių mažumų teises visuomenėje, kuri demonstruoja aktyvų nepakantumą kitoniškumui. Aš buvau pašiurpintas žiaurios piliečių reakcijos į aktyvistų pastangas išsireikalauti lygių teisių homoseksualams per gėjų paradą Belgrade 2001 m. ir Zagrebe 2002 m. Vėliau tyrinėdamas šių akcijų dokumentaciją vos galėjau patikėti tuo, ką mačiau, jausdamas siaubą dėl tokio žmonių brutalumo, kylančio vien todėl, kad kažkas yra į juos nepanašus. Kartu su choreografais ir šokėjais nusprendžiau sukurti šokio intervencijas kiekvienoje iš vietų, kuriose vyko šie įvykiai, abiejuose miestuose. Šie meniniai veiksmai bylojo apie gyvybingą, kūrybingą jėgą, besipriešinančią nepakantumui ir siekiančią perkeisti konservatyvią visuomenę.

Igor Grubić, nuotr.: Courtesy Igor Grubić

Erdvinės formos suteikimas

Anri Sala, Dammi I Colori, 2003

Kai buvęs menininkas Edi Rama tapo Tiranos miesto meru 2000 m., jis iškarto ėmėsi kontroversiško projekto pagyvinti neramią Albanijos sostinę perdažant nykstančius miesto pastatus daugybe linksmų spalvų ir raštų. Tai buvo estetinis ir politinis aktas, kuris pasikeitimų vizualizacijos būdu paskatino socialinius pokyčius ir daug debatų. Po trijų metų Rama ir jo projektas tapo menininko (ir jo draugo) Anri Sala‘os filmo „Dammi I Colori“ tema. Dar sekančiais metais Rama buvo išrinktas 2004 m. Pasaulio meru.

Projektas buvo pristatytas filmų programoje, kurią 2010 m. spalį Amsterdame suorganizavo SKOR. Pilną jo aprašymą rasite classic.skor.nl

Veiksmas

Akcija – arba „veiksmo menas“ – tai šiuolaikinio meno kryptis – individualus arba kolektyvinis performansas (hepeningas, flešmobas), inscenizuotas meninis pasisakymas viešoje erdvėje arba viešas simbolinis veiksmas (pavyzdžiui, Anatolijaus Osmolovskio statytos barikados vienoje iš Maskvos gatvių arba Olegas Kulikas, vaidinantis šunį).

Interakcija – interaktyvi akcija arba „sąveikos menas“ – tai vieši meniniai veiksmai, skatinantys žiūrovus (atsitiktinius arba ne dalyvius) imtis veiksmų; publikos aktyvacija (pavyzdžiui, menininko Artiomo Loskutovo inicijuota „Monstracija“ – menininkų demonstracija Novosibirske).

Konstantin Skotnikow, Novosibirskas, 2012.06.10

Video: Oleg Kulik "I love Europe, she doesn't love me back". 1996 m. rugsėjo 1 d. Künstlerhaus Bethanien, Berlynas.

Sąveika

Jiří Kovanda, Bučiavimasis per stiklą, 2007 m. kovo 10 d.

(...) 2007 m. kovo 10 d. Tate Modern galerijoje, nuo 11 ryto iki 20 val. vakaro čekų menininkas Jiří Kovanda stovėjo priešais didelį langą su užrašu rankoje, kviečiančiu praeivius jį bučiuoti per stiklą. Ir jie jį bučiavo, o tas veiksmas, nepaisant fizinio barjero, buvo lydimas sumišimo, neryžtingumo, atsargumo ir retkarčiais – švelnumo.
Šis kūrinys Tate galerijoje – ne pirmoji Kovandos, tebegyvenančio savo gimtojoje Prahoje, akcija, susijusi su bučiavimusi. Vienoje pirmųjų savo akcijų jis paprašė vyrą ir moterį bučiuotis, stovint basomis ant ką tik išpilto betono. Lyg žymėdamasis mokslinio eksperimento pastabas, menininkas išspausdino savo pastebėjimus ant popieriaus lapo, pažymėdamas kūrinio pavadinimą – „Bučinys“, taip pat jo vyksmo vietą, ir tikslią datą – 1976 m. gegužės 11 d. Po šiuo popieriaus lapu jis pakabino nuotraukas su veiksmo protagonistais ir jų pėdų atspaudais betone.
Ši akcija įvyko Prahoje, praėjus aštuoniems metams po to, kai Sovietų įsakymų į Čekoslovakiją įžengė Varšuvos pakto karinės pajėgos, niūriojo totalitarizmo, kuris paralyžiavo daugelį viešojo gyvenimo sričių, laikais. (...) Noemi Smolik

Straipsnis pirmą kartą publikuotas žurnale frieze (2008 m. kovas, No. 113). Visą straipsnį rasite čia www.frieze.com

Išraiška

Išraiška

Božena Končić Badurina, DECENTRUOTAS PERFORMANSAS, Rijeka, 2011

Performansas prasidėjo kaip susitikimas, kuriame aš perkaičiau savo pareiškimą, kuriuo publikai perduodu performanso valdžią ir kviečiu žiūrovus priimti visus sprendimus dėl performanso (ar jis turi, ar neturi įvykti, kokia turėtų būti jo tema ir forma).

Visi sprendimai buvo priimami daugumos balsavimu. Buvo nuspręsta surengti performansą.

Žiūrovai pateikė daugybę pasiūlymų, išsirutuliojo gyva diskusija, bet pabaigoje buvo atlikti penki trumpi kolektyviniai performansai, kurie surinko daugiausia balsų. (...)

Demokratiškas buvimas

ARTUR ZMIJEWSKI: DEMOKRATIJOSHartware MedienKunstVerein įkelta Vimeo.

Artur Żmijewski, Demokratijos, 2009 – 2012

(…) Żmijewski dokumentuoja, kaip skirtingai reiškiamos nuomonės viešojoje erdvėje. Vaizdai nekomentuojami ir demonstruojami greta vienas kito be jokios hierarchijos ar vertinimo. Menininkui šie, kartais ekstremalūs ir anachronistiški, demokratiniai nuomonės reiškimo ritualai reprezentuoja tamsiąją visuomenės pusę, kažką, su kuo tenka taikytis, ir dėl ko reikia vis iš naujo derėtis, kad būtų pasiektas bendras sutarimas. (…)

Buvimas pažeidžiamu

Tikroji SnieguolėHard//Hoofd įkelta Vimeo.

Pilvi Takala, TIKROJI SNIEGUOLĖ, 2009

Kai tikram Disnėjaus fanui, apsirengusiam Snieguolės kostiumu, uždraudžiama įeiti į pramogų parką, paaiškėja absurdiška Disneilendo „tikro veikėjo“ logika ir ekstremali disciplina. Nors parko lankytojai skatinami dėvėti įvairias Disnėjaus personažų kostiumų detales, kurios pardavinėjamos visame parke, pilni kostiumai siūlomi tik vaikams. Disnėjaus šūkis „Svajonės pildosi“ („Dreams Come True“), žinoma, reiškia, kad pildosi išimtinai tik Disnėjaus pagamintos svajonės. Bet kas, kas bent kiek išslysta iš kontrolės, tuojau pat sukelia baimę, kad gali išsipildyti tikros, galbūt tamsios ir iškrypusios svajonės. Fantazija, kad nekalta Snieguolė galėtų padaryti ką nors blogo yra tokia akivaizdžiai tikroviška, kad apsaugininkai ir administracija būtent tuo aiškina, kodėl lankytojas negali įeiti į parką apsirengęs Snieguole.

www.pilvitakala.com

*1937 m. pasirodė pirmas istorijoje Disnėjaus pilnametražis animacinis filmas „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Filmas sukurtas pagal brolių Grimmų pasaką.

Komanda: Raphaël Siboni, Ahmet Ögüt, Pénélope Gaillard, Anna Savolainen

Remiant „Rijksakademie van beeldende kunsten“ ir Masa Projesi

Smurtas / Grėsmingas

Kadangi pastaruoju metu matome, kaip naikinama/apribojama viešoji erdvė, t.y. kaip įsigali viso viešojo turto privatizavimo mada ir net kuriami įstatymų dėl susirinkimų ir mitingų viešosiose erdvėse pakeitimai (kurių pasekmė yra vis dažniau naudojami represyvūs metodai, tokie kaip didelės baudos, išvaikymas naudojant perdėtą jėgą ir net areštai), galima prieiti paprastos išvados, kad prievarta tampa teisėtu instrumentu, kurį valdžia naudoja kovodama prieš visų rūšių nepageidaujamus individų ar organizuotų grupių veiksmus viešosiose erdvėse, įskaitant aktyvistų maištus, demonstracijas ir kitas „civilinio nepaklusnumo“ formas. Minėtųjų represinių praktikų kasdien daugėja, o patys radikaliausi jų pavyzdžiai – areštavimas dėl performansų ir meninių akcijų – vyko Rusijoje (paskutinės Putino kaip ministro pirmininko kadencijos metu), kai feministinės grupės „Pussy Riot“ narės ir menininkų grupės „Karas“ nariai buvo suimti kaip viešosios tvarkos ir stabilumo pažeidėjai. Dėl savo performansų viešoje erdvėje, nukreiptų prieš Putino politiką, korupciją, ksenofobiją, homofobiją..., trys „Pussy Riot“ narės ir du grupės „Karas“ nariai buvo nubausti laisvės atėmimo bausme – jiems gresia neįtikėtinai ilgas įkalinimas. Taigi, galima pagrįstai sakyti, kad nupasakoti atvejai reprezentuoja žiauriausią prievartą prieš kalbos laisvę ir kūrybingumą, naudojant prieš menininkus brutalią jėgą – įvairias psichologinių ir fizinių kankinimų formas, draudimą būti lankomiems net pačių artimiausių asmenų, viešą persekiojimą ir kaltinimus šventvagystėmis... Kalbant konkrečiau, grupė „Pussy Riot“ 2012 m. vasarį surengė akciją prie pagrindinio Maskvos ortodoksų katedros altoriaus. Kaukėtos merginos tokiu būdu išreiškė protestą prieš trečiąją Putino kadenciją ir Rusijos pravoslavų bažnyčios paramą jam. Jų performansas „Švenčiausioji Mergele, išgelbėk mus nuo Putino“ vyko pankiškos maldos stiliumi. Už tai joms gresia griežtas septynerių metų įkalinimas už „chuliganizmą“, ir labiausiai dėl to, kad religiniai vadovai įsikišo į teismo procesą, pateikdami šį religinių jausmų įžeidimo atvejį ne kaip nusižengimą, o kaip kriminalinį nusikaltimą.

Girdimas

Nicoline van Harskamp, KLAUSYMOSI GALIA, Amsterdamas/Rotterdamas, 2009

Kas dedasi mūsų galvose, kai mes klausomės viešų kalbų? Ar išgirsti dalykai įeina į kolektyvinio žinojimo lauką? Ar šis laukas turi substanciją? Ar jis turi kalbą? Ar jį galima paversti politikos instrumentu?

2008 m. kovą viešame susitikime Amsterdamo Frascati teatre šiuos klausimus nagrinėjo penki ekspertai. Susitikimą vedė Nicoline van Harskamp. Kalbėtojų mintis iliustravo trumpi vaizdo filmai.

Susitikimo pabaigoje visi susitikime dalyvavę klausytojai buvo paprašyti palikti savo telefono numerius. Savaitę po šio įvykio jiems paskambinta paklausti, ką jie prisimena girdėję, matę ir patyrę tą vakarą teatre. Dvidešimt septyni žmonės sutiko duoti interviu, kurie truko nuo penkių iki keturiasdešimt penkių minučių.

Sąveika

PUBLIC MOVEMENT, VASARA VARŠUVOJE, 2009

„Public Movement“ yra performatyvių tyrimų grupė, inicijuojanti politines akcijas viešosiose erdvėse. Šis judėjimas tyrinėja, kokias politines ir estetines galimybes gali turėti kartu veikiančių žmonių grupė. Jis studijuoja ir kuria viešąsias choreografijas, socialinės tvarkos formas, atvirus ir užmaskuotus ritualus. Tarp „Public Movement“ įgyvendintų ir planuojamų akcijų minėtinos: buvimo manifestacijos, fikciniai neapykantos aktai, naujieji tautiniai šokiai, sinchronizuotos judėjimo procedūros, spektakliai, maršai, individų, bendruomenių, socialinių institucijų, tautų, valstybių ir žmonijos gyvenimo momentų atkūrimas ir sukūrimas. Grupę „Public Movement“ 2006 m. lapkritį įkūrė Omeras Kriegeris ir Dana Yahalomi, kurie kartu vadovavo jai iki 2011 m. Šiuo metu judėjimui vadovauja Yahalomi.


Komentarai

    Viešumas turėtų (būti)…

    Atverti laisvas erdves
    Sąžiningas
    Efektyvus/Turėti poveikį/rezultatą
    Įtampa
    Taip, jis turėtų būti…
    Įgalinantis
    Paremtas argumentais
    Remtis apmąstytais pareiškimais
    Atviras
    Atsipalaidavęs
    Tiesiog viešas
    Daugiasluoksnis
    Daugiasluoksnis, daugiamatis
    Vieta ryšiams tarp žmonių/svarstomų problemų
    Privatus
    Būti tyrinėjamas
    Neabejingas

    Pa(si)keitimas

    nuotr.: Joanna Rajkowska

    Joanna Rajkowska, Deguonies generatorius, 2007

    Deguonies generatorius – tai 140 m2 tvenkinys, instaliuotas Grzybowski aikštėje Varšuvoje ties buvusio žydų geto riba. Prie tvenkinio, apsupto žalumos, krūmynų, vandens lelijų ir suoliukų, įrengtas deguonies generatorius ir rūko mašinos. Aplinką gaubiantis deguonies pripildytas rūkas sukūrė gaivinančią vietą, ne-monumentą kvėpavimui.

    Grzybowski aikštė buvo vieta, kurioje tarsi įstrigo skirtingų laikų potvarkiai, architektūriniai sluoksniai ir socialinės grupės. Greta esanti katalikų bažnyčia, sinagoga, korporatyviniai ofisų pastatai ir nedidelės metalo dirbinių parduotuvėlės aplink ją sukūrė fragmentuotų pasakojimų mozaiką. Žmonės, paprastai besilankantys šioje vietoje – tai nouveau reiche iš naujos statybos gyvenamųjų namų, vyresnio amžiaus žmonės, gyvenantys 1960-ųjų daugiabučiuose ir „pasidaryk pats“ tipo parduotuvėlių klientai – šios aikštės niekada nelaikė vieta, tinkama sustoti ir pasikalbėti.

    Deguonies generatorius tapo nauja pradžia, žaliuoju sluoksniu, augančiu ant traumuoto, apleisto urbanistinio audinio, ir, tiesiogine to žodžio prasme, šviežio oro gurkšniu. Miražą primenantis šio projekto pavidalas, jo laikinumas ir tyla leido žmonėms nebekalbėti apie praeitį ir fiziškai patirti gilų buvimo čia ir dabar malonumą. Deguonies generatorius neturėjo ambicijų išspręsti jokių egzistuojančių konfliktų ar sukurti bendruomenę. Vietoje to jis išsklaidė egzistuojančias tapatybes ir galiausiai, kaip nedidelės apimties vietinė utopija, paskleidė neįtikėtiną politinę energiją.

    nuotr.: Joanna Rajkowska, daugiau informacijos, tekstų ir vaizdų: www.rajkowska.com

    Kintantis su individu

    Mikhail Hulin: Asmeninis monumentas

    Mikhail Hulin, Asmeninis monumentas, 2012

    2012 m. spalio 10 dieną, gerai žinomas baltarusių menininkas Mikhail Hulin projekto „Going Public. Apie galimybę viešai pasisakyti“ kontekste mėgino įgyvendinti savo kūrinį „Asmeninis monumentas“, kuris gana vaizdingai pademonstravo apžvelgtų problemų aktualumą.

    Mikhailas ir trys savanoriai, lydimi žurnalisto(ės), keliavo po Minską, pagrindinėse miesto aikštėse dėliodami geometrines skulptūras – gretasienius iš trijų raudonų ir vieno geltono kubo. Savo maršrutą jie pradėjo Kalinino aikštėje, vėliau pasuko į Jakubo Kolaso skverą ir Nepriklausomybės aikštę. Planuota, jog paskutinė šios meninės intervencijos vieta bus Spalio aikštė, bet specialus policijos būrys sustabdė projektą, suėmęs ir išvežęs menininką ir jo kompaniją į Minsko centrinio rajono vidaus reikalų skyrių. Ten menininkas ir jo pagalbininkai praleido 7 valandas, du savanoriai buvo sumušti, o vėliau, surašius protokolą, visi paleisti į laisvę.

    Daugiau informacijos ir tekstų bei vaizdų archyvas: blog.artmargins.com

    Brangus

    Karmelo Bermejo, 3000 eurų mokesčių mokėtojų pinigų, išleistų Michailo Bakunino knygoms, kad šios vėliau būtų viešai sudegintos aikštėje, 2007

    Karmelo Bermejo Karmelo Bermejo Karmelo Bermejo

    Visų dalyvavimui

    Galimybė dalyvauti visiems

    Akivaizdu, kad ekonominė krizė yra tik koncepcijų krizės patvirtinimas. Praeities teorijos, kurios vis dar vadovaujasi progreso samprata ir kuria visuomenę konkurencijos pagrindu, iš ekonominių, politinių ir socialinių santykių išstumia didžiulę dalį potencialių dalyvių.

    Nauja post-ekonominė visuomenė, sukurta remiantis žmonių bendradarbiavimo algoritmu – t.y. priklausymu vienas nuo kito, abipusiu įsipareigojimu ir kolektyviniais veiksmais, taip pat tinklais ir simbioziniais santykiais, panaikina daugelį barjerų ir baimių, įsišaknijusių mūsų sąmonėje. Menininko išėjimas iš tokios uždaros „moliuskų civilizacijos“ padidina meninio veiksmo gyvybingumą, kai komunikacija tarp autoriaus, jo darbo ir publikos tampa asmeniniu nuotykiu, virstančiu ekspresyvia ir visaapimančia aplinkos transformacija.

    Oleg Blyablyas, Vyresnysis tyrėjas, BB NCCA, www.blyablyas.com, www.ncca-kaliningrad.ru

    Laimingas

    Gruppo A12 Happy

    A12 Associati, Sūpuoklės, 2000

    Kūrinys sukurtas ir įgyvendintas tais pačiais metais projekte „Tiltai“ (The Bridges) kaip parodos „Žemyn“ (Fuori Uso), įvykusios Peskaroje, Italijoje, dalis

    „A12 Associati“ (it. „A12 partneriai“) yra profesionalių architektų grupė, jau beveik 20 metų tarptautiniu mastu dirbanti meno ir architektūros srityje. Grupės veikla apima įvairaus pobūdžio ir mastelio projektus: architektūrinį ir ekspozicijų dizainą, urbanistinius projektus, instaliacijas, projektavimą bei grafinį dizainą, o taip pat įvairių kultūrinių ir tyrimo veiklų skatinimą. „A12“ yra įvairių meno parodų ir bienalių skirtingose pasaulio šalyse dalyviai, savo kūrybą pristatę „Barbican Art Gallery“ Londone, Atėnų bienalėje, Pekino bienalėje, Busano bienalėje Pietų Korėjoje, Stambulo bienalėje, San Paulo bienalėje, Šanchajaus bienalėje, Venecijos bienalėje, Šiuolaikinio meno centre (CCA) Kitakyushu, Japonijoje, „Cittadellarte Fondazione Pistoletto“ organizacijoje Bieloje, Kröller Müller muziejuje Otterlo, Olandijoje, Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje (MAMCO) Ženevoje, Nacionaliniame XXI amžiaus meno muziejuje (MAXXI) Romoje, Nacionaliniame šiuolaikinio meno muziejuje (MNAC) Bukarešte, Paryžiaus modernaus meno muziejuje (Musée d’Art Moderne de la Ville de Paris), MoMA PS1 institucijoje Niujorke, Santa Monikos meno muziejuje Santa Monikoje, Milano trienalėje, „Villa Manin“ šiuolaikinio meno muziejuje Passariano, Codroipo, Italijoje, Meno ir medijų centre (ZKM) Karlsrūhėje ir kitur. Grupė taip pat vysto edukacinę veiklą Milano politechnikume, „Domus“ akademijoje ir Naujojoje vaizduojamųjų menų akademijoje (NABA) Milane.

    Dabartiniai grupės nariai „A12 Associati“ pavadinimu dirba nuo 2004 metų, o grupės ofisas ir yra įsikūręs Milane. Šiuo metu jos nariai yra Andrea Balestrero, Gianandrea Barreca, Antonella Bruzzese, Maddalena De Ferrari, Massimiliano Marchica.

    Daugiau informacijos ir tekstų bei vaizdų archyvas: www.gruppoa12.org

    Vieta, kurioje norėčiau būti

    Lena Krasit, Eksperimentas #3, Lena – jūreivis, 2012

    Ką gi, bičiuliai! Lygiai prieš mėnesį (t.y. balandį) Lena išplaukė. Jai plojo visi – nuo Komsomolskoje ežero iki Nemigos, Gorkio parko ir fabriko „Kristall“. Lena plaukė ant guminio čiužinio per visą Minską. Labai rekomenduojame jums asmeniškai pakartoti šį eksperimentą po to, kai peržiūrėsite reportažą!

    Daugiau informacijos, teksto ir vaizdo šaltinis:lenakrasit.blogspot.de

    Neizoliuotas

    19:55, Minskas, pagrindinė Karlo Markso vardo gatvė. Šiandien sekmadienis, o tai reiškia, kad trečdalyje gatvės yra sustabdytas automobilių eismas, ir artimiausias dvidešimt keturias valandas čia bus pėsčiųjų zona. Vaikantis „europinių standartų“, gegužės pabaigoje Baltarusijos sostinėje buvo sukurta pasivaikščiojimų zona, skirta miestiečių laisvalaikiui. Atrodytų, valdžia, turinti išimtinę teisę kontroliuoti įvykius viešojoje miesto erdvėje, žengė žingsnį savo interesų sferos ribų peržengimo link. Tačiau miestiečiai nesijaučia ramiai ir užtikrintai šioje tariamoje laisvo judėjimo erdvėje ir tebevaikšto asfaltuotais šaligatviais, kirsdami gatvę tik pėsčiųjų perėjose, tarsi paklusdami į galvą įkaltiems nurodymams: „pereikite gatvę tik tam skirtose vietose“. Sterili miesto erdvė, grįsta neutralios pilkos spalvos plytelėmis, panardina miestiečius į aiškiai apibrėžtą judėjimo ir maršrutų sistemą. Sekdamas aiškius orientyrus – šaligatvius, pėsčiųjų perėjas ir t. t., žmogus atitrūksta nuo jį supančios aplinkos ir joje vykstančių įvykių, taip pat savo ketinimų ir krypčių. Jo judėjimą lydi nesibaigiantis mirgantis plakatų srautas: “Tai mano miestas”, “Minskas – tavo Tėvynės sostinė”, “Mylėk savo miestą”, “Mes baltarusiai”, kurio absurdiškumas sukuria vakuumą bet kokios kitos žinutės suvokimui. Tuo tarpu “tyli” ir gatvė: negroja muzika prie lauko kavinių staliukų, nežiba neoninės parduotuvių iškabos. Tik snaudžiantys suoliukai, atsukti į pėsčiųjų zoną, rytoj primins apie vadinamąją laisvo judėjimo zoną.

    NO isolation kaip galimybės atkurti viešąją erdvę savo jėgomis per mažus meninio aktyvizmo veiksmus idėja; kaip medijų hegemonijos viešojoje erdvėje atmetimas; kaip žmonių susvetimėjimo nepriėmimas.

    Anna Samarskaya

    Patogus individui

    Julius von Bismarck kartu su Julian Charriere, Kai kurie balandžiai yra lygesni už kitus, Kopenhaga, Venecija, 2012

    juliusvonbismarck.com

    Komentarai

      Kaip pasiekiamas viešumas?

      Tai padaro publika
      Švelniai
      Estetiškai
      Įgalinimas
      Kosmosas
      Fizinė ar kita erdvė bendravimui
      Čia
      Kreipiant dėmesį
      Kreipiantis į žmones
      Per ilgą laiką
      Esant stebėtojui
      Matomumas
      Politika
      Invazija
      Užsiėmimas
      Erdvė skirtingoms nuomonėms
      Kitos nuomonės
      Persidengiančios skirtingos aplinkos
      Provokacija
      Galvojant apie publiką
      Protinis
      Pozicionavimas
      Išeinant iš privačios erdvės
      Viešinimas

      Įgalinimas

      Argumentai / prieštaringos pozicijos

      Chantal Mouffe: Meninis aktyvizmas ir poleminės erdvės

      Viešoji erdvė

      Kokios yra demokratinės politikos poleminio modelio, kurį aš tik ką apibūdinau, pasekmės viešosios erdvės vizualizacijai? Svarbiausia pasekmė, kad jis meta iššūkį plačiai paplitusiai koncepcijai, kuri, nors ir skirtingais būdais, remiasi vizija apie viešąją erdvę kaip apie vietą, kurioje gali atsirasti bendras sutarimas. Poleminiame modelyje, priešingai, viešoji erdvė yra mūšio vieta, kurioje susiduria skirtingi hegemonijos projektai ir kurioje nėra jokių galimybių galutiniam sutarimui. Iki šiol kalbėjau apie viešąją erdvę, bet reikėtų iš karto patikslinti, kad kalbame apie ne apie vienalytę erdvę. Pagal poleminį požiūrį, viešosios erdvės visada yra daugialypės ir poleminės konfrontacijos vyksta daugybėje diskursyvių laukų. Aš taip pat noriu pabrėžti antrą svarbų dalyką. Kadangi nėra pamatinio vienovės principo, jokio iš anksto nulemto erdvių įvairovės centro, tarp jų visuomet egzistuoja skirtingos artikuliacijos formos, ir tai nėra kokia nors dispersija, kaip teigia kai kurie postmodernizmo mąstytojai. Mes taip pat nekalbame apie jokią „minkštą“ erdvę, kurią apibūdina Deleuze‘as ir jo pasekėjai. Viešosios erdvės visada yra sudarytos iš sluoksnių ir hegemoniškai struktūruotos. Kiekviena hegemonija atsiranda specifiškai artikuliuojant erdvių įvairovę, o tai reiškia, kad hegemonijų kovoje visada vyksta bandymas sukurti savitą viešųjų erdvių artikuliacijos formą.

      Art&Research – A Journal of Ideas, Contexts and Methods, Volume 1. No. 2, Summer 2007 (Straipsnio ištrauka),
      Pilna versija: www.artandresearch.org.uk

      Kreipiant dėmesį

      Atsižvelgiant į skirtingas nuomones

      Sukurta parodai “Work to do! Saviorganizacija neužtikrinto darbo sąlygomis”, kuratorės Katharina Schlieben ir Sønke Gau

      Sukurta parodai “Work to do! Saviorganizacija neužtikrinto darbo sąlygomis”, kuratorės Katharina Schlieben ir Sønke Gau

      Projektas tapo Šveicarijoje nelegaliai dirbančių žmonių priemone pritraukti visuomenės ir politikų dėmesį. Oficialių dokumentų neturintys imigrantai buvo pakviesti padovanoti po VIENĄ FRANKĄ Šveicarijos Parlamento restauracijai (tuo metu vyko pastato remontas) per SPAZ (Ciuricho pagalbos nelegaliems asmenims centro) sąskaitą.

      Parlamentas yra viešasis tautos balsas, taigi, kreipdamiesi į jį, imigrantai kreipėsi į Šveicarijos visuomenę. Šiuo dovanojimo aktu imigrantai pasiuntė žinią, kad jie nori vykdyti savo pareigas, bet taip pat nori privilegijų visuomenėje, kurioje gyvena ir dirba.


      Projekto įgyvendintojai

      Autorė: Andreja Kuluncic
      Kuratorinio projekto asistentai: Iris Strobel & Noemie Schwaller
      Pagalbininkas: Ivo Martinovic
      Dizaineriai: Gumi & Rutta
      Projekto partneriai: Bea Schwager & SPAZ (Ciuricho nelegalių asmenų centras)
      Projekto organizatoria: Shedhalle & Katharina Schlieben & Sønke Gau
      Rėmėjas: Shedhalle, 2007-2008

      Daugiau tekstinės ir vaizdinės informacijos: www.adreja.org

      * Aktyvistai skaičiuoja, kad Šveicarijoje gyvena apie 300.000 žmonių, neturinčių dokumentų ir dirbančių neužtikrintose darbo sąlygose, nors oficialiai teigiama, kad jų yra 80.000.

      (Kuriant) prieštaravimus

      Žodį „kontroversija“, išreiškiantį prieštaravimą, sudaro du lotyniški žodžiai: „kontra“ – „prieš“ arba „priešingas“, ir „versus“ – „kryptis“ arba „orientacija“, bet taip pat ir „posmas“. Tokiu būdu kontroversija reiškia kažką, kas apima ir kryptį, ir priešingą kryptį. Aš manau, kad tai galėtų būti vienas iš meno apibrėžimų, kuris nurodo į tam tikrą turinį, apeliuojantį į jausmus, tam tikrą tikrovės interpretavimo kryptį, suvokiant, kad nė viena individuali interpretacija nėra adekvati, vadinasi, atvira kontra- arba anti-interpretecijai. Žodis ir priešingas žodis. Geriausia mene – tai, kas ženklinama, bet niekada negali būti paženklinta. Dvidešimtas amžius buvo užtikrintumo ir sveiko proto amžius, vienintelės krypties teroras. Komunizmas, fašizmas, nacionalizmas ir visi jų vediniai, lydimi galiausiai sekančio ekonomizmo, viską pajungiančio pelnui – visos šios ideologijos turėjo ambicijų visą gyvenimą suvesti į vieną tikslą, vieną vienintelį „žodį“. Tokios visuomenės, netgi demokratinės, linkę laikyti save įkūnijančiomis „normalumą“, kas reiškia išbaigtumą ir uždarumą. Todėl aš manau, kad vienas iš meno tikslų yra įkūnyti kontroversiškumą, būti „prieš“ ir tokiu būdu visada laikyti duris atviras kitoniškumui, įvairovei ir ateičiai. Atviras gyvenimui.

      Siniša Labrović, www.labrovic.com

      Prieinamumas

      Prieinamumas – o, tai labai svarbu. Meno kūrinio vieta ne uždaroje galerijoje ar privačioje kolekcijoje, o viešojoje erdvėje – gatvėje ar internete, arba jis turi būti viešai ir nemokamai prieinamas – bent jau per tinklalapį, internetinę kamerą ir panašiai.

      Aleksey Iorš – menininkas, komiksų kūrėjas ir karikatūristas. Politinis aktyvistas, judėjimo „Socialinė grafika“ įkūrėjas, ruffe.livejournal.com

      Su jumoru

      DUK apie mūsų sektą

      Kada žmogus tampa Diušano liūdytoju?

      Tada kai jis tampa šiuolaikinio meno mylėtoju, pripildytu žinojimo apie jo misiją.

      Kaip teisingai reaguoti į pajuokas ir teiginius apie tai, kad šiuolaikinis menas nėra menas?

      Atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro. Padėk jiems sužinoti tiesą apie šiuolaikinį meną.

      Kodėl Diušano liudytojai vis dar yra gana nepopuliarūs daugelyje pasaulio šalių?

      Daugybė žmonių reikalauja iš meno tik gražių vaizdų ir dekoratyvinių objektų gamybos. Jie neturi pakankamai drąsos pažiūrėti savo prietarams į akis ir prisiimti atsakomybę.

      Ar liudytojai įsitikinę, kad jų tikėjimas yra tikras?

      Taip. Jų tikėjimas nepripažįsta rasinių, klasinių, lyties ir religinių skirtumų.

      Ar jie tiki, kad gali išgelbėti pasaulį?

      Jie tiki, kad pasaulis gali būti išgelbėtas, jei kiekvienas padarytų nors mažą žingsnelį.

      Kaip šiuolaikiniai menininkai užsidirba pragyvenimui?

      Dėl iškreiptų visuomeninių vertybių jie dažniausiai gyvena tik šia diena. Bet jų tikėjimas jų niekada neapleidžia, nei vieną minutę.

      Kokių finansinių įnašų tikimąsi iš žmonių, besilankančių Diušano liudytojų renginiuose?

      Diušano liudytojai nereikalauja finansinių įnašų. Tiesiog ateikite patys.

      Iš brošiūros „Pabuskite!” (Awake!), kuri yra Milijanos Babič meninio projekto „Diušano liudytojai“ (Duchamp's Witnesses), įgyvendinamo įvairios viešose vietose, dalis. „Diušano liudytojai“ pasiskolino savo manieras ir brošiūros pavadinimą iš pasaulyje žinomos religinės sektos „Jehovos liūdytojai“. Pamokslaudami apie šiuolaikinį meną ir jo pranašą Marselį Diušaną jie stengiasi atversti į savo tikėjimą kuo daugiau žmonių.

      Atveriant naujas erdves (fizines ar kitas)

      Apleistos statybos, pramogų vietos, viešieji tualetai – visas, kur galima surengti projektą ir kur pati vieta tarnaus idėjai ir jos medijavimui. Internetas, socialiniai tinklai, pokalbių svetainės ir kt. Taip pat pagalvočiau apie naujų sąmonės sluoksnių atvėrimą ir idėjos patalpinimą į naujus, jai nebūdingus informacinius sąmonės klasterius. .

      Aleksey Iorsh – menininkas, komiksų kūrėjas ir karikatūristas. Politinis aktyvistas, judėjimo „Socialinė grafika“ įkūrėjas.ruffe.livejournal.com/

      Pakviečiant

      Kūrybingumo potencialą, dažnai palaidotą po paveldo ekskrementais ir paruoštais vartojimui žiniasklaidos vaizdiniais, turi kiekvienas. Nuolat kviesdami kitus, mes sąmoningai ir nuosekliai atsikratome izoliacijos ir transformuojame save bei savo aplinką į lengvą, lanksčią, improvizacinę sąsają.

      Oleg Blyablyas, Vyresnysis tyrinėtojas, Valstybinio šiuolaikinio meno centro Baltijos filialas, www.blyablyas.com, www.ncca-kaliningrad.ru

      Reklama

      advertising leko

      Kristina Leko kartu su [ BLOK ], Zagrebas, „Suprematizmas aikštėje!“, intervencija į viešąją erdvę, 2008, nerealizuota

      Gerbiama(-s) kas Jūs bebūtumėte, šioje interneto svetainėje kviečiame Zagrebo ir Kroatijos gyventojus ir visus suinteresuotus asmenis paremti meno kūrinį, kuriam iškilo grėsmė ir kuris trokšta būti įgyvendintas. Pasirašydama(-s) šią peticiją mūsų puslapyje, paremsite viešąją erdvę pagrindinėje Zagrebo aikštėje, Kroatijoje, kuri bus naudojama poetiniam tikslui.

      Miesto administracija, patyrusi spaudimą iš „Unicredit Group“ banko Zagrebe, uždraudė įgyvendinti meno projektą „Supermatizmas aikštėje!“, nors prieš tai jis buvo patvirtintas tos pačios miesto administracijos bei Kroatijos Kultūros ministerijos. Mes vertiname Jūsų paramą ir pastabas.Palaikykite kultūrą ir meninės išraiškos laisvę! Sužinokite daugiau!


      Komentarai

        Ką gali menas viešose erdvėse?

        Nieko
        Provokuoti
        Papuošti
        Įkvėpti
        Priversti žmones mąstyti
        (Nu)stebinti
        Sąveikauti
        Atverti erdves
        Keisti
        Provokuoti mintis
        Formuluoti tai, ko anksčiau nežinojome/nepastebėjome

        Transformuoti

        Transform BLF

        Skelbimų lentų išvadavimo frontas

        San Franciske įsikūręs frontas BLF yra privati, pačių darbuotojų kontroliuojama šešėlinė struktūra, neturinti nei telefono numerio, nei nuolatinio adreso. Visiškai slapta operacinė sistema ir viršlegalus statusas mūsų klientams garantuoja aukščiausią paslaugų kokybę, o tarptautinį pripažinimą pelniusi kūrybinė komanda sulaukia susižavėjimo šūksnių.

        Kitaip nei įprastų agentūrų, BLF paslaugos nėra teikiamos visiems – jos prieinamos tik išskirtinei grupei reklamuotojų. Mūsų klientai kruopščiai atrenkami remiantis sudėtinga formule, kuri žinoma tik keliems saviškiams, o mūsų reklamos gerinimo akcijos vyksta pro-bono pagrindu, nekreipiant dėmesio į niekingus poreikius, kuriuos išdėsto neišmanėliai direktoriai ar silpnavaliai vadybininkai. Ši unikali nepriklausoma pozicija suteikia neribotą kūrybinę laisvę ir leidžia pranešimus pasiųsti tiesiai į taikinį, nes kitu atveju jie sunaikinami nesibaigiančiuose biurokratiniuose „darbo komandos“ ginčuose. Mes didžiuojamės tuo, kad visiškai nepaisydami kliento, lazerio tikslumu susikoncentruojame į Pranešimą.

        1977 m. įkurtas BLF fondas yra vedamas vienintelės aistros – tobulinti išorinės reklamos kokybę. Nuo nedidelių skelbimų ant kioskų iki milžiniškų stendų greitkeliuose – mūsų patyrę specialistai pasitelkia savo techninius įgūdžius ir kūrybingas vizijas, kad įgyvendintų pasaulinio lygio reklamos kampanijas.

        Linksminti

        Ar menas viešojoje erdvėje gali būti pramoga? Ir taip, ir ne. Sakyčiau, pramoginis elementas gali būti meno viešojoje erdvėje šalutinis efektas ar įrankis, naudojamas menininko su tikslu pritraukti ar suklaidinti žiūrovą, bet jis niekada negali būti siekiamybė. Keli pavyzdžiai: Anisho Kapooro „Debesų vartai“ (Cloud Gate) Čikagos Millennium parke, Rono Muecko skulptūra „Berniukas“ (Boy) Londono Millennium Dome, Olafuro Eliassono milžiniška saulė Tate Modern galerijos turbinų salėje. Tai meno žvaigždės, sumaniai pasitelkiantys įspūdingus dydžius savo naudai ir turintys milžiniškus biudžetus, visai kaip Holivudo kino pramonėje. Šie kūriniai turi nemenką pramoginę vertę; jie yra nepaprastai populiarūs, tarnauja miestų reklamos tikslams, ir puikiai atlieka šį vaidmenį. Jie gali veikti kaip pramoga, tačiau vis dėlto jie yra pirmiausia meno kūriniai ir yra suvokiami žiūrovų kaip tokie, o ne kaip triukai ar atrakcionai.

        Menas viešosiose erdvėse gali būti pramoga ir mažesniu mastu – kaip ir bet koks menas, jis gali paskatinti žiūrovą bent trumpam pamiršti savo negandas, priversti juoktis, pateikti rimtus dalykus lengvesne forma, net apsimesti paviršutinišku. Bet lygiai taip pat, kaip meno nederėtų painioti su politika, mokslu ar socialiniu darbu, jo negalima paversti ir gryna pramoga. Meno kūrinys turi atlikti daugiau funkcijų, kartais net prieštaraujančių viena kitai, pageidautina vienu metu. Ir svarbiausia: menas, tiek esantis viešojoje erdvėje, tiek bet kokia kita jo forma, turi siekti savų tikslų.

        Martine van Kampen, projektų ir meno viešojoje erdvėje kuratorė, Museum de Paviljoens, Almerė (Nyderlandai)

        Socialinė terapija

        Socialinė terapija, Pedro Reyes

        Pedro Reyes, SANATORIJA, 2011

        SANATORIJA yra laikina klinika, kurioje taikoma trumpalaikė, netikėta terapija. Vienintelis būdas sužinoti apie šį projektą – tai užsiregistruoti joje pacientu.

        SANATORIJA prasideda nuo interviu, kurio metu nustatoma diagnozė ir tuomet paskiriamos mažiausiai 3 iš 16 siūlomų terapijų.

        SANATORIJOS terapijos – tai variacijos arba kratiniai iš įvairių egzistuojančių mokyklų, tokių kaip geštaltinė psichologija, teatro apšilimo pratimai, fluxus įvykiai, konfliktų sprendimo technikos, pasitikėjimą formuojantys žaidimai, korporatyvusis mokymas, psichodrama ir hipnozė.

        SANATORIJA yra placebo tiekimo sistema. Kaip ir Brechto pjesėse, žinojimas, kaip sistema veikia, nesukliudo sistemai atlikti triuką. Skeptiškas mąstymas reikalauja iš magijos atimti jos aurą.

        SANATORIJA siūlo sekuliarią erdvę psichologiniams procesams, kurie gali būti aptinkami religijoje ar šamanizme. Kai registruojiesi, pasirašai formoje, kuri perspėja, jog tai nėra nei tikra terapija, nei tikri terapeutai. Tu pasirenki tikėti. Nenorą tikėti reikia atidėti, galiausiai tu nusprendi tikėti, pasakoti sau istoriją.

        SANATORIJA dirba su pačių pacientų individualiomis istorijomis.

        SANATORIJA – tai terapijos demokratizacija, „pirmoji psichologinė pagalba“. Sesijas veda neprofesionalai. Tokiu būdu iki kraštutinumo privedama nuostata, kad mes turime padėti kitiems.

        Daugiau informacijos ir nuotraukų bei tekstų archyvas:www.pedroreyes.net

        Būti ar nebūti

        Būti ar nebūti; Sinisa Labrovic

        Siniša Labrović, Nubaudimas, nuo 2002 m.

        Aš išeinu priešais publiką apsinuoginusi viršutinę kūno dalį ir su botagu rankoje. Kai prasideda performansas, niekas nebegali įeiti, o tie, kurie išeina, nebegali sugrįžti. Žiūrėti į galerijos vidų iš lauko neleidžiama. Aš ramiai stoviu priešais publiką, kol kas nors iš žiūrovų pasiduoda ir išeina iš galerijos. Tuo momentu, kai durys uždaromos iš lauko pusės, aš trenkiu sau į nugarą botagu. Performansas tęsiasi tol, kol lieku viena galerijoje.

        Išreikšti socialinės grupės nuomonę

        DOSTA. / Gildo Bavčevićgildo bavcevic įkelta Vimeo.

        Gildo Bavčevič, DOSTA / GANA, 2011.10.15

        Nepasitenkinimo banga plinta visame pasaulyje ir protestai pamažu tampa šiandienos ikonografija. Vis daugiau atskirų žmonių ir žmonių grupių imasi saviorganizacijos, siekdamos išspręsti arba nurodyti problemas, kurių sprendimu nesirūpina tie, kurie už jas atsakingi. 2011.10.15 – globalių protestų data. 2011 m. spalio 15 d. tūkstančiai žmonių išėjo į gatves su vieninteliu ketinimu – įspėti likusią visuomenės dalį apie būtinybę reorganizuotis, didelių socialinių pokyčių būtinybę. Jie išėjo į gatves, kad pademonstruotų savo solidarumą ir palaikytų protestuojančius Egipte, Graikijoje, Uolstryte ir kitur. Splito mieste vykusio protesto metu aš kreipiausi tiesiogiai į kaltuosius ir perspėjau juos apie tai, kad jie sustabdytų savo blogųjų planų vykdymą. Pasigaminau trumpą ir aiškų transparantą, į kurį taip pat įdėjau ir dalį savęs: savo krauju įrašiau jame: „DOSTA 15.10.2011“.

        Atskleisti

        Chitka

        Anetta Mona Chisa & Lucia Tkacova, Toli nuo tavęs, paminklas Lidai Klementisovai #50, 2009

        „Paminklas Lidai Klementisovai #50“ yra kvietimas sodinti vijoklinius augalus (Clematis Hybride) aplink visų rūšių paminklus. Augalai galiausiai pilnai uždengs paminklus, paslėpdami juos gėlėse ir paversdami juos laikinai nematomais. Taigi bet kuris egzistuojantis paminklas kuriam laikui galės tapti paminklu Lidai Klementisovai. (…)

        Lida Klementisova buvo Čekijos operos dainininkė, o jos vyras Vladimiras Klementisas – Slovakijos politikas ir žymus Čekoslovakijos komunistų partijos narys, tapęs 1950-ųjų stalistinių „valymų“ auka. Ji ir jos vyras abu buvo įkalinti dviems metams ir kankinami prieš Vladimiro egzekuciją. Nors 1960-aisiais jos vyras buvo politiškai reabilituotas, Lida Klementisova neįėjo į kolektyvinę istorinę atmintį. Ji buvo pamiršta, o jos vardas tik kartais paminimas greta Vladimiro Klementiso. (…)

        Sukelti diskusiją

        altalanostuntetes.blog.hu

        Vengrų dviuodegio šuns partija, Generalinė demonstracija, 2009

        Vengrų dviuodegio šuns partija (MKKP) pradėjo savo veiklą kaip gatvės meno grupė ir vėliau tapo žinoma kaip fiktyvi partija. Turint mintyje pastarųjų metų demonstracijas, į kurias dažnai atsakoma prievartos veiksmais, MKKP reaguoja į procesus, kurie politinius mitingus ir politikos kultūrą pavertė beprasmybe ir sumažino pilietinį aktyvumą bei galimybes daryti spaudimą valdžiai. „Generalinės demonstracijos“ tikslas – sugriauti įprastas protestų sampratas ir klišes bei parodijuoti patį demonstracijos veiksmą.

        2009 m. birželio 21 d. Budapešte įvyko kitokio tipo demonstracija: MKKP nariai ir bendraminčiai surengė taip vadinamą „Generalinę demonstraciją“ prieš viską, kas neturi prasmės. Priešais Centrinę Vengrijos statistikos agentūrą susirinko 200-300 žmonių. Kaip teigiama demonstracijos tinklaraštyje, jos priežastis buvo agentūros egzistavimo beprasmybė. Meno tinklaraštyje Képgyár (Vaizdų fabrikas) žurnalistas András Földes rašė apie Vengrų dviuodegio šuns partijos demonstraciją:

        […] „ Ko mes norime? Nieko! Kada? Niekada!” Protestuotojai priešais Centrinę Vengrijos statistikos agentūrą (KSH) ilgai rėkia savo reikalavimus, bet jie negali būti išgirsti. Niekas iš agentūros neišeina priimti peticiją ir pradėti dialogą.

        O reikalavimų daug: „Tegu rytojus tampa vakardiena!“ „Išvaikykite mus!“ „Duokite pagrindinę sceną!” Visus, kurie yra pažymėti radikaliu ženklu, į aikštę!” […]

        Žaisti

        Žaisti; Kamila Szejnoch

        Kamila Szejnoch, Sūpynės, Varšuva, 2008

        Projektu „Karuselė-čiuožykla-supynės“ (Carousel Slide Swing) siekiama užmegzti dialogą su paminklais, kurie tarnavo komunistinei propagandai. Nors jiems seniai laikas būti istorinių šiukšlių sąvartyne, mes vis dar galime pamatyti juos gatvėse ir parkuose. Siūlant pakeisti šių paminklų funkcijas, siekiama nutiesti tiltą tarp dabarties ir praeities, pridėti jiems šiuolaikinių reikšmių sluoksnį, besiskiriantį nuo jų pirminio stiliaus ir funkcijos. Pavyzdžiui, „Sūpynių“ idėja remiasi kontrastu tarp monumentalaus bronzinio Berlyno armijos kareivio ir mažutėlio žmogaus, kurį sūpuoja galinga istorijos ranka. Tai praėjusios epochos paminklas, bet tuo pačiu, Berlyno armijos kareivio požiūriu, tai yra užtarnauta pagarba jo aukai. Tai pavyzdys, kaip skirtingai istorija gali būti suvokiama individo sąmonėje ir kolektyvinėje atmintyje. Mano tikslas – šį kompleksiškumą ir dviprasmiškumą padaryti dar akivaizdesniais, atskleisti santykį tarp individo ir Istorijos mašinos.

        (Pa)žymėti

        S.I.T.E: Screaming In The Everyday, Sydney 2011. Kusum Normoyle įkelta Vimeo.

        Kusum Normoyle, S.I.T.E: Sidnėjus, 2011

        Kusum Normoyle yra menininkė ir muzikantė, savo instaliacijose ir performansuose tyrinėjanti išplėstą vokalinės technikos ir triukšmo lauką.

        Kusum meninės praktikos ašis yra intervencija, atakuojanti įprastus lūkesčius moters balso ir kūno atžvilgiu. Jos pasirodymai dažnai yra trumpi, ekstremalūs ir visuomet reikalauja gero fizinio pasirengimo. Moters riksmas juose įgauna gerokai žemesnį, sunkesnį garsą, kuris panašesnis į metalą nei į isteriją. Jis įtraukia klausytoją ir įmeta jį į audringą riksmų ir atsakymų į juos srovę, daug kartų padidintą stiprintuvais.

        Provokacijos neapsiriboja scenos įvykiais, Kusum pasirodymai taip pat vyksta viešosiose erdvėse – miesto gatvėse, tuščiuose keliuose, kur žiūrovais tampa praeiviai ir atsitiktiniai liudininkai. Susidūrę su neįprasta ekstremalaus vokalo išraiška jie reaguoja skirtingai: stengiasi nežiūrėti, praeina pro šalį, sustoja ir klausinėja, ar menininkei viskas gerai, mėgdžioja ją, pypina savo mašinų garso signalais ar tampa žiūrovais bei klausytojais. Šie unikalūs triukšmo įvykiai yra konceptualiai orientuoti į klausymo perskirstymą, reikalauja iš klausytojo aktyviai apmąstyti ar permąstyti jų garsinius kontekstus ir kviečia aktyviai veikti šiose dažniausiai homogeniškose aplinkose.

        Viešumas neįmanomas be meno


        Alfredo Jaar, Skoghalės meno centras (The Skoghall Konsthall), 2000

        (…) Aš siūlau sukurti ir pastatyti šiuolaikinį pastatą naujam Skoghalės meno centrui. Ši struktūra bus pastatyta vien iš popieriaus, kurį pagamins popieriaus fabrikas, glaudžiai bendradarbiaudamas su vietos architektais ir statybininkas.

        Dizainas atspindės geriausias šiuolaikinės Švedijos architektūros savybes – jos minimalistinę eleganciją ir pagarbą aplinkai. Jis taip pat išreikš pagrindinės vietos industrinės šakos norą prisidėti sukuriant futuristinę architektūrą ir instituciją, kuri Skoghalei atvers ateitį. (…)

        Atidarymo paroda pirmą kartą Skoghalėje pristatys perspektyvius jaunuosius švedų menininkus iš Stokholmo, Malmės ir Gotenburgo. Meno centrą oficialiai atidarys miesto meras, dalyvaujant visai vietos bendruomenei.

        The Uždarymo ceremonija

        Praėjus lygiai 24 valandoms po jos atidarymo, Skoghalės meno centras išnyks liepsnose. Statinio sudeginimas bus iš anksto suplanuotas ir atitiks visus saugumo reikalavimus.

        Epilogas

        Dėl savo medžiagos ir dizaino Skoghalės meno centras gali tapti vienu žymiausių šiuolaikinio meno kūrinių iš popieriaus. Bet tai taip pat bus vienas iš trumpiausiai gyvavusių šiuolaikinio meno kūrinių.

        Aš tikiuosi, kad ši kūrybingumo ir efemeriškumo kombinacija padės atkreipti dėmesį į šiuolaikinio meno svarbą mūsų gyvenimuose.

        Paskatinti žmones būti aktyviais

        Visų pirma, tai reiškia skatinti žmones aktyviai diskutuoti apie meno kūrinį bei savarankiškai skleisti jo perteikiamą žinią. Be to, tai reiškia kurti tokį meną, kuris skatintų žmones kažką keisti – savyje ar pasaulyje.

        Aleksey Iorš – menininkas, komiksų kūrėjas ir karikatūristas. Politinis aktyvistas, judėjimo „Socialinė grafika“ įkūrėjas, ruffe.livejournal.com

        Viską

        Everything, Joanna Rajkowska

        Joanna Rajkowska, Sveikinimai iš Jeruzalės prospekto, nuo 2002 m., Varšuva, Lenkija

        Sumanyta kaip radikalus socialinis eksperimentas, 15 m aukščio dirbtinė palmė buvo instaliuota viduryje judraus eismo žiedo, esančio Aleje Jerozolimskie (Jeruzalės prospekto) ir Nowy Świat gatvių sankryžoje Varšuvoje.

        Projektas gimė Rajkowskai lankantis Izraelyje, kai ji suvokė tuštumą, atsiradusią dėl žydų bendruomenės nebuvimo Lenkijoje, ir Jeruzalės prospekto Varšuvoje reikšmę, šios gatvės istoriją ir etimologiją. Vietoje, kuri anksčiau būdavo skirta Kalėdų eglutei, įkurdinusi siurrealistiškai svetimą elementą – Artimiesiems Rytams būdingą medį, menininkė šia palme atkreipė dėmesį į gatvės pavadinimą ir jo retai prisimenamą bei apmąstomą reikšmę.

        Kaip ir lenkiškam posakiui „trenktas palmės medžiu“, kuris reiškia kvailą, absurdišką elgesį, projektui būdingas humoras ir ironija, apsaugantys jį nuo tiesmuko perskaitymo ir siūlantys kažką, kas išvengia vienaprasmio suvokimo. Svarbiausias elementas šio 24 valandas trunkančio gatvės spektaklio scenografijoje – palmė – pertraukia ir dekonstruoja situacijas, vykstančias jos matomumo lauke. Nuo pat palmės atsiradimo ji tapo neoficialiu Varšuvos simboliu.

        Daugiau informacijos, tekstų ir vaizdų: www.rajkowska.com, www.palma.art.pl

        Linksminti/ Įgalinti

        Manęs paprašė aptarti abi šias sąvokas. Mano nuomone, jos yra to paties galvosūkio dalys, tad nusprendžiau parašyti apie jas kartu. Kai menas persikelia į viešąją erdvę, kas yra lengviau – būti menininku ar publikos dalimi? Kokie sunkumai, malonumai ir atlygiai laukia menininko ir kokie – publikos?

        Peteris Linebaugh savo straipsnyje „Džiūgavimas, arba Kaip darbininkų klasė abipus Atlanto naudojo biblinę jubiliejaus idėją prieš kapitalizmą, iš dalies sėkmingai” pateikia istoriją jubiliejaus kaip būsimų džiaugsmingų metinių – šventinių metų, kai rago garsas iškilmingai paskelbs apie žemės turtų paskirstymą tarp visų žmonių – sampratos. Bet šiandien mūsų teisė į pramogą yra struktūruojama, kontroliuojama ir komercializuojama beprotišku mastu. Miestai yra vietos, kur iš linksmybių sukraunamas kapitalas. Tačiau kai menas įžengia į viešąją sferą, jis susitelkia į žmones, populistines tendencijas ir būdus įtraukti, prakalbinti ar įkvėpti žmones – arba būti įtrauktam, prakalbintam ar įkvėptam jų. Taigi, jis išreiškia tam tikrą poziciją pajėgumo linksminti ir potencialo įgalinti atžvilgiu. Kaip menas gali įgyti reikšmę populiariajame kontekste?

        „Rytų Europos“ erdvių specifiką lemia netolygi jų plėtra ir aiškus jų nepilnavertiškumo – ne tik ekonominio (nors didele dalimi ir jo, bet visgi ne tik), bet ir grynai erdvinio – suvokimas. Šiame kontekste menas ir populiarioji sfera atrodo ypatingai atskirtos vienas nuo kito. Tai lemia specifinius su viešąja išraiška susijusius sunkumus mūsų regione.

        Benjamin Cope

        Komentarai

          Dosjė: Menas viešojoje erdvėje

          Šiame dosjė dailėtyrininkai, kuratoriai ir sociologai aptaria keletą svarbių šiuolaikinių meno viešoje erdvėje apibrėžimų, klausimų ir įvykių.

          Viešasis menas Rusijoje ir Vokietijoje

          Kam priklauso miestas? Kas dalyvauja apibrėžiant jo kontūrus ir kokiomis laisvėmis disponuoja menininkai?

          Dosjė: Public Art

          Parodos atviroje erdvėje, menas statybos objektuose, grafičiai. Kam priklauso viešoji erdvė? Dosjė apie meną viešoje erdvėje Vokietijoje ir Egipte.

          Kultūros horizontai 2020. Kultūros praktikos skaitmeniniame amžiuje

          Pokalbių ciklas skirtas šiuolaikinių technologijų ir meno bei kultūros reiškinių santykio aptarimui.
          Naudinga informacija