Vokiečių kalbos populiarinimas

Pasaulyje vokiečių kalbos vis dažniau mokoma ir mokomasi kaip antrosios arba trečiosios užsienio kalbos. Kalbantis su profesoriumi Hansu-Jürgenu Krummu aiškėja, kodėl pedagogikos psichologijos pažiūriu prasminga rinktis vokiečių kaip pirmąją užsienio kalbą.

Ponas Krummai, ar yra prasmės reikalauti vokiečių kalbai pirmosios užsienio kalbos statuso, kai tokia svarbi tapo anglų kalba?

Atsakau vienareikšmiai: taip. Manau, kad būtų neteisinga apsiriboti vien vokiečių kalbos dėstymu po anglų kalbos. Vaikų motyvacijai, pavyzdžiui, yra itin svarbu, kad pirmiausiai jie išmoktų kaimyninių šalių, bendravimo ir kitas savo šalies kalbas. Kitaip netruksim prieiti išvadą, kad ir vaikų darželyje, ir mokykloje mokomės tokių dalykų, kurių niekur kitur nereikės. O tai jau gali turėti dramatiškų pasekmių. Todėl dažnai nėra naudinga rinktis anglų kalbą kaip pirmąją užsienio kalbą.

Ypač tose šalyse, kurios turi pasienį su vokiškai kalbančiomis šalimis, kur matomos vokiečių televizijos laidos. Ten turime rimtų argumentų už vokiečių kaip pirmąją užsienio kalbą.

Būtų tikslinga pradėti mokytis anglų kalbos tik tada, kai ji atsiduria vaikų gyvenimo akiratyje – maždaug tuomet, kai aštuonmečiai ar devynmečiai pradeda domėtis pop muzika.

Kokios naudos vokiečių kaip užsienio kalba gali turėti iš anglų kalbos?

Labai įvairios. Galima apgailestauti, kad pastaraisiais metais pastebimas užsienio kalbų mokymosi pagyvėjimas visų pirma susijęs su anglų kalba. Bet žiūrint plačiau dėl to atsirado naujas politinis požiūris į kalbas – puikus to pavyzdys galėtų būti iniciatyva „Mokyklos – ateities partneriai“.

O kalbant konkrečiai: tas, kas jau mokėsi anglų kalbos, turės daug mažiau vargo su vokiečių kalba. Ir atvirkščiai.

Kiek užsienio kalbų galima būtų pasiūlyti mokyklinio amžiaus vaikams?

Nėra nustatyta jokių viršutinių ribų. Lemiamas veiksnys čia yra motyvacija ir kontaktas su kalba. Be abejo, svarbų vaidmenį atlieka ir visuomenėje vyraujančios nuostatos, kad daugiakalbystė yra sveikintinas dalykas. Bet jei daugiakalbystę traktuojame kaip kažką egzotiška, arba jei ji – kaip dažnai atsitinka su imigrantų kalbomis – net oficialiai diskredituojama, tuo mes patys gerokai apribojame savo kalbų mokymosi galimybes.

Dažnai antrajai ir trečiajai užsienio kalbai mokyklose skiriama labai mažai savaitinių pamokų...

Tai netoleruotina. Teisinga būtų mokant pirmosios kalbos kuo greičiau pereiti prie integruoto dalyko dėstymo užsienio kalba, kad sutaupytume laiko kitoms kalboms. Pavyzdžiui, po trejų anglų kalbos mokymo metų reikėtų palikti vieną pamoką kalbos dėstymui, o kitas dvi skirti kokių nors dalykų dėstymui anglų kalba.

Mokantis bet kurios kalbos svarbu pradiniam etapui skirti kuo daugiau valandų. Viena vertus, reikia įsiklausyti į kalbą ir su ja apsiprasti. Antra vertus, mokymosi motyvacijai svarbu suprasti, kad štai jau galime vartoti tą kalbą. Turint vieną savaitinę pamoką užtruks visą amžinybę, kol galėsime realiai pajusti kalbos pritaikymo galimybes.

Jūs pasisakote už į „mokymo planus įtrauktą daugiakalbystę“, t.y. už apgalvotą kalbų mokymosi eiliškumo planavimą visuose švietimo sistemos lygmenyse. Kuo pasižymi toks planavimas?

Pirma: Tėvams ir mokiniams paaiškinama, kada kokios kalbos vaikai mokysis ir kaip gerai jos išmoks. Dažnai tėvai baiminasi, kad jų vaikas pakankamai gerai neišmoks anglų kalbos. Turiu jus patikinti, kad ir tie vaikai, kurie pradeda mokytis būdami dešimtmečiai, pasiekia pakankamai aukštą gebėjimų lygį. Taigi galime išvengti spaudimo, kad anglų kalbos būtinai reikia mokytis kaip pirmosios kalbos.

Antra: Aš sistemingai naudojuosi visomis kalbomis. Tai prasideda jau gimtosios kalbos pamokose. Jose vaikai turi sužinoti, kad savo kalboje mes turime daugelio kitų kalbų, kurias jie netrukus mokysis, žodžių – svetimžodžių ir tarptautinių žodžių. Apvertus antraip: užsienio kalbų pamokose turime įsisąmoninti, kad mes daug ką jau pažįstame.

Trečia: mokytis reikėtų kaupiamuoju, o ne sumuojamuoju būdu. Iki šiol kiekviena užsienio kalba buvo dėstoma taip, lyg žmogus kaskart iš naujo pažintų pasaulį. Pavyzdžiui, aš kiekviena kalba turėjau vis iš naujo mokytis, kaip einama į paštą. Betgi daug svarbiau yra nustatyti, kokias kalbas mokinys jau moka ir ką su jomis toliau daryti. Jei aš, būdamas vengras, anglų kalbos pamokose išmokau, kaip perkami lėktuvo bilietai, tai kam man dar kartą to paties mokytis vokiškai, juo labiau, kad visame pasaulyje tai galima padaryti angliškai. Mokytojas turėtų pagalvoti: ko papildomo galima išmokyti per vokiečių kalbos pamokas? Ką pasieksiu su vokiečių kalba, kur anglų kalba nebūtinai reikalinga? Ir dar: ką galėčiau perimti iš anglų kalbos, kuri yra gimininga vokiečių kalbai?

Daugiakalbystės koncepcija teigia, kad pamokose turi būti remiamasi mokinių turimomis kitų kalbų žiniomis. Ar tai įmanoma, jei mokytojas nemoka tų kalbų, kuriomis kalbama grupėje?

Be jokios abejonės. Mokiniai gali padėti mokytojui pamokydami jį savo kalbų. Taip tik pagerėtų atmosfera pamokose ir padidėtų mokinių dėmesys vokiečių kalbai, kadangi jie galėtų kai ką paaiškinti ir pasakyti sava kalba.

Jei Jums pažadėtų išpildyti vieną norą, susijusį su kalbos politika, koks tai būtų noras?

Ak, turiu jų daug. Jei leisite, pasakysiu du iš jų: kalbant apie vokiečių kaip antrąją kalbą vokiškai kalbančiose šalyse, norėčiau, kad pirmosios (gimtosios) kalbos svarba antrosios mokymuisi būtų ne tik retoriškai deklaruojama, bet ir metodiškai diegiama ir įtvirtinama mokytojų kvalifikacijoje. Švietimo ir kalbos politikos prioritetu turi tapti moksliniai tyrimai ir plėtra. Mums trūksta koncepcijos, kaip imigrantų vaikų turimos kalbų žinios galėtų pasitarnauti mokant juos vokiečių kalbos.

Kalbant apie vokiečių kaip užsienio kalbą, norėčiau, kad vokiškai kalbančios institucijos besąlygiškai nesusitaikytų su vokiečių kaip antrosios kalbos po anglų pozicija. Būtina daug atidžiau panagrinėti regioninius ir vietinius argumentus dėl galimo kalbų mokymosi eiliškumo. Nustačius šiuos argumentus reikėtų juos aiškiai įvardinti. O ten, kur gali būti dėstoma vokiečių kaip pirmoji kalba, reikalingos ir atitinkamos investicijos.