Aplinkos apsauga

2009 m. rugsėjo mėn. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos išvakarėse Niujorke įvyko dokumentinės dramos „The Age of Stupid“ („Kvailumo amžius“) pasaulinė premjera. Šiame filme atkuriami dramatiški su klimato kaita susiję įvykiai, o jo premjerą rengėjai pristatė kaip „didžiausią žaliąjį kino įvykį, kokį kada nors yra matęs pasaulis“, laikydami jį vienu pirmųjų klimatui nekenksmingos kultūrinės veiklos pavyzdžių. Muzikos atlikėjas Moby gitara pagrojo keletą savo pasaulinių hitų, o šiam pasirodymui reikalingą elektros energiją, mindami dviračio pedalus, „pagamino“ jo gerbėjai – be jokių kenksmingų išlakų.

Kaip pavyko šis žaliasis renginys? Jam surengti buvo pasitelkta keletas jau gerai išvystytų technologijų: generatoriai, kuriems varyti naudojamas iš sojos pupelių pagamintas biodyzelinas, saulės energijos šviestuvai vestibiulyje, čia pat, ant Bruklino stogų užaugintos ekologiškos daržovės ir svečiams skirti elektromobiliai. Režisierė Franny Armstrong atvyko irkline valtimi. Vis dėlto svarbiausias renginio aspektas – palydovinis ryšys: užuot sukvietus į Niujorką daugybę atlikėjų ir garsenybių iš viso pasaulio, filmas ir visas renginys buvo transliuojami į 700 kino salių daugiau kaip pusšimtyje šalių. Taigi, galimybę dalyvauti vietos premjeroje, vykusioje Monblano Šamoni turėjo ir vienas filmo veikėjų, 81 metų kalnų vedlys Fernand’as Pareau, tuo tarpu Berlyne šį renginį buvo galima stebėti prašmatniame kino teatre „Astor Film Lounge“. Taip pavyko išvengti skrydžių metu susidarančių išlakų, be to, sustiprėjo jausmas, kad visi žmonės yra vieno pasaulinio įvykio dalyviai.

Būtų pernelyg paviršutiniška, jei šias visuomenės pastangas atkurti klimato pusiausvyrą vertintume kaip neoprotestantų atgailos ritualą pasibaigus iškastinio kuro erai. Filmo Age of Stupid premjera – tai koncepcijų kaitos, vykstančios pasaulio kultūros pramonėje, dalis. Dar prieš kelerius metus kino žvaigždės, atlikėjai ir menininkai tegalėjo kartoti banalias kritikos frazes apie aplinkos užterštumą ir politikus, neskirdami deramo dėmesio savo pačių elgesiui. Didžiausias šio veikiau retorinio įsipareigojimo laimėjimas – tai Alo Goro inicijuoti „Gyvosios Žemės“ (angl. „Live Earth“) koncertai. Jau keletą metų vadinamieji aplinkos paparacai tinklalapyje ecorazzi.com fiksuoja tokio pobūdžio žaliąsias iniciatyvas ir nagrinėja jų prieštaravimus. Juk tas, kuris kalba apie ekologiją, turėtų ir elgtis ekologiškai. Būtent tokią koncepcijų kaitą – nuo kalbų prie darbų – šiuo metu išgyvena ne tik atskiros žvaigždės, pavyzdžiui, Moby, bet ir didžiosios institucijos ar organizacijos, siekiančios pakeisti ištisas kultūros pramonės šakas.

Sąmoningas požiūris į prieštaravimus

Publikos požiūris į prieštaravimus taip pat tapo gerokai sąmoningesnis. Nieko nebeapgausi sklandžiomis retorinėmis kalbomis. Pavyzdžiui, režisierei Franny Armstrong taip pat teko teisintis pasipylus kritikai, esą, įžymybės privačiu lėktuvu atskridusios tiesiai į premjerą ir tik po to persėdusios į elektromobilį: „Visos įžymybės, apsilankiusios mūsų renginyje Niujorke, buvo atvykusios į miestą iš anksto ir dėl visai kitų priežasčių. Daugeliui kitų nereikėjo niekur skristi – jie dalyvavo vietos premjerose.“

Nepaisant blaškymosi tarp kritikos ir įsipareigojimų šiuo metu neišvengiamai vyksta kolektyvinis mokymosi procesas. Jo rezultatai galbūt ne tokie stulbinami kaip svaigūs šūksniai „Drauge išgelbėsim pasaulį!“. Ekologinių iniciatyvų patikimumą būtina įrodyti praktiškai, atskleidžiant, koks konkrečiai galėtų būti klimatui nekenksmingas gyvenimas. Režisierius Rolandas Emmerichas dar 2004 m. įsigijo vadinamųjų kompensacinių lakštų (angl. offsets), t. y. naujai pasodintų medžių sertifikatų, kad kompensuotų išlakų, susidariusių statant filmą The Day after Tomorrow („Diena po rytojaus“), padarytą žalą. Per tą laiką kino pramonė vystėsi toliau, tad buvo stengiamasi gerokai sumažinti energijos sąnaudas dar kuriant filmą: jei juosta The Day after Tomorrow sukėlė maždaug 10 000 tonų anglies dioksido emisiją, tai statant filmą Age of Stupid išlakos tesudarė 94 tonas. Neseniai kino studija „Fox Studios“ parengė išsamų „žaliųjų filmų“ kūrimo vadovą „Green Guide“.

Muzikos pramonėje taip pat šis tas vyksta. Sausio mėn. Berlyno viešbutyje „Hotel de Rome“, įsikūrusiame Bebelplatz aikštėje, įvyko „Žaliosios muzikos vakaronė“, kurią surengė Britų taryba ir vokiečių įsteigta „Green Music Initiative“. Vakaronėje lankėsi menininkai, vadybininkai ir žurnalistai, siekiantys daugiau sužinoti apie ekologines šios srities iniciatyvas. Buvusioje Saksonijos-Anhalto kasykloje įrengtos kultūros arenos Ferropolis direktorius Thiesas Schröderis pranešė apie tai, kaip jis kartu su „Melt“ festivalio rengėjais mažinantis išlakų kiekį. „Melt“ festivalis, vykstantis Ferropolio teritorijoje, laikomas vienu garsiausių elektroninės muzikos festivalių Europoje. Atvažiavę į festivalį dešimtys tūkstančių svečių per savaitgalį palieka tokį patį ekologinį pėdsaką kaip vienas nedidelis miestelis. Būtent šio reikalo ketina imtis Th. Schröderis šįmet: iš Reino krašto ketinama paleisti specialų viešbutį-traukinį, kuriame bus galima gyventi festivalio metu. Užuot pamokslavus apie būtinybę atsisakyti automobilių, traukinyje bus siūloma daugiau patogumų ir malonumų, kadangi festivalis prasideda jau kelionės metu. Be to, bus galima naudotis socialinių tinklų „Twitter“ ir „Facebook“ autobusu: įmonė „Deutsche Bus“ siūlys paslaugą, kuri padės žmonėms kartu su draugais lengvai ir be jokios rizikos užsisakyti turistinį autobusą. Bendrakeleiviai galės registruotis internetu.

„(Iš)gyvenimo menas“

Šių idėjų pirmtakė – britų ne pelno organizacija „Julie’s Bicycle“, sistemingai tirianti, kokie svertai galėtų išjudinti muzikos pramonę. Didžiausią emisiją sukelia pirmiausia plastikinės kompaktinių plokštelių pakuotės ir publikos kelionės į koncertus. Galima numanyti, kad ši tema dar bus labai aktuali visai kultūrinei veiklai – juolab kad tokių renginių, kaip festivalis Documenta arba Kultūros sostinė, sėkmė vertinama pirmiausia pagal lankytojų skaičių. Todėl iškart kyla klausimas, kaip būtų galima išvengti individualaus transporto. Meno pasauliui teks sistemingai nagrinėti, kas ir kodėl sukelia emisiją ir kaip būtų galima ją sumažinti.

Daugeliu atvejų bandymų stadijos ribos dar neperžengtos – antai regio stiliaus grupė iš Berlyno „Ruffcats“, paskatinta kampanijos „Klimatui reikia apsaugos“, sukūrė pirmąjį mažos CO2 emisijos muzikinį vaizdo klipą (sunaudojusi tik vieną kilovatvalandę!). Tokius eksperimentus palaiko ir meno kritikas bei kuratorius Raimaras Stange, reikalaujantis, pavyzdžiui, rimtai vertinti devizą „Reduce Artist Flights – RAF“ („Mažinkime menininkų skrydžius“, nors iš tikrųjų RAF – tai kairiųjų ekstremistų teroristinės organizacijos „Rote Armee Fraktion“ santrumpa – vert. past.) ir į bienales kviesti tik vietos menininkus. Dėl globalizacijos Berlyne ar Šanchajuje ir taip gyvena tarptautinė menininkų bendruomenė, todėl visai nebūtina skatinti menininkų turizmą, rašė R. Stange savo esė Berlyno žurnalui zitty. Kaip šie pokyčiai vyksta iš tikrųjų, akivaizdžiai matyti Berlyno Pasaulio kultūros namų atveju. Ten šiuo metu vyksta ryškiausias dvejų metų trukmės projektas „(Iš)gyvenimo menas“, kuriuo siekiama sujungti kultūrą ir tvarumą. Nors Pasaulio kultūros namai paprastai sukviečia svečius iš viso pasaulio, šį kartą didžiausias dėmesys skiriamas Berlynui. Ką tik buvo paskelbtas „Ateities konkursas“, kurio tikslas – skatinti „naujas ekologiško gyvenimo meno formas“ Berlyne: „kaimynystės sodus, miesto bitynus, ekosubėgtuvių iniciatyvą Carrotmobs, internetinę medžių sodinimo akciją Wikiwoods arba Šprė upės „Klimato pirates“.

Viena aišku: sąmoningumo kaita, kurią sukėlė pokyčiai kultūrinėje veikloje, nepaliks jokių pėdsakų, jei prodiuseriai ir publika nepradės veikti politiniu lygiu. Režisierė Franny Armstrong svarsto: „Ar mūsų filmas buvo vertas 150 tonų anglies dioksido išlakų? Tai visiškai priklauso nuo to, kiek žmonių pamatys filmą ir kokių veiksmų bus imtasi toliau.“ Kadangi galų gale vis tiek svarbiausia – išgelbėti žmonių planetą.