Šiuolaikinės Vokietijos paminklų koncepcijos

Berlyno rytuose yra buvęs VDR saugumo tarnybos („Stasi“) centrinis kalėjimas. Vis dar sunku įamžinti prisiminimus apie „Stasi“ nusikaltimus.

Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) laikais čia buvo kalinami ir šantažuojami tie, kurie priešinosi VDR diktatūrai. Po šalies suvienijimo buvę kaliniai siekė iki šiol nežinomą teritoriją paversti atminimo vieta. Šiandien šis memorialinis centras yra svarbiausia komunistinės tironijos aukų Vokietijoje atminimo vieta.

Atminimo vieta

Koridorius neįtikėtinai šviesus ir platus. Sienos – plikos ir iki pusės nudažytos gelsvai smėline spalva, o grindys paliktos rudos. Jos turėtų sudaryti parketo ar bent jau laminato įspūdį. Čia tikrai nepasijusi kaip namie. Koridorius ilgas. Jo dešinėje ir kairėje daugybė kamerų. Kas pora metrų, vėliausiai už kito posūkio – grotos. Eilė jungiklių prie kiekvienos kameros. Viskas čia, buvusiame centriniame Berlyno Hohenschönhausen'o kalėjime, nedaug kuo skiriasi nuo įprastos Vokietijos laisvės atėmimo įstaigos vidaus. Tačiau jau čia yra keli subtilūs skirtumai, į kuriuos dėmesį atkreipia mus lydintis buvęs kalinys Michaelis Bradleris: „Ilgą laiką nesupratome, kam skirtas vienas iš šių jungiklių prie kameros. Kol galiausiai suvokėme, kad jis skirtas reguliuoti šviesą kiekvienoje kameroje atskirai.“ Kitaip tariant, prireikus budintieji kankindavo sulaikytuosius neleisdami jiems miegoti, t. y. nuolat apšviesdami kamerą. Arba naktimis po keletą kartų tikrindavo, ar kalinys miega ant nugaros ir rankas padėjęs ant apkloto. Jei ne, iš karto žadindavo. Yra dar kai kas, ko nepastebėjome iš karto: baltos linijos ant grindų prieš kiekvieną kamerą. Jos kaip slaptas signalas, kurį tiksliai suprasti galėjo tikriausiai tik budintieji, ženklino ribą tarp sargybinių ir saugomųjų, tarp VDR režimo rėmėjų ir jo priešų. Tik nuo „Stasi“ darbuotojo savivalės priklausė, ar, pavyzdžiui, per rytinę apžiūrą jis, pamatęs kalinį peržengiant liniją, jį nubausdavo arba ne. Kvapą gniaužia mintis, kad sulaikytieji bet kuriuo dienos ir nakties metu – tačiau dažniausiai vis dėlto naktį – buvo išvedami iš savo kamerų ir pristatomi į skurdžius apklausų kambarius ilgai trunkantiems tardymams. „Kai kenčiate nuo miego trūkumo, visai negaunate ar gaunate labai mažai maisto, kai jau visiškai nebeskiriate, diena ar naktis, anksčiau ar vėliau prisipažinsite ar pasirašysite bet ką. Tai sisteminis psichologinis sekinimas, beveik prilygstantis kankinimui“, sako M. Bradleris.

Kalėjimas – oficialiai neegzistavusi vieta

Nei kaliniai, nei visuomenė nežinojo, kur jie buvo ir kas ten tikrai vykdavo. Geografiniuose VDR žemėlapiuose Hohenschönhausen'o kalėjimo teritorija nebuvo pažymėta; o tuo tarpu po tai buvo didžiausias Valstybės saugumo ministerijos (MfS) pastatų kompleksas po MfS teritorijos Normannenštrasėje, taip pat Lichtenbergo rajone, kuriame gyveno ir valstybės saugumo ministras Erichas Mielke. Valstybės saugumo tarnyba buvusią uždraustąją zoną 1951 m. perėmė iš sovietinės Valstybės saugumo tarnybos, kurios darbuotojai taip pat tardydavo ir kankindavo kalinius senojo pastato, vadinamo „povandeniniu laivu“, rūsyje. Teritorijoje greta kalėjimo dar buvo daugybė kitų MfS padalinių – darbo stovykla, operatyvinis-techninis sektorius, kuriame, pavyzdžiui, buvo gaminami suklastoti pasai ir pasiklausymo įrenginiai, taip pat elektroninio šnipinėjimo Vakaruose skyrius. Be to, komplekse buvo ligoninė ir valgykla. Kaliniai iš kitų „Stasi“ kalėjimų (tokie buvo kiekviename rajone) arba vietų, kuriose buvo sulaikyti, į Hohenschönhausen'ą ir atgal – dažnai aplinkkeliais – buvo vežami į akį nekrentančiais, perkonstruotais automobiliais nedideliems kroviniams gabenti, tad ir paleisti dažnai nežinodavo, kur buvo, ir netgi nenumanydavo, kokioje Berlyno dalyje jie galbūt būtų galėję būti. „Net jeigu reikėjo vykti į ligoninę toje teritorijoje“, tęsia pasakojimą M. Bradleris, „mus įsodindavo į tokį automobilį ir vežiodavo aplink, kad nebegalėtume orientuotis.“ O ligoninė buvo visai greta naujojo pastato su kameromis ir apklausų kambariais.

Požiūris į VDR palikimą vis dar ginčytinas

1961 m. pastačius sieną padėtis dar paaštrėjo. Sulaikytas praktiškai galėjo būti kiekvienas, kuris tik pareikšdavo ketinąs bėgti arba pateikdavo prašymą išvykti. Netgi keli neparankūs SED (Vokietijos socialistinės vieningosios partijos) kritikai iš Vakarų buvo laikomi Hohenschönhausen'o kalėjime. Daugelis buvusių kalinių lig šiol negali pamiršti ten patirtų išgyvenimų. Kai kurie iki šiol gerai nežino, kuo tiksliai buvo kaltinami. Dažniausiai dokumentų, galinčių paaiškinti šiuos ir daug kitų dalykų, nėra, nes sugriuvus VDR ir iki aptinkant slaptus pastatus „Stasi“ tarnautojai turėjo pakankamai laiko byloms sunaikinti. Todėl taip pat sunku iki galo išsiaiškinti VDR režimo žiaurumus ir savivalę.

Labiausiai tam priešinasi daug buvusių karininkų, vis dar gyvenančių teritorijoje aplink buvusį kalėjimą. Jie nori, kad „Stasi“ būtų pripažinta visiškai įprasta slaptąja tarnyba. Vyriausybės nuomonė dėl to, kaip traktuoti VDR diktatūrą, praėjus dviem dešimtmečiams nuo susivienijimo vis dar nėra vienareikšmiška. Ką daryti su bylomis? Kaip jas parengti ir pateikti visuomenei? Į kuriuos klausimus kreipti didžiausią dėmesį? Ką daryti, kad VDR vaizdas žvelgiant iš šių dienų nebūtų idealizuotas? Tuo užsiima atskira tarnyba su Vokietijos vyriausybės įgaliotiniu „Stasi“ dokumentams tirti (BStU) – pagal jos vadovę Marianne’ę Birthler dažnai vadinama Birthler tarnyba, – bei Vyriausybės įsteigta ekspertų komisija, kuri turi pasirūpinti, kad valstybės iždo lėšomis perteikiama kasdienybė ir politika būtų vaizduojamos lygiaverčiai.

Atminimo kultūros stiprinimas

Vis dėlto abiem institucijoms skirta palyginti nedaug lėšų, o svarstymai dėl jų ateities atidedami iki kitų Bundestago rinkimų 2009 m. Tuo tarpu Vyriausybė greičiausiai tikisi, kad memorialinio centro projektas, kurį 2008 m. birželio mėn. pristatė valstybės kultūros ir masinės informacijos priemonių ministras Berndas Neumannas (CDU, Krikščionių demokratų sąjunga), bus sėkmingesnis. Remiantis juo memorialinio centro įrengimo darbams iki 2010 m. numatoma skirti 35 milijonus eurų. Siekiama stiprinti atminimo, t. y. prisiminimų tiek apie nacių, tiek apie „Stasi“ nusikaltimus, kultūrą. Projektas apima Bergeno–Belzeno, Dachau, Flosenbiurgo (vok. Flossenbürg) ir Noiengamės (vok. Neuengamme) memorialus, taip pat su VDR susijusį buvusį sienos perėjimo punktą Marienborną (vok. Marienborn), Vokietijos istorijos muziejų Miodlaroite (vok. Mödlareuth) bei Berlyne, Bernauer gatvėje, esantį sienos memorialą, Hohenschönhausen'o memorialinį centrą, taip pat vadinamuosius Ašarų rūmus (vok. „Tränenpalast“) geležinkelio stotyje Frydrichštrasėje. Be to, Federalinė vyriausybė ir Berlyno žemės atstovai susitarė, kad iki 2011 m. Hohenschönhausen'o memorialinį centrą turi rekonstruoti garsus Štutgarto architektų biuras „hg merz“: jame turi būti vietos fojė, nuolatinei ekspozicijai, taip pat kavinei, kuriose per metus apsilankytų daugiau nei 200 000 lankytojų.

Meninis projektas „Uždraustojoje zonoje“

Šis bei tas vis dėlto padaryta, kad Hohenschönhausen'as taptų labiau pastebimas: nuo 2008 m. balandžio mėn. prie Fraienvalder ir Gensler gatvių kampo, priešais įėjimą į Hohenschönhausen'o memorialinį centrą, įrengtas buvusios uždraustosios zonos architektūrinis modelis. Ant žemės esantis planas perteikia buvusio kalėjimo dydį. Gatvės ir svarbūs pastatai paženklinti juodos spalvos granito plokštėmis; buvusią zoną žymi naktį šviečianti šviesdiodžių stiklo juosta. Modelis parengtas po konkurso, kurį 2006 m. paskelbė atsakingasis Lichtenbergo rajonas. Tačiau greičiausiai visų šių pastangų nepakaks seniesiems funkcionieriams nutildyti, tad memorialinio centro vadovas kovingasis dr. Hubertusas Knabe tikrai ir toliau turės daug darbo.