Vokiečių kalbos populiarinimas

Goethe´s instituto stipendiatės dienoraštis

Pirmadienis, sausio 11 d.

Metropolis, turintis širdį. Taip prisistato pasauliui šiuolaikinis Miunchenas. Su Goethe‘s instituto stipendija praleisiu šiame mieste ištisas keturias savaites. Tobulinsiu savo vokiečių kalbą. Nekantrauju. Neslėpsiu, mane kur kas labiau traukia pažinti šio miesto kultūrinę tradiciją ir pasidžiaugti šilto (visomis prasmėmis) europietiško miesto kasdienybe. Juo labiau kad Miunchenas turi ir kitą šūkį: „Alaus ir meno miestas“.

Ketvirtadienis, sausio 14 d.

Po pamokų prisijungiu prie pirmosios instituto siūlomos kultūrinės programos – ekskursijos į Haus der Kunst, kuriame eksponuojama žymiausio šiuolaikinio kinų menininko Ai Weiwei paroda so sorry… Nesu didelė šiuolaikinio meno gerbėja, bet kinas intriguoja – jis tikras apsėstųjų praeitimi demonas. Menininkas perfrazuoja klasikinio modernisto Marcelio Duchamp’o ready made kūrybinį principą – kurti meną iš jau pagamintų daiktų. Tačiau savo kūrinius jis konstruoja ne iš pramoniniu būdu pagamintų daiktų (kaip, pavyzdžiui, Duchampo gerai žinomas pisuaras), bet iš XIV–XVI a. laikų medinių drožinėtų baldų ar medinių šventyklų konst¬rukcijų, kurias karpo ir jungia į naujas formas. Gyvas košmaras senovės ir antikvariato apsėstam vakarietiškam suvokimui. Tačiau nieko baisaus rytiečiams, neprisirišusiems prie materijos, bet prie formos. „Pas mus jų daug“, – sako Ai Weiwei ir paleidžia iš rankų molinę Hanų dinastijos urną, kurios duženas sumala ir sudėjęs į stiklinį indą eksponuoja, taip suteikęs jai naują formą. Man jis (jo kūriniai) labai labai patinka. Metas pradėti ragauti miesto gėrybes – šiek tiek šviesaus Paulaner alaus.

Penktadienis, sausio 15 d.

Kultūrinė programa tęsiasi. Būtų neteisinga neaplankyti senovės meno lobyno – Miuncheno Senosios pinakotekos. Nuostabi gidė atskleidžia žymiausių Viduramžių, Renesanso ir Baroko kūrinių paslaptis. Prisimenu savo studijų metus, praleistus bevartant baisius rusiškus juodai-baltus meno reprodukcijų albumus ir mąstau, o, kad visa tai tokiu lygiu būtų buvę prieinama tuomet. Muziejuje nėra nieko inter¬aktyvaus, jokių lazerinių ar skaitmeninių atrakcijų, mėginančių patraukti nuobodžiaujančio ir viskuo pertekusio vakariečio dėmesį. Tik meno kūriniai (galbūt gidas) ir tu. Tai džiugina. Vakarą užbaigia tamsus Paulaner.

Šeštadienis-sekmadienis, sausio 16–17 d.

Pirmąjį savaitgalį skiriu miesto istorijos studijoms Stadtmuseum. Typisch Muenchen! – taip vadinasi nuolatinė miesto istorijos paroda. Privaloma ir ekskursija į Miuncheno apylinkėse pastatytas garsiąsias Liudviko II pilis – Neuschwansteiną ir Linderhofą. Ne metas čia nuodugniai aprašinėti šio liūdnojo veido riterio likimą ir jo istoristines vienatvės fantazijas, išsiliejusias geriausių epochos meistrų kūriniais. Tai tiesiog reikia pamatyti. Liudvikas II ir jo tragizmas palieka įspūdį. Ta proga su naujaisiais studijų draugais prie pietų paragaujame König Ludvig alaus.

Antradienis, sausio 19 d.

Šiuolaikinio meno lavina užgriūva viename naujausių – Brandhorst muziejuje. Miestiečiai ypač didžiuojasi moderniu jo pastatu. Bet tas vėlyvasis modernusis menas (Warholas, Baselitzas, Koonsas, keli šiukšlininkai, keli instaliatoriai ir niujorkietis Cy Twombly), – aš jį suprantu, tačiau tai nepadeda jo pamėgti. Beprotiškai brangiame, įspūdingos architektūros pastate man jis atrodo gana apgailėtinai. Vėliau muziejaus knygyne akis dar užfiksuoja nukainotą Mačiūną (teisybės dėlei turiu pastebėti, kad ne jis vienas buvo nukainotas). Na, bet grupiokai jau kalbina bokalui Hacker-Pschorr...

Trečiadienis, sausio 20 d.

Po visų modernybių norisi daugiau Baroko! Čia, katalikiškoje Bavarijoje, ypač Miunchene, jo netrūksta. Tiesa, jis kitoks nei Vilniuje – kresnesnis, tamsesnis. O su Nymphenburg Schloss savo architektūra ir didingu užmoju galėtų mėginti lygintis nebent Nesvyžius.

Ketvirtadienis, sausio 21 d.

Vakarieniaujame su grupiokais (grupėje mūsų yra 16) mieste ir savo kuklia, bet atkaklia vokiečių kalba pažindinamės artimiau. Išsilavinusiam jaunimui iš gerų šeimų daug aiškinti apie Lietuvą nereikia – visi daugiau ar mažiau gaudosi Europos žemėlapyje ir yra kažką girdėję. Šie studentiško amžiaus jaunuoliai daugiausia ruošiasi studijoms Vokietijos universitetuose. Turtingi jų tėvai mato savo vaikus gydytojais (kaip, pavyzdžiui, Athanasios iš Graikijos arba Mohamedas iš Saudo Arabijos) arba šeimos verslo tęsėjais (Luiz iš Brazilijos). Vyresnieji taip pat mokosi vokiečių kalbos. Kodėl? Juos visų pirma skatina profesiniai poreikiai. Emilio ir Frederico – italai, dirbantys Šveicarijos firmose, Benito – atstovauja Vokietijos automobilių koncernui Brazilijoje, palestinietis Fakhri ir Munara iš Kirgizijos vykdo ilgalaikius kultūrinius projektus savo šalyse su vokiečių partneriais, amerikietė Kathleen pradėjo savo trejų metų „kadenciją“ čionykštėje JAV ambasadoje, o čilietė Anahi ir brazilas Karlo Miunchene rašo doktoratus. Tuo tarpu advokatei Lisane iš Brazilijos ir argentinietei Viktorijai šios studijos – tai turiningai praleistos atostogos. Flavio iš Paragvajaus atskleidžia, kad vokiečių kalba Pietų Amerikoje yra tiesiog madinga (ypač madingi ten esantys vokiečių kvartalai, kuriuose ši kalba vyrauja). Tarp šių pasaulio piliečių, ko gero, labiausiai pasaulietiškas (ne religine prasme) yra Karlo: brazilas, rašantis teisės doktoratą Strasbūre ir Miunchene, su savo iraniete žmona kalbantis prancūziškai, ir prieš dvi savaites dėl žmonos „atsivertęs“ į musulmonų tikėjimą. Nepaisant to, abu su kitu pasaulietišku musulmonu nuoširdžiai mėgaujasi vokišku Augustiner alumi.

Šeštadienis-sekmadienis, sausio 23–24 d.

Mokslinio projekto susitikimas pašaukia į Prahą. Kelionė traukiniu Miunchenas–Praha trunka šešias valandas, ir netrukus jau sėdime prie stalo diskutuodami apie projekto Making Europe: Technology and Transformations 1850–2000 iššūkius. Kitą dieną, pasibaigus įkvepiančiam pasitarimui ir pietums, dar turiu šiek tiek laiko iki traukinio. Apibėgu mielas senamiesčio vietas. Žvelgiant architektūriškai – Praha man išlieka gražiausiu Europos miestu. Bet viskas taip greita, taip intensyvu, kad iš tiesų nebesuprantu, kur aš. Kažkur Europoje. Vakare traukinyje skaitau Zenono Norkaus straipsnį apie Lietuvą ir Estiją – Baltijos Siciliją ir Lombardiją (turbūt nereikia aiškinti kas šiame straipsnyje yra kas). Esu apie tai galvojus, bet gerb. profesorius viską sudėlioja į savo vietas pasitelkdamas kultūralistinį metodą. Ech, protestantiškoji darbo etika. Tačiau ne tik. Ir Bavarija čia yra išimtis. Kažkur esu skaičiusi pamąstymą, esą jei ne sovietai, Lietuva galbūt būtų galėjusi tapti kažkuo panašiu į tą kraštą, į kurį dabar sugrįžtu.

Pirmadienis, sausio 25 d.

Įkvėpta mokslinio susitikimo, šios savaitės popietes leidžiu Deutsches Museum bibliotekoje, kuri neabejotinai yra technikos istorijos literatūros ir šaltinių centras Europoje.

Ketvirtadienis, sausio 28 d.

Stammtisch – tai Bavarijos aludžių tradicija, kai draugų kompanija reguliariai renkasi vienoje aludėje ir visuomet prie to paties stalo. Goethe’s instituto Stammtisch buvo smagus – merginoms ypač patiko tamsusis Franziskaner. Ein dunkles, bitte! Su lenku iš Krokuvos aptarėme Adomo Mickevičiaus ir Unijos reikšmę. O bendramoksliai arabai kviečia drauge žiūrėti Afrikos taurės pusfinalį tarp Egipto ir Alžyro. Negaliu praleisti tokios kultūrinės atrakcijos. Aikštėje – tikras karas, emociškai prilygstantis turbūt tik legendinėms Žalgirio–CASK kovoms. Mes (t. y. Egiptas) laimime 4:0!

Sekmadienis, sausio 31 d.

Maloniausias savaitgalio potyris – tradiciniai bavariški vėlyvi pusryčiai. Užsisakome baltųjų dešrelių su saldžiosiomis garstyčiomis, bretzeliais ir baltuoju alumi. Padarome klasikinę klaidą – didelis bokalas yra išties didelis (1 litras).

Trečiadienis, vasario 3 d.

Atsisveikinimo vakarą su kolegomis surengiame žymiausioje Miuncheno aludėje Hofbräuhaus am Platzl, toje, kurioje rinkosi ankstyvieji naciai ir kalbėjo Hitleris. Vokiečiai, ypač miuncheniečiai, jau seniai atliko viešą atgailą už šį savo istorijos tarpsnį. Tačiau lankydamasi miesto muziejuje, XX a. istorijos skyriuje, nuolat susidurdavau su purkštaujančiu labai garbaus amžiaus miuncheniečiu, bandančiu man papasakoti kitokią istorijos versiją.

Penktadienis, vasario 5 d.

Savaitgalį dar spėju atlikti kultūrinį žygį į dvi meno šventoves Neue Pinakothek ir Pinakothek der Moderne. Pirmosios romantizmo salėje akis užkliūva už kažko taip matyto ir pažįstamo – taip, tai tikrai jie – krikštai Nidos kapinėse, užfiksuoti 1893 m. Loviso Corintho paveiksle Fischerfriedhof in Nidden an der Kurischen Nehrung.

Vakare lokalyje mėgaujamės špinatų kukuliais sūrio padaže. Gausu. Tenka paskandinti juos tamsiame Andechser aluje. Čia jau tikrai bavariškai. Genau...