Nauja muzika

Wolfgangas Rihmas – vienas garsiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių vokiečių kompozitorių. 2012 m. gegužės 13 d. jis švęs 60-ąjį gimtadienį. Puiki proga įvertinti tarpinius pasiekimus.

Kūrybinės pertraukos jam nebūdingos: 1952 m. Karlsrūhėje gimęs ir nuo 1985 m. tenykštėje aukštojoje muzikos mokykloje profesoriumi dirbantis Wolfgangas Rihmas laikomas vienu produktyviausių šiuolaikinių kompozitorių. Iki šiol jis yra sukūręs per 400 kūrinių, priskiriamų įvairiausiems muzikos žanrams, ir praėjus keturiems nenuilstamos kūrybos dešimtmečiams W. Rihmo kūrinių paletė tokia plati, kad bandymas ją apžvelgti prilygtų ketinimui „ištyrinėti Aziją minant dviratį“, kaip kažkada yra pasakęs muzikos kritikas Hansas-Klausas Jungheinrichas.

Viskas prasidėjo Donauešingene

Pradėkime nuo pradžių. 1974 m. Donauešingenas: W. Rihmas debiutuoja muzikos festivalyje. Jo sukurta Morfonija styginių kvartetui ir orkestrui ne tik sukėlė publikos ir kritikų susidomėjimą, bet ir nemaloniai juos nustebino. Tai visas ribas peržengianti muzika, sukurta ne kaip struktūra, o veikiau kaip įvykis – aiški prieštara postserialistiniam racionaliosios kūrybos projektui. Morfonijoje W. Rihmas daugiausia dėmesio skyrė išraiškos poveikiui ir jausmų galiai. Užuot plėtęs „materialinę bazę“, jis pristatė klausytojams muziką, kuri atsirado iš inspiracinių impulsų ir neabejotinai byloja apie pastangas surasti savo nepakartojamą kalbą.

Anksčiau W. Rihmas, kuriam įtakos turėjo pirmasis jo kompozicijos mokytojas Eugenas Kerneris Velte, labiau linko į aforistinį Antono Weberno stilių. 1970 m. jis lankė Darmštato vasaros kursus ir neišvengė pirmiausia Karlheinzo Stockhauseno bei Mortono Ferdmano muzikos įtakos. Tiesa, laikui bėgant jo požiūris į avangardo projektus pasikeitė; jis ypač kritikavo subjektyvios išraiškos neigimą. Užuot puoselėjęs struktūros idėją kaip prasmės perteikimo priemonę, W. Rihmas siekė atkreipti dėmesį į kalbinį mąstymą, pabrėždamas muziką kaip kalbą, tiksliau – kaip kalbėjimą.

„Mus turi krėsti drebulys pajutus energiją arba mes turime nutilti susidūrę su tuštuma, tik tokiu atveju mes kompozitoriai,“ – taip W. Rihmas formuluoja vieną iš šio laikotarpio idėjų. Šiuo principu pabrėžiama subjektyvios išraiškos valia ir atvirai išpažįstama „neteorizuota“ kūryba. Savo užrašuose Wolfgangas Rihmas patikslino šią iškalbingą frazę: yra dviejų rūšių kūryba – „atskiriamoji“, kurios principai ir taisyklių visuma nepalieka vietos kūrybiniam pažeidžiamumui, ir „įtraukiamoji“, apimanti kūrėjo esybės nenuspėjamumą ir spontaniškus proveržius, nesiekiant sutvirtinti bedugnės šlaitų ar suvaldyti to, kas nesutramdoma. „Aš nekuriu „grynosios“ muzikos“, – tvirtina W. Rihmas. „Negaliu ir nenoriu jos kurti, kaip žmogus aš dažnai patiriu netikrumo jausmą, slypintį ir manyje, ir išoriniame pasaulyje, ir aš pasiduodu šiam jausmui.“

„Nevaldomo augimo“ principas

Kūryba W. Rihmui visada primena natūralaus augimo – netgi „nevaldomo augimo“ – procesą, kurio pobūdis priklauso nuo nenuspėjamų vidaus dėsnių: „Dirbant taip, kaip dirbu aš, galima planuoti sukurti „uždarą“ kūrinį ir pradėti darbą, o išeis „atviras“ kūrinys, arba atvirkščiai. Juk kompozicijos – tarsi gyvi sutvėrimai, kurie pasiekę tam tikrą raidos etapą ima su manimi kalbėtis, galbūt netgi žaisti kažkokį žaidimą, kad įtrauktų mane į pokalbį. Taigi, mane iš visų pusių supa įvairios tam tikrą pavidalą įgavusios būtybės, ir jų vis daugėja.“

Nors apibūdinant W. Rihmo kompozicijas dažnai persistengiama vartojant „organiškumo“ sąvoką, visgi ši „biologinė“ metafora labai taikli: kompozitoriaus sukurta muzika tiesiog tarpsta ir žydi, tarsi į vieną visumą būtų suaugę daugybė atskirų elementų, kurie persidengdami ir persipindami papildo vienas kitą – ir, atrodo, be jokių apribojimų. „Užbaigta“, – šis žodis, kaip teigia pats W. Rihmas, labai nervina. Perdirbta, išplėtota ir keliskart panaudota – toks yra skiriamasis procesinio pobūdžio kūrybos bruožas: „Prie kai kurių kūrybos sluoksnių aš nuolat sugrįžtu – tai kažkada jau apdorota medžiaga. Atskirai paėmus tai baigti darbai, kurie atsiduria naujame kontekste. Jiems suteikiama ne „geresnė“ forma, o tiesiog kita forma, taip ir atsiranda naujas kūrinys. Keičiant formą pasitelkiami į pagalbą komentarai, intarpai, muzikiniai užtapymai, parafrazės ir kone viduramžiškos kontrafaktūros. Visa tai tėra savęs klausinėjimo technika. Kartais pavyksta – tada kūrinys ir būna „baigtas“.

Gérard‘as Buquet diriguoja Wolfgango Rihmo „Étude d'après Sérafin“, Karlsrūhės meno ir medijų technologijų centras (2007), atlikėjai: Karlsrūhės aukštosios muzikos mokyklos „Naujosios muzikos ansamblis“ („Ensemble für Neue Musik“) ir Badeno valstybinio teatro (Karlsrūhė) baleto trupė, choreografas – Terence Kohleris, šaltinis: YouTube / Rihmcenter

Sėkmė, kurią atneša klausymas

Malonus tokios „organiškos“ muzikos klausymasis ir yra toji priežastis, dėl kurios W. Rihmo kompozicijos priskiriamos dažniausiai grojamiems šiuolaikinės muzikos kūriniams. Kadangi muzika iš esmės skirta komunikacijai, svarbiausia, kad ji būtų klausoma ir išgyvenama. W. Rihmui rūpi perteikti sudėtingą emocinę būklę, t. y. išreikšti ją kuriant lygiai tokią pat daugiasluoksnę muziką. Jau vien todėl neteisinga kalbėti apie „naująjį paprastumą“ – tokiu apibūdinimu 8-ojo deš. kritikai bandė nurašyti W. Rihmo estetiką kaip neintelektualų postromantizmą.

Kad ir kaip W. Rihmas tikėtų jausmų jėga, grynosios „atsižadėjimo muzikos“ koncepcija jam kelia įtarimų. „Muzikoje, kaip jokioje kitoje meno rūšyje“, – aiškina W. Rihmas, – „menininkas privalo būti itin intelektualus, tuo pat metu išlikdamas ir emocionalus. [...] Privalai žinoti, kad apsiginklavęs tik intelektu, toli nenueisi, juk ir vadovaujantis vien jausmais galima žengti tik vieną žingsnį. O muzikoje proto ir jausmų raizgalynę, be jokios abejonės, sunkiausia išnarplioti.“