Elektroninė muzika

Kuriant tokio stiliaus muziką, kaip hiphopas, popmuzika arba elektroninė muzika, ne tik įprasta semtis įkvėpimo iš to, kas jau sukurta, bet ir įpinti į savo kūrinius aiškiai atpažįstamus kitų kūrybos fragmentus. Tačiau teisinis vadinamojo semplingo (angl. sampling) įvertinimas nėra ir negali būti paprastas.

2010 m. pavasarį vokiečių repo atlikėjas Bushido patyrė teisiniu požiūriu skaudų pralaimėjimą: Hamburgo žemės teismas pripažino, kad kurdamas dainas Bushido nevaržomai naudojosi prancūzų grupės Dark Sanctuary sukurta muzika, tačiau nebuvo gavęs jos leidimo.

Ieškinys buvo pateiktas dėl 28 muzikinių frazių iš keturių 1999–2004 m. laikotarpiu išleistų Dark Sanctuary albumų. Ieškinį pateikusios grupės teigimu, šios frazės buvo šiek tiek modifikuotos ir panaudotos 16 Bushido dainų. Hamburgo žemės teismas ne tik priteisė atlyginti 63 tūkst. eurų dydžio žalą, bet ir kol kas neįsiteisėjusiame sprendime nurodė sunaikinti dar neparduotus garso įrašus su abejonių keliančiomis dainomis. Be to, ieškovai turėjo būti įregistruoti Vokietijos muzikos autorių teisių gynimo asociacijoje GEMA kaip dainų autoriai (vietoj Bushido) ir taip įgyti teisę gauti visas pajamas iš įvykusio ir ateityje įvyksiančio kūrinių atlikimo.

Tariamai aiškus reikalas

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bus nesudėtinga atsakyti į klausimą, ar nevertėtų kūrybiškumo ir meninės laisvės labui sušvelninti autorių teisių apsaugą, užuot ją nuolat griežtinus visame pasaulyje – vargu, ar kas nors pasisakytų už tai, kad menininkai galėtų neatlygintinai naudotis kitų kūrybos vaisiais, patys iš to pelnydamiesi.

Tačiau padėtis ne visada būna aiški, nes kuriant tokio stiliaus muziką, kaip hiphopas, popmuzika arba elektroninė muzika, ne tik įprasta semtis įkvėpimo iš to, kas jau sukurta, bet ir įpinti į savo kūrinius aiškiai atpažįstamas ištraukas iš kitų kūrybos – tai vadinama semplingu. Tokį reiškinį galima vertinti kaip pagarbos konkretiems muzikos „dievams“ išraišką – ypač atsiradus tam tikrai laiko distancijai – arba kaip galimybę parodyti, kokio stiliaus tradicijų laikosi muzikos autorius.

Fragmentų naudojimo principai

Panašios nuostatos suvaidino svarbų vaidmenį 2008 m. Federaliniam teisingumo teismui (FTT) priimant principinį sprendimą dėl muzikos įrašų semplingo. Ieškovas – grupė Kraftwerk – buvo įsitikinęs, kad dainininkė Sabrina Setlur dainoje Nur mir („Tik man“, 1997) nuolat naudojusi kone 2 sekundžių trukmės fragmentą iš grupės kompozicijos Metall auf Metall („Metalas į metalą“, 1977), pažeidė autorių teises. Todėl ir buvo pateiktas ieškinys dainininkės prodiuseriui Mosesui Pelhamui.

FTT grąžino šią bylą žemesnės instancijos teismui, įpareigodama jį priimti sprendimą. Tuo pat metu jis suformulavo principines gaires dėl muzikos fragmentų (angl. samples) naudojimo. Viena vertus, jis konstatavo, kad net „mažiausių muzikinių iškarpų“ naudojimas, kaip šiuo atveju, gali būti laikomas autorių teisių pažeidimu. Antra vertus, muzikos fragmentų naudojimas be autoriaus sutikimo leidžiamas tuo atveju, „kai naujasis kūrinys taip nutolęs nuo (...) pasiskolinto fragmento, kad gali būti laikomas savarankišku.“ Be to, teismas pateikė dar kelis apribojimus: pirma, pasiskolintas fragmentas negali būti melodija, ir antra, fragmento neleidžiama naudoti tuo atveju, jei jį buvo galima atkurti pačiam. Kokį poveikį šios gairės turės muzikinei praktikai, parodys laikas.

Skaitmeninė revoliucija ir jos muzika

Praktiškai atsakyti į klausimą, ar autorius galėjo tam tikrą fragmentą atkurti pats, ne taip paprasta. Žaibiškai augant muzikinės produkcijos galimybėms, pasinaudoti sudėtingomis įrašų studijos technologijomis, kaip darė grupė Kraftwerk 1977 m. įrašinėdama kompoziciją Metall auf Metall, šiandien gali kiekvienas, turintis paprasčiausią namų kompiuterį – tačiau tik teoriškai. Juk net itin trumpa ir, atrodytų, niekuo neišsiskirianti sekvencija, kaip toji iš Metall auf Metall, iš tikrųjų yra labai sudėtingos raidos rezultatas, priklausantis nuo daugybės gamybos proceso aspektų. Be galo daug veiksnių gali nulemti garsą: tai ir pradinio garso išgavimas (kokių metalų sąlytis sukelia garsą, kokioje aplinkoje vyksta įrašymas), ir garso įrašymo technika (koks mikrofonas, kokie laidai, koks įrašymo prietaisas) arba atsiradimo procesas (kaip garsas deformuojamas, kokiu santykiu jis įsilieja į kitus tuo pat metu skambančius garsus ir koks svoris jam tenka visame muzikos kūrinyje).

Teismams turėtų būti svarbu ne tik atsakyti į klausimą, ar konkrečiu atveju nebuvo įmanoma pačiam atkurti tam tikro fragmento, bet ir išaiškinti, kokie estetiniai standartai gali ir turi būti nustatyti muzikinei produkcijai. Ieškant sprendimo kiekvienu atveju reikėtų pasitelkti į pagalbą tinkamus muzikos ekspertus, kurie vertindami netaikytų pernelyg paprastų standartų. Tačiau net ir tokiu atveju ateityje vis tiek kils daugybė ginčų, kuriuos išspręsti nebus paprasta.