Šiuolaikinės Vokietijos paminklų koncepcijos

Vykstant diskusijai apie laiko dvasią atitinkančius paminklų projektus, dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV anglistas ir judaistas Jamesas E. Youngas sukūrė „kontramonumentų“ sąvoką.

Youngo terminas buvo susijęs su paminklų kritika meniniu požiūriu, sąmoningai atsiribojant nuo tradicinės paminklų ikonografijos arba šią privedant „ad absurdum“. Paminklų „išnykimo“ inscenizavimu turi būti atkreiptas dėmesys į tai, kad, nors paminklai nurodo istorines sąsajas, jie niekada negali atstoti viešosios ir asmeninės atsakomybės kritiškai atsiminti ir sąmoningai atsakingai paminėti.

Tradicinio paminklo kritika

Pagrindinė Youngo mintis, kurią jis pateikdavo šiems alternatyviems paminklų projektams pagrįsti, buvo tezė apie daugelyje tradicinių paminklų slypintį „istorijos peržiūrėjimo potencialą“. Už šio provokuojančio svarstymo slypėjo pastebėjimas, kad daugybė paminklų ne tiek skatina gilintis į sudėtines istorines situacijas, kiek išreiškia užbaigtą aiškinimo – kartais vienmačio – procesą. Youngo minčių eiga atspindi esmines temas, būdingas šiuolaikinei polemikai apie paminklus, o drauge – apie visuomenės istorinio sąmoningumo kokybę.

Debatai dėl „Neue Wache“ memorialo

Geriausias pavyzdys, kaip buvo įsiliepsnoję šie debatai – naujas „Neue Wache“ Berlyne kaip nacionalinio memorialo įrengimas. 1816 m. Karlo Friedricho Schinkelio statinys iš pradžių buvo naudojamas kaip karališkasis sargybos pastatas, o nuo Veimaro Respublikos laikų, nuo 1931 m., atliko karo memorialo funkciją. VDR laikais „Neue Wache“ buvo perstatyta į antifašistinį memorialą. 1993 m., daug prisidedant tuometiniam Vokietijos kancleriui Helmutui Kohliui, pastatas buvo vėl rekonstruotas ir pakeitus paskirtį tapo „Memorialu prieš karą ir tironiją“ („Mahnmal gegen Krieg und Gewaltherrschaft“). Jau vien neapibrėžtoje nuorodoje į „karą“ ir „tironiją“ daugybė kritikų įžvelgė tendenciją pernelyg apibendrinti ir taiklaus bei raiškaus minčių perteikimo stoką. Prie viso to prisidėjo ginčų sukėlusi skulptūros, sukurtos sekant Käthe Kollwitz kūriniu, vaizduojančiu motiną su negyvu sūnumi, ekspozicija. Nors paminklinė inscenizacija ir dėlto tapo patraukli emociniu požiūriu, tačiau istoriniu požiūriu liko menkai išraiškinga. Užuot aiškiai atskyrus nusikaltėlius ir aukas, priežastį ir pasekmę, čia veikiau buvo siekiama apibendrintai išreikšti sielvartą ir susitaikymą. Susilaukus smarkios kritikos iš daugybės politikų ir paminklų ekspertų pusės, vėliau ties įėjimu buvo pritvirtintos papildomos memorialinės lentos su nurodytomis įvairiomis aukų grupėmis.

Alternatyvios paminklų koncepcijos

„Neue Wache“ memorialo pavyzdys vaizdžiai iliustruoja, dėl ko kritikuojama gausybė paminklų – dėl išraiškos stokos. Diskusija iškėlė ir klausimą, ar įmanoma išplėtoti tokias paminklų koncepcijas, kuriomis būtų išvengta istorinės perspektyvos susiaurinimo pavojaus ir būtų galima perteikti daugiau nei vien išbaigtą ir galbūt netgi ideologiniu atžvilgiu šališką istorijos aiškinimą. Todėl būrio menininkų, kurie per pastaruosius 20 metų reikšmingais projektais atkreipė į save dėmesį, darbo objektas yra tradicinio paminklo kritika bei mėginimas pateikti alternatyvas.

Paminklas kaip tuščia vieta – Horsto Hoheiselio ir Jocheno Gerzo bei Estheros Shalev-Gerz darbai

Šiuo požiūriu vienas labiausiai vertų dėmesio menininkų yra Horstas Hoheiselis. Jo „paminklas-negatyvas“ („Negativ-Denkmal“) Kaselyje 1987 m. buvo suprojektuotas kaip memorialas nacių „žydų fontanu“ pavadintam ir sugriautam Aschrotto fontanui. Pirmykštis statinys buvo funduotas vokiečių-žydų įmonės „Sigmund Aschrott“ ir 1908 m. pastatyta reprezentatyvi fontano piramidė. Hoheiselis savo kūriniui taip pat panaudojo šią piramidės formą, tačiau ją kaip piltuvą nugramzdino gilyn, tad aikštės paviršiuje statinio kone nebesimato. „Tikrasis monumentas yra lankytojas“, – taip Hoheisel komentuoja savo „negatyvinį“ sugriauto statinio atspindį. Taip menininkas ne tik priveda „ad absurdum“ tradicinę paminklo sampratą, bet ir atkreipia dėmesį į kasdieninę piliečių istorinę atsakomybę ir gebėjimą reflektuoti.

Dar vienas ne mažiau taiklus pavyzdys – tai menininkų poros Jocheno Gerzo ir Estheros Shalev-Gerz kūrinys. 1986 m. šalia pėsčiųjų tilto Hamburgo rajone Harburge jiedu pastatė 12 metrų aukščio vertikalią memorialinę stelą, padengtą švinu. „Paminklu prieš fašizmą ir karą“ pavadintas objektas, būdamas panašus į stulpą, iš pradžių vargiai tepriminė tradicinį paminklą. Kartu menininkai pakvietė praeivius aprašinėti memorialinės stelos paviršių asmeninio ar politinio pobūdžio pastabomis. Bėgant metams paminklas pamažu buvo leidžiamas žemyn, o 1993 m. jis visiškai išnyko nuo paviršiaus ir jį galima apžiūrėti tik pro langą. Gerzo nuomone, paminklas negali iš pilnamečio piliečio atimti atsakomybės už aktyvų ir kritišką politinį sąmoningumą, nes – kaip parašyta ant plokštės šalia nugrimzdusio paminklo – „Galiausiai niekas negali sukilti prieš neteisybę vietoje mūsų“. Šia koncepcija menininkai sukūrė taiklų „paminklo išnykimo“ vaizdinį.

Tuščios šių Hoheiselio ir Gerzų paminklų-negatyvų vietos ne tik atkreipia dėmesį į istorinius lūžius ir praradimus – jos lankytojui tiesiogiai perduoda uždavinį atsiminti ir veikti vadovaujantis morale.