Šiuolaikinės Vokietijos paminklų koncepcijos

Menininkas Gunteris Demnigas atminimo akmenimis primena apie žmones, kurie nacionalsocializmo laikotarpiu buvo deportuoti ir nužudyti, – ne aukų grupes, o atskirus asmenis. Tai maži įasmeninti „kliudantys akmenys“, lygiai klojami šaligatviuose taip, kad praeiviai už jų užkliūtų, žinoma, perkeltine prasme.

Nacionalsocialistinio režimo laikotarpiu Vokietijoje ir Europoje buvo nužudyta daugiau nei šeši milijonai žydų, taip pat sinti ir romų, homoseksualų, politinių ir religinių oponentų bei neįgalių asmenų. Skulptorius iš Kelno G. Demnigas (60 m.) ieško persekiotųjų gyvenimo datų ir paskutinės jų gyvenamosios vietos laisvėje. Priešais atitinkamą namą jis įtaiso 10x10 cm dydžio betono blokelį, ant kurio viršutinės pusės pritvirtinta varinė plokštelė su pavarde, gimimo metais ir informacija apie deportaciją. Pavyzdžiui, Berlyne, Kreuzbergo rajone: „Čia gyveno Julius Lauferis, gim. 1878 m., deportuotas. Paskirties vieta??? Likimas???“ Kaimynystėje gyveno siuvėja Hedwiga Hermann, gimusi 1886 m. Jau išaiškinta, kad 1942 m. abu buvo deportuoti į Rygą.

G. Demnigo atminimo akmenys jaudina, nes grąžina į dabartį tuos žmones, kurie kažkada gyveno jūsų kvartale, galbūt net jūsų name. Juk šie žmonės irgi turėjo vardus. „Aušvicas buvo paskirties vieta ir galutinis taškas, tačiau būtent butuose ir namuose prasidėjo nesuvokiami, siaubingi dalykai“, aiškina menininkas.

Prašome diskutuoti

Einantieji varinėmis plokštelėmis atgaivina atminimą, nes besioksiduojantis metalas vėl nutrinamas iki blizgesio. Nors galbūt tos mažos plokštelės net nepastebimos, tikrai nėra ko varžytis užminti. Taip pat padiskutuoti apie holokaustą. Tokios diskusijos kartais užsimezga tarp praeivių, kai G. Demnigas kloja akmenėlius. Norint perskaityti išgraviruotus žodžius, reikia pasilenkti – tai galima laikyti nusilenkimu nužudytiesiems ir jų pagerbimu.

Kliudančių akmenų idėja menininkui kilo 1993 m., kai jis Kelne dalyvavo paminint nužudytus sinti ir romus. 1994 m. vienoje bažnyčioje jis surengė nuotraukų ir pirmųjų akmenų parodą, o praėjus metams Kelne bandymui paklojo pirmuosius akmenis. Dalyvaudamas projekte „Menininkai tiria Aušvicą“, 1996 m. Berlyne jis paklojo 55 akmenis. Po ketverių metų jis Kelne jau galėjo pakloti 600 akmenų, nors tam gauti leidimą ten buvo sunku. Tada 2000 vienetų pakloti leista Berlyne, Kreuzbergo rajone, – pagaliau įvyko lūžis. Tada menininkas už savo kūrinį buvo pagerbtas Vokietijos Federacinės Respublikos ordinu „Už nuopelnus“ ir apdovanojimu German Jewish History Award (skiriamu vokiečiams, padedantiems saugoti žydų istoriją ir kultūrą).

Prisijungia moksleiviai ir draugijos

Gyventojai su dideliu įkvėpimu dalyvauja holokausto atminimo projekte. Daug gyventojų buriasi į iniciatyvines grupes kliudantiems akmenims kloti, moksleiviai ir draugijos ieško asmens biografinių duomenų, akmenų globėjai ir aukotojai finansuoja atminimo įamžinimą. Šiuo metu paruošti ir pakloti vieną akmenį kainuoja 95 eurus, o globėju gali tapti kiekvienas. Miestai nepatiria išlaidų, tačiau kiekviena savivaldybė arba miesto taryba sprendžia, ar duoti leidimą kloti akmenis. Kartais jie klojami ir privačiuose sklypuose, jei savininkai sutinka. Projektu susižavėjo skirtingos pasaulėžiūros žmonės. Bažnyčių bendruomenės prisideda lygiai taip pat, kaip ir humanistinės asociacijos, šalies istorijos draugijos ar istorijos mokytojai. Įamžinant atminimą dalyvauja ir nužudytųjų giminaičiai. Kai klojami akmenys, jie atvyksta iš JAV, Izraelio, Anglijos arba Prancūzijos. Kai kurie, norėdami priminti savo giminaičius, tampa globėjais.

Projektas Europoje

Iki 2008 m. rugpjūčio mėn. G. Demnigas daugiau nei 345 vietovių paklojo daugiau kaip 15 000 akmenų. Nuolat gaunama naujų prašymų. Akmenys nacionalsocializmo aukoms atminti klojami ne tik didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Berlynas, Hamburgas, Kelnas, Frankfurtas, Štutgartas ir Dortmundas, bet ir mažuose miesteliuose, pavyzdžiui, Atendorne, Liubene (Lübben), Hazeliune (Haselünne), Pfulendorfe arba Bad Cvestene (Bad Zwesten). G. Demnigo bendradarbė Uta Franke koordinuoja projektą ir fiksuoja jo akimirkas.
2007 m. balandžio pabaigoje G. Demnigas pirmuosius tris akmenis paklojo Vengrijoje, Budapešte. Kiti akmenys bus pakloti kitose Vengrijos vietovėse. Austrijoje pirmieji akmenys buvo pakloti šaligatvyje 2006 m. Taip pat užmegzti ryšiai su Amsterdamu, Antverpenu, Milanu ir Paryžiumi, nes projektas parengtas visos Europos mastu.

Šaltas sutikimas Miunchene, Leipcige, Fraiburge

Kai kurios savivaldybės vis dėlto nenori, kad jų miestų šaligatviuose atsirastų atminimo akmenys. Pavyzdžiui, Miunchenas. 2004 m. miesto taryba atmetė projektą. Ir miesto meras Christianas Ude, ir Izraelio kultūros bendruomenės prezidentė Charlotte Knobloch pasisakė prieš jį. Ponia Knobloch pripažino, kad pati akmenų idėja kilo iš geriausių paskatų, bet, jos nuomone, šitaip aukų atminimas išniekinamas ir teršiamas, kaip ji pareiškė laikraščiui Süddeutsche Zeitung. Ponas Ude argumentavo, kad Miunchene jau yra kelios atminimo vietos. Vokietijos žydų centrinės tarybos viceprezidentas dr. Salomonas Kornas primygtinai pasisakė už šį projektą.

Leipcigas 2001 m. pirmą kartą taip pat atmetė projektą. „Kliudantys akmenys savo forma ir turiniu primena Holivudo bulvarą Los Andžele“. Leipcige pirmieji akmenys pakloti tik 2006 m. Kai kurie miestai, pavyzdžiui, Fraiburgas, iš pradžių buvo nusiteikę kritiškai, esą pėstieji lips ant mirusiųjų. „Kliudantis akmuo nėra antkapis“, paprieštaravo G. Demnigas. 2002 m. Fraiburgo savivaldybės taryba pritarė tam, kad akmenys būtų klojami. Tuo tarpu 2007 m. pradžioje Osnabriuko miesto Kultūros komitete kilo diskusijos dėl finansavimo. Organizavimo, koordinavimo ir viešųjų ryšių veiklos išlaidos įvertintos daugiau nei 6 000 eurų, taip pranešė Neue OZ online. Galiausiai Kultūros komitetas nusprendė tęsti projektą.

Hamburgo miesto meras Ole von Beustas ir vyskupė Maria Jepsen pasisakė už kliudančius akmenis. Evangelikų vyskupė tapo projekto globėja. Bergedorfo rajono susirinkimas vis dėlto suteikė namų savininkams teisę dalyvauti priimant sprendimą dėl viešųjų šaligatvių.

Kai kurie namų savininkai nepritaria paminkliniams akmenėliams. Tai esą reikštų jų nuosavybės teisių pažeidimą ir keltų problemų parduodant namą. Prekybininkai Brühlyje prie Kelno mano, kad mažosios plokštelės daro neigiamą poveikį verslui.

Šiurpių įvykių žemėlapis

Kai kurių gyventojų jaučiamas nepasitenkinimas galbūt kyla dėl to, kad akmenys klojami greta jų privačios erdvės arba jų privačios nuosavybės. Akmenys primena žydų turto konfiskavimą. Be to, jie primena apie prievartinius veiksmus jų name, galbūt net jų bute. Į vieną centrą sutelktus paminklus, tokius kaip memorialas nužudytiems Europos žydams, galima lengviau apeiti – tiesiogine prasme. Būtent todėl G. Demnigas pasirinko projektą be centro – pavienius paminklus priešais namų duris.

Vis dėlto asmenų, vertinančių šį projektą teigiamai, yra daug daugiau nei skeptiškai nusiteikusių. Žinoma, šešių milijonų atminimo akmenų G. Demnigas nepaklos, bet juk ne tai svarbu. Jis pabrėžia, kad kiekvienas asmeninis akmuo kartu simbolizuoja ir visas aukas. Visos paženklintos vietos sudaro šiurpių įvykių žemėlapį. Gerai pažįstamos vietos, kuriose esant tik dabar suvokiama, jog iš jų buvo deportuoti bendrapiliečiai. Tuo pačiu šios vietos sudaro žemėlapį, parodantį, kur žmonės norėtų prisiminti nacionalsocializmo aukas ir skiria tam laiko, pinigų, daug ryžto bei tapa globėjais. Vietos, kurių gyventojai suvokia savo istoriją.

Kirsten Serup-Bilfeldt. Stolpersteine. Vergessene Namen, verwehte Spuren. Wegweiser zu Kölner Schicksalen in der NS-Zeit, Kiepenheuer & Witsch, 2003 m.; 160 psl., 8,90 €; ISBN 3462035355 Gabriele Lindinger/Karlheinz Schmid (sud.). Größenwahn – Kunstprojekte für Europa, „Lindinger & Schmid“ leidykla, 1993 m.; 227 psl., 25 €, ISBN 3-929970 - 03 – 1