Kalbos mokymasis

Prancūzai visame pasaulyje spinduliuoja pasitikėjimą savimi ir šneka beveik vien tik prancūziškai, tuo kartais užgaudami savo kitataučius pašnekovus. O štai vokiečiai, bendraudami su užsieniečiais, labiau linkę susilaikyti nuo savo gimtosios kalbos vartojimo. Jie mano, kad taip demonstruoja mandagumą ir santūrumą. Tačiau kalbininko Ulricho Ammono nuomonė šiuo klausimu kitokia: kai patys vokiečiai išreiškia norą bendrauti kita kalba, besimokantieji vokiečių kalbos pašnekovai neretai pasijunta lyg gavę šlapiu skuduru per veidą. Kyla klausimas, kokia prasmė mokytis užsienio kalbos, jei patys gimtakalbiai laisvanoriškai atsisako ją vartoti?

Pradžiai keli „perliukai“ iš abejotino kalbos pasirinkimo tarptautinėje erdvėje pavyzdžių:

1. 1986 m. vykusio pasaulinio sociologų kongreso Naujajame Delyje metu Vokietijos ambasadorius pribloškė apie šimtą savo tėvynainių sociologų, pasikvietęs juos į rezidenciją vakarienės ir visą savo sveikinimo kalbą pasakęs angliškai. Vėliau buvo šnibždamasi, neva tokį kalbos pasirinkimą lėmė tai, kad vakarienėje buvo laukiama svečio iš Didžiosios Britanijos, kuris, deja, nepasirodė.
2. 2004 m. Goethe's institutas Paryžiuje kartu su partneriu iš Prancūzijos organizavo konferenciją. Instituto vadovė į susirinkusius svečius kreipėsi prancūziškai, prancūzų atstovas – taip pat. Po renginio, kalbėdamas akis į akį su Goethe's instituto vadove, pasiteiravau, ar nebūtų buvę tinkamiau į publiką kreiptis tiek prancūzų, tiek vokiečių kalbomis. Ji su manimi visiškai sutiko ir pridūrė, kad kalbos pasirinkimas dažnai būna sudėtinga užduotis.
3. Regioninis dienraštis Rheinische Post pranešė, kad Reinhauseno gimnaziją pagaliau vėl aplankė vokiečių kalbą išmokti norintys mokiniai iš Didžiosios Britanijos. Tačiau vokiečiai pagrindinę bedradarbiavimo su britais naudą įžvelgė tame, kad jų mokiniai galėjo patobulinti anglų kalbos įgūdžius. Mokiniai iš Didžiosios Britanijos beveik neturėjo galimybių pakalbėti vokiškai.
4. Mano partneris Chong Si-Ho, su kuriuo išleidome knygą Vokiečių kalba Korėjoje (2003), papasakojo istoriją, kaip vienas koncerno „Siemens“ vadybininkas išgąsdino vokiečių kalbos besimokančius korėjiečius. Jis per šios šalies televiziją žiūrimiausiu laiku pareiškė, kad vokiškose įmonėse norintiems įsidarbinti korėjiečiams daug svarbiau mokėti anglų kalbą, nes ji dominuoja koncerne.

Atidžiau pasižvalgius galima būtų pastebėti ne vieną panašų atvejį. Haraldas Weydtas apgailestaudamas pateikė visą puokštę vengimo kalbėti vokiškai pavyzdžių.

Netikusio kalbos pasirinkimo motyvai

Žinoma, čia turimos galvoje situacijos, kai bendraujama su užsieniečiais, kurių gimtoji kalba nėra vokiečių. Tarpusavyje vokiečiai vis dar šnekasi vokiškai, taigi nėra ko nerimauti, kad vokiečių kalba greitai išmirs. Jimas O’Driscollas išskyrė ir išsamiai teoriškai pagrindė tokius pagrindinius vokiečių kalbos atsisakymo motyvus tarptautinėje erdvėje: norima geriau vienas kitą suprasti; manoma, kad tai mandagu (kalbėti vokiškai vengiama ir dėl Vokietijos istorinės praeities); bendraujant kita kalba demonstruojamas kosmopolitiškumas bei užsienio kalbų žinios. Šie motyvai išties verti pagarbos. Tiesa, paskutinysis motyvas (noras pademonstruoti užsienio kalbų žinias) nevaidino jokio vaidmens pasirenkant kalbą straipsnio pradžioje išvardintose situacijose. Ir kodėl vis dėlto minėtais atvejais bendravimo kalba buvo pasirinkta netinkamai? Pirmiausia dėl dviejų priežasčių.

Klaidinga mandagumo samprata

Tai, ką laikome mandagumo požymiu, iš tiesų nebūtinai yra mandagu. Pasak Weydto, klaidinga manyti, kad visuomet, kai tik susitinkame ne vokiečių tautybės žmogų ir imame su juo kalbėti angliškai, jis šį mūsų pasirinkimą iš tiesų priima kaip mandagumo ženklą. Atvirkščiai, kartais pašnekovas dėl to gali netgi įsižeisti. Tai galima pagrįsti Penelopės Brown ir Stepheno C. Levinsono mandagumo teorija, kuri yra susijusi su Ervingo Goffmano įžvalgomis. Pastarasis savo vartojamus terminus išvedė iš posakio „prarasti veidą“. Mandagumo teorija remiasi tuo, kad kiekvienas žmogus turi du pagrindinius poreikius: išsaugoti savo „teigiamą“ ir „neigiamą veidą“. Antrasis poreikis reiškia žmogaus asmeninės laisvės, „savos teritorijos“ poreikį, o pirmasis – norą būti gerbiamam aplinkinių. Mūsų nagrinėjamame kontekste svarbus tik „teigiamo veido“ išsaugojimo poreikis. Atsižvelgiant į tai, parodyti pašnekovui, kad jis yra vertinamas, būtų mandagu.

Mums svarbi išvada: bendraujant su žmonėmis, išmokusiais užsienio kalbą, būtų mandagu įvertinti jų pastangas ir leisti panaudoti įgytas žinias. Taigi, atsisakydami bendrauti savo gimtąja kalba, ne visuomet būsite įvertinti už savo tarpkultūrinį jautrumą. Atvirkščiai, noras bendrauti kita kalba gali būti palaikytas nemandagumo ženklu, o kartais pašnekovas, paragintas bendrauti ne vokiškai, gali netgi pasijusti tarsi gavęs šlapiu skuduru per veidą. Žinoma, taip reaguoja tik tie žmonės, kurie mielai kalba ir klausosi savo išmoktos užsienio kalbos.

Menkas aplinkinių interesų suvokimas

Vengimas vartoti kitas kalbas, bendravimui pasitelkiant vien anglų kalbą, neatitinka daugelio žmonių interesų. Kiekvienam kalbos vartotojui, gimtakalbiui ar ne, yra naudinga, kai jų mokamą kalbą galima panaudoti įvairiose situacijose. Tada kyla kalbos kaip komunikacinės ir kognityvinės priemonės vertė, jos mokėjimas laikomas kvalifikaciniu pranašumu darbo rinkoje, jos tampa patrauklu mokytis kaip užsienio kalbos. Ir atvirkščiai, jei sąmoningai vengiama vartoti tam tikrą kalbą, nepaisant to, kad pašnekovų kalbos žinių pakaktų ja susikalbėti, tos kalbos vertė krinta. Ir tai nėra naudinga nei gimtakalbiams, nei žmonėms, kurie tos kalbos mokėsi kaip užsienio kalbos.

Patarimai, kaip tinkamai pasirinkti kalbą bendraujant su užsieniečiais

Jei suprasite problematiką, renkantis bendravimo kalbą su užsieniečiais bus lengviau išvengti klaidų, kurios, kaip rodo minėti pavyzdžiai, yra itin būdingos vokiečiams. Bendraudami asmeniškai, jokiu būdu nevenkite vokiečių kalbos, jei matote, kad pašnekovas pageidauja kalbėtis vokiškai. Prieš sakydami viešą kalbą pasidomėkite, koks klausytojų auditorijos vokiečių kalbos žinių lygis. Prireikus galite netgi garsiai paklausti publikos. Pradžioje tiktų susirinkusius klausytojus pasveikinti jų gimtąja kalba, o jei nėra tokios galimybės – angliškai. Jei publika nemoka vokiečių kalbos, galima simboliškai juos pasveikinti ir pasakyti vieną ar du sakinius vokiškai. Pirmuoju aprašytuoju atveju būtų derėję trumpai pasveikinti susirinkusiuosius angliškai ir paaiškinti, kad dėl to, jog didžioji publikos dalis kalba vokiškai, renginys bus tęsiamas vokiečių kalba. Vokiečių kalbai būtų reikėję skirti daug didesnį dėmesį ir kitose aptartose situacijose. Mokantieji vokiečių kaip užsienio kalbos ir jos besimokantieji būtinai turi vartoti vokiečių kalbą bendraudami ne tik žodžiu, bet ir raštu. O rinktis kitas kalbas reikėtų tik tuomet, kai bendraujama su žmonėmis, nemokančiais vokiečių kalbos.

Literatūra Ammon, Ulrich/ Chong Si-Ho (Hgg.) (2003) Vokiečių kalba Korėjoje. München: Iudicium. (Šioje knygoje taip pat publikuojami ir straipsniai kalbos pasirinkimo tema, pavyzdžiui, Kim Ok-Seon straipsnis apie kalbos pasirinkimo tendencijas Korėjoje veikiančiose Vokietijos įmonėse, 119-134). Ammon, Ulrich (2007) Die Wichtigkeit und Schwierigkeit von Deutsch als Arbeitssprache in den EU-Institutionen. Muttersprache 117: 98-109. Brown, Penelope/Levinson, Stephen C. (1987) Politeness. Some Universals in Language Use. Cambridge UK usw.: Cambridge University Press. Goffman, Erving (2003) Wir alle spielen Theater. München: Piper./Goffman, Erving (1957) The presentation of self in everyday life. New York: Anchor Books O’Driscoll, Jim (2001) A face model of language choice. Multilingua 20: 245-268. Weydt, Harald (2004) Offener Brief zu Volker Honemann: „Usbekistan – Deutschland. Oder: wollen wir die Zukunft unserer Sprache und unserer Literatur weiterhin gefährden?“ Zeitschrift für Literaturwissenschaft und Linguistik 134: 124-128.