Šiuolaikinės Vokietijos paminklų koncepcijos

Jau nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios Vokietijoje diskutuojama, kaip šiuolaikiškai ir tinkamai įamžinti atminimą. Šių diskusijų kulminacija – užsitęsusi ir nepaprastai sudėtinga polemika dėl milijonų žydų genocido atminimo vietos turinio bei formos.

Diskusijos dėl tinkamo atminimo įamžinimo

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje – po Vokietijos susivienijimo (1990 m.) ir išlaisvinimo iš koncentracijos stovyklų bei karo pabaigos penkiasdešimtmečio kontekste – diskusijos dėl tinkamo atminimo įamžinimo tapo pagrindine Vokietijos politinės kultūros tema. Kaip ir anksčiau, svarbiausia išliko nacionalsocialistinio režimo ir Antrojo pasaulinio karo tiriamoji veikla. Tačiau vis dažniau ginčytinų klausimų centre atsirasdavo elgesio su Rytų ir Vakarų Vokietijos istorija bei tikrai skirtingos paminklų traktavimo kultūros abiejose Vokietijos valstybėse klausimai. Šios specifinės Vokietijos problemos nagrinėjimas galiausiai tapo itin svarbus, siekiant politiniu ir kultūriniu aspektu apibrėžti vadinamąją „Berlyno respubliką“ (sąvoka, vartojama nuo 1999 m., kai parlamentas ir Vyriausybė iš Bonos persikėlė į Berlyną).

Dar 1999 m. parengta Federacijos atminimo vietų koncepcija išplėtota 2008 m. vasarą. Šios koncepcijos tikslas – „prisiimti atsakomybę, siekti galutinio sutarimo ir gilinti atminimą“. Šia koncepcija apibendrintos dešimtmečius trukusios diskusijos apie atminimo politiką Vokietijoje ir taip bandoma formuoti tam tikrą tapatumą. Visų pirma siekiama deramai atsižvelgti į įvairias istorijos perspektyvas ir skirtingas atminimo kultūras Rytuose ir Vakaruose, taip pat rūpintis diferencijuotu požiūriu į nacionalsocializmo terorą ir komunistinę diktatūrą, aiškiai atskleidžiant abiejų sistemų skirtumus. Nuo šiol memorialais turėtų būti pagerbiamos taip pat ir tos aukų grupės, kurios ilgus dešimtmečius nebuvo oficialiai pripažintos.

Kiti paminklai

Peterio Eisenmano stelų laukui nužudytiems Europos žydams, esančiam greta vyriausybės kvartalo, tapus integralia naujojo Vokietijos reprezentacinio kraštovaizdžio dalimi, netoliese buvo pastatyti paminklai kitoms nacionalsocialistų režimo aukų grupėms. Taip homoseksualų draugijos ir piliečių iniciatyva 2008 m. vasarą Tiergarteno pakraštyje buvo atidengtas paminklas persekiotiems homoseksualams. Danijos ir Norvegijos menininkų poros Michaelio Elmgreeno ir Ingaro Dragseto projektas – tai taip pat pilkos spalvos betono stela, kurioje pro nedidelę angą galima pasižiūrėti filmuotą vaizdą su besibučiuojančių vyrų pora. Kas dvejus metus vaizdo klipas bus keičiamas, visų pirma tam, kad keičiant motyvus nebūtų pamirštas moterų homoseksualumas. Kitas paminklas šiuo metu statomas į pietus nuo Reichstago ir pagal Danio Karavano projektą turi priminti apie persekiotas sinti bei romų etnines grupes. Laikinas arba „keliaujantis“ betoninio autobuso pavidalo paminklas, perkeliamas į įvairius miestus, primena nacionalsocialistų eutanazijos politikos aukas.

Kritiški balsai

Pastatyti paminklai, visų pirma tie, kurie yra netoli vyriausybės kvartalo, iniciatoriams reiškia ne vien memorialus; jie suvokiami kaip kreipimasis į valstybės atsakomybę už žmonių teises bei mažumų apsisprendimo teisę. Nūdienos diferencijuotas atminimo kraštovaizdis – ilgametės kovos už atminimo politikos kompleksiškumą rezultatas. Vis dėlto praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje buvo smarkiai kritikuojamas būtent valstybinis-reprezentacinis naujos Vokietijos atminimo kultūros pobūdis. Kaip pavyzdį čia galima paminėti naują Berlyno „Neue Wache“ Unter den Linden gatvėje įrengimą 1993 m., kuris buvo pavadintas „Memorialu prieš karą ir tironiją“. Kalbant apie „Memorialą nužudytiems Europos žydams“, projekto kritikai neretai pareikšdavo, kad bandymas kūrinio monumentalumu išreikšti nusikaltimų mastą, yra neprideramas. Vienas iš daugelio projektų ir svarstymų dėl paminklo nužudytiems Europos žydams kritikų, JAV anglistas ir judaistas Jamesas E. Youngas, kaip tikrąjį memorialą šiuo atžvilgiu vertino dažnai skausmingą diskusiją apie atminimo kultūrą Vokietijoje. O šios diskusijos negalįs pakeisti joks tobulas, užbaigtas paminklas.

Paminklų kultūra kaip priminimas

Šiais žodžiais J. E. Youngas palietė vieną opiausių paminklų kultūros problemų: ar statant paminklus fiksuojama interpretuota istorija? O galbūt paminklai greičiau turėtų būti akstinas ilgalaikei refleksijai? Ar atmenamo dalyko svarbą galima išreikšti klasikine didingumo ikonografija – monumentalumu, marmuru, betonu ir bronza? Ar įprastas reprezentatyvus paminklas apskritai yra tinkamas išeities taškas individualiam atsiminimui? Kokią reikšmę naujų statomų paminklų fone turėtų įgyti „autentiškos nusikaltimų vietos“ – pavyzdžiui, jau esami memorialai koncentracijos stovyklose, bet taip pat ir vadinamoji „teroro topografija“ buvusioje gestapo centrinės būstinės vietoje Berlyne?

Atitinkamų svarstymų kontekste retorinis „priminimo“ argumentas tapo itin svarbus kuriant daugybę šiuolaikinių paminklų koncepcijų. Atsirado darbų, kurie labiau pagrįsti konceptualiuoju menu ir nėra tradiciniai monumentai, pavyzdžiui, „kliudantys akmenys“.

Šiame straipsnių rinkinyje pristatoma visa eilė pavyzdinių šiuolaikinių paminklų koncepcijų Vokietijoje. Visų pirma tai projektai, kurių tikslas – aktyvi, savarankiška ir kritiška priminimo pastanga; tai projektai, kuriais norima parodyti praeities pėdsakus ir įvardijama daugiasluoksnių istorijos traktavimo galimybių problema.

Visa eilė aptartų temų bent jau iš dalies turi atspindėti plataus masto paieškas norint į viešąją erdvę įdiegti ženklus, skatinančius mąstyti apie atitinkamą valstybinį ir individualų požiūrį į atminimą, atsakomybę ir pozicijos pasirinkimą.