Vaizduojamasis menas

Parodos po atviru dangumi, lokalios meninės intervencijos ir publikai patrauklūs renginiai: per pastaruosius 30 metų ne kartą keitėsi meno viešojoje erdvėje siekiai, prasmė ir kokybė.

Akcijai netrūko nei brutalumo, nei įspūdingumo. Bet reginys buvo gražus. Nuotraukose jis užfiksuotas žydro dangaus ir baltų debesėlių fone: sraigtasparnis, pakėlęs į aukštį istorinę akmens skulptūrą, suka ratus virš Miunsterio senamiesčio. Menininkė Ayşe Erkmen iš pradžių buvo pasiūliusi techniškai paprastesnius akcijos variantus. Ji norėjo atkreipti visų dėmesį į Katedros aikštės (Domplatz) istoriją, jos svarbą ir pokyčius – juk tai pagrindinė miesto vieta. Tačiau kai Bažnyčios vadovybė atmetė bet kokią sąveiką su Dievo namais, menininkė „tiesiog“ pasirinko oro erdvę.

Ši akcija žaibiškai išgarsino Turkijoje gimusią A. Erkmen. 1997 m. ji buvo viena iš daugiau kaip 70 menininkų, kurie buvo sukviesti iš 25 šalių dalyvauti dabar legendine vadinamoje parodoje po atviru dangumi Skulptur. Projekte in Münster („Skulptūra. Miunsterio projektai“). Šis renginys, kuris nuo 1977 m. vyksta kas dešimtmetį, tapo „meno viešojoje erdvėje“ simboliu. Tai puikus pavyzdys, kaip keičiasi menas ir miesto erdvės.

Menas mieste: siekiai ir galimybės

1977 m. anuometiniam Miunsterio muziejaus (Landesmuseum Münster) direktoriui Klausui Bußmannui ir vienam iš iniciatorių, parodų kuratoriui Kasperui Königui kilo idėja supažindinti miesto, kuriame gyvena 280 tūkst. gyventojų, konservatyviąją publiką su šiuolaikine skulptūra, ypač su Josepho Beuyso, Richardo Longo, Carlo Andre’s, Richardo Serra’os, Donaldo Juddo ir Michaelo Asherio minimaliojo meno (angl. minimal art) ir žemės meno (angl. land art) kūriniais.

Po dešimties metų ši idėja virto „plačiai aptariamu ir ambicingu bandymu rasti menui vietą miesto erdvėje, viešojo gyvenimo istorijoje ir sociologijoje“. Menas turėjo būti susijęs su konkrečia vieta, kurią menininkai tarsi siekė išanalizuoti kurdami. „Site specific sculpture“ (t. y. „speficinės vietos skulptūra“) – tai skambėjo lyg burtažodis. Daug dėmesio buvo skiriama intensyviam išankstiniam darbui vietoje. Tačiau menininko neturėjo riboti nei užsakovai, nei teminiai reikalavimai.

1997 m. trumpalaikės akcijos, meninės intervencijos ir menininkų „paslaugos“, kaip antai Tobiaso Rehbergerio baras, bylojo apie platesnę skulptūros sampratą.

Jei anksčiau kai kuriuos projektus pavykdavo įgyvendinti tik saugant policijai, tai dabar nesupratingai ar net agresyviai gyventojų reakcijai sušvelninti buvo rengiamos ekskursijos, išvykos, dviračių žygiai, šeimos programos ar net „bandomosios išvykos skeptikams“.

Vis dėlto kritikai pastebėjo, kad nebebuvo tos euforijos, kuri lydėdavo pastangas ugdyti sąmoningumą ar atsigręžti į aktualias problemas. Menas, užuot provokavęs, pavertė miestą pramogų parku – veikiančiu 100 dienų, tarsi tyčia konkuruojant su tuo pat metu vykstančia Kaselio paroda documenta.

2007 m. sulaukusi per 550 tūkst. lankytojų, skulptūrų paroda tapo tarptautinio masto įvykiu, kuriam neprilygo net ir Berlyno grupės Street-Art-Gruppe surengta „partizaninė“ akcija „Guerilla-Aktion“. Parodą nušvietė 57 šalių žurnalistai, Vokietijos spaudoje pasirodė daugiau kaip 5 tūkst. straipsnių. Viešbučiai tvirtina sulaukę 20 proc. daugiau svečių.

Per kelis dešimtmečius mieste po parodų iš viso liko apie 40 skulptūrų. O Claeso Oldenburgo 1977 m. sukurta kompozicija Giant Pool Balls netgi tapo miesto simboliu. Miunsteris pasistūmėjo į priekį ir miesto turizmo rinkodaros srityje. Į klausimą, kas bus toliau, parodos Skulptur-Projekte spiritus rector Kasperas Königas atsakė mįslingai: „Nuo parko iki parkavimo aikštelės ir atgal į parką – tai viešasis ateities sodas.“

Matoma ar gerai paslėpta?

„Public Art“, t. y. „viešasis menas“ – tai amerikietiška sąvoka, tinkamesnė už terminą „menas viešojoje erdvėje“, kadangi pastarasis jau spėjo nuvertėti pirmiausia dėl municipalinių „statybos meno“ (Kunst am Bau) programų, – 2001 m. rašė meno istorikas iš Miuncheno Florianas Matzneris to paties pavadinimo knygoje, kurioje surinkta daugybė itin prieštaringų menininkų, parodų kuratorių ir teoretikų pareiškimų. 2010 m. jis kuravo didžiausią „Rūro – Europos kultūros sostinės“ meno projektą: 20 darbų, kuriuos sukūrė daugiausia garsūs menininkai, puošė 30 km ilgio ruožą Emšerio saloje. Tęsiant renginį 2013 m. dar daugiau dėmesio bus skiriama aplinkosaugos klausimams.

„Kritikuoti mieste klestinčią vartojimą kultūrą, visagalę reklamą, abejingumą demokratijai ir stiprėjantį viešųjų erdvių privatizavimą“ pernai ėmėsi parodų kuratorė Sabine Maria Schmidt iš Eseno muziejaus Folkwang-Museum Essen. Susibūrę į projektą, pavadintą Hacking the City („Įsilaužimas į miestą“), vaizduojamojo meno atstovai, taip pat interneto dizaineriai, gatvės menininkai ir muzikantai pradėjo veikti ne tik Eseno miesto viešojoje erdvėje, bet ir internete, „kultūrinį įsilaužimą“ suvokdami kaip „diskursą apie matomumo ir nematomumo bei paskelbimo ir atsisakymo strategijas“.

Kritika ir nauji impulsai

„Viešąjį meną“ šiandien dažniausiai inicijuoja parodų kuratoriai. Kai kuriems tarptautinėje erdvėje kuriantiems menininkams, pavyzdžiui, Thomui Hirschhornui, Santiago’ui Sierra’i, Francisui Alÿsui, Jenny’ei Holzer ar Andrea’i Fraser „viešasis menas“ tapo skiriamuoju ženklu, leidžiančiu vėl deklaruoti meninį savarankiškumą.

Retkarčiais kai kurie jų savomis išgalėmis kovoja už jiems svarbius projektus. Naujų impulsų galima tikėtis iš programos „Neue Auftraggeber“ („Naujieji užsakovai“). Belgų menininko François Hers’o iniciatyvą palaikė ir Leipcigo šiuolaikinio meno galerijos (Galerie für Zeitgenössische Kunst) direktorė Barbara Steiner: „Ši programa kiekvienam suteikia galimybę tapti meno kūrinio iniciatoriumi ir užsakovu – jei tik jis atspindi bendruomenės interesus.“ Taip Kleinlybenau (Kleinliebenau) kaimo (Saksonija) kultūros ir piligrimų draugijos (Kultur- und Pilgerverein) užsakymu buvo įgyvendintas projektas Lustgang – pasibaigus daug kantrybės pareikalavusiam konsultacijų procesui su atelier le balto kraštovaizdžio architektais (Berlynas / Havras), atsirado nedidelis parkas, skirtas grožėtis kaimo bažnyčią supančiomis erdvėmis.

Kaskart, kai menas išsiveržia už „baltojo kubo“ ribų, t. y. palieka muziejų ir galerijų saugojimo, tvarkymo ir skirstymo erdves, kaltos būna visai kitos priežastys.