II. Paveikslas arba tekstas

Tai, kad ekspresionizmas XX amžiaus pradžioje buvo tipiškai vokiškas menas, gali būti klišė.

Knygos viršelis

Vis dėlto Georgas Baselitzas (g. 1938 m.), Anselmas Kieferis (g. 1945 m.), Dieteris Kriegas (g. 1937 m.) septintajame dešimtmetyje, taipogi devintojo dešimtmečio neoekspresionistai suformulavo vaizdinį betarpiškumo patosą ir taip sąmoningai užėmė poziciją kitapus diskursyvinės teksto logikos. Tokia tapyba, kokiai buvo atstovaujama Berlyno arba Karlsrūhės akademijose aštuntajame bei devintajame dešimtmečiuose, įsitvirtino kaip užsispyrusi reikšmių kūrėja, šitaip netgi įstumdama save į savireferentiško manierizmo pavojų, kaip kad Markuso Lüpertzo (g. 1941 m.) atveju. Tekstas, interpretacija ir diskursas tokioje tapybos sampratoje buvo laikomi (sykiu ir kaip reakcija į konceptualiojo meno bei minimaliojo meno intelektualumą) nesuderinamais, šalutiniais arba trukdančiais. Viena vertus, jaunieji dailininkai, tokie kaip Jonathanas Meese arba Danielis Richteris, patenka į šią vokiškojo ekspresionizmo tradiciją, kita vertus, – ir tam tikru atžvilgiu vienodai vokiškai – jų santykis su šia tradicija yra nutrūkęs.

Jonathan Meese ‘Noel Coward is Back VII (kraujas ir arbata)’

Jonathanas Meese (g. 1970 m.) groteskišku būdu ištraukia iš nacionalsocialistinės Vokietijos praeities tokius žodžius ir vaizdinius, kaip gamtos kultas, motinystė ir idealistiškai pompastiškas didvyriškumas. Ekspresionistinę tradiciją jis praturtina akcionistiniais elementais, tai įsilieja į jo kūrybą kaip savotiška fiktyvi neurozė ir sykiu strategija, kaip po daugkartinių nusivylimų veiksmingai išsaugoti ekspresionistinį autentiškumo impulsą.

 

Daniel Richter ‘Kadangi visi jūs atrodot kaip ….’

Danielis Richteris (g. 1962 m.) praktikuoja itin laisvą tapymo būdą – tokį laisvą, kad jo paveikslų visumai permanentiškai iškyla pavojus suskilti. Tapdami tarytum konceptualiais skliaustais netaupūs pavadinimai neretai išpildo efekto reikalavimą ir išaiškina ironišką bei vilčių nepateisinantį sumanymą, kaip kad 2005 metų darbe „Kadangi visi jūs atrodot kaip senas šūdinas tapinys, mes visi turime mirti“ (Weil ihr alle ausseht wie alte beschissene Malerei, müssen wir alle sterben).

 

Wawrzyniec Tokarski ‘Maloniai prašom’

Vaizdas ir sąvoka, vizualumas ir tekstiškumas mene nebesąveikavo tarpusavyje vienbalsiškai jau ilgą laiką iki ekspresionizmo, o jų kombinavimas meno kūrinyje pernelyg greitai įgavo iliustratyvumo arba nesavanoriško absurdiškumo atspalvį. Popartas, į paveikslo struktūrą integruodamas išraiškas iš komiksų arba reklamų, t. y. žodžius, kurie didžiąja dalimi yra išsilaisvinę nuo reikšmių, susidorojo su tuo ne tik išmintingai, bet ir paprastai. Atrodo, kad šios nuotaikingos strategijos laikosi taip pat ir Michelis Majerusas (1967-2002) bei Wawrzyniecas Tokarskis (g. 1968 m.), kai jų didelių formatų paveiksluose pasirodo sakinių nuotrupos arba embleminio stiliaus braižas – šukės, kurios domina veikiau tipografine, negu semiotine prasme. Ir vis dėlto iš už spalvingo paviršiaus retsykiais blyksteli nepasitenkinimas, pavyzdžiui, kai įsuka smagus Mejeruso spalvų sūkurys su užrašu SplashBOMBS arba kai Tokarskio visą sieną dengiančioje drobėje, pavadinimu Maloniai prašom! (Bitteschön!), didžiosiomis „Bild“ antraščių stiliaus raidėmis skaitome: „DAR NIEKADA VISKAS NEBUVO TAIP PAPRASTA IR NEVERTINGA“ („NOCH NIE WAR ALLES SO EINFACH UND WERTLOS“).

Gunter Reski ‘Besiilgint Džakomečio’

Mintį, kad sąvokos ir tekstai, ypač tada, kai paveikslo visumoje jie atrodo keistai ir painiai, galbūt galėtų vėl tapti rimtais vizualumo kompanionais, pakiša taip pat ir neįmantriai sukoncentruoti Gunterio Reskio (g. 1963 m.) darbai, pavyzdžiui, kai meno publiką nuo paties menininko dekoruotų pakvietimo atviručių greta akinių ir skrybėlių kaktomuša pasitinka žodžiai „GERA PUBLIKA“ („GUTES PUBLIKUM“), taip priverčiant ją susimąstyti, į ką iš savo stebėtojiško anonimiškumo ji norinti arba galinti išaugti.

Christoph Ruckhä- berle be pav. (seksas)

Christophas Ruckhäberle (g. 1972 m.), Vakarų Vokietijoje gimęs „Naujosios Leipcigo mokyklos“ atstovas, savo virtuoziškuose stilistiniuose montažuose iš naujojo daiktiškumo (vok. Neue Sachlichkeit), skolinių iš nacių valdymo laikotarpiu persekioto dailinininko Karlo Hoferio (1878-1955) ir septintojo dešimtmečio plokštelių viršelių) taip pat įtalpina į vaizdą sąvokas. Trečiojo dešimtmečio Berlyną primenanti gatvės scena parodo ne vien iškabų virš parduotuvių bei fasadų užrašus, tačiau sykiu ir sąvokas iš šių dienų šnekamosios kalbos konteksto: „SEKSAS“, „SĖKMĖ“, „ŠŪDAS“ („SEX“, „ERFOLG“, „SCHEISSE“). Tiktai trečiojo dešimtmečio stiliaus gatvės vaizdo sutrikdymas aktualiais dirginančiais žodžiais sukuria melancholišką įtampą tarp „dabar“ ir „anuomet“, kuri įpainioja žiūrintįjį į šį vaizdinį pramaną.

Norbert Bisky ‘Sūkurys’

Itin populiarios vaizdinės klišės kartais gali įgauti tiesiog gramatinį stabilumą ir kalboje nusistovėjusių išraiškų atpažįstamumą. Norbertas Bisky (g. 1970 m.) už pasisekimą rinkoje tarp kitko turėtų būti dėkingas formaliai nostalgijai: jo plakatų dydžio paveiksluose besipuikuojantys sveiki jauni kūnai primena tiek šeštojo dešimtmečio Vakarų Vokietijos pienelio nuo saulės reklamą, tiek Rytų Vokietijos socialinį realizmą. Atitinkamos vaizdų schemos egzistuoja kolektyviai kaip ir lozungai. Georgo Baselitzo mokinys kartais siunčia blankia arba rėkiančia klaidinga spalvine gama pavaizduotus jaunuolių kūnus į šaltą eksperimentinę tvarką (peiliai, atkirstos galvos). Tačiau stilistinis atpažįstamumo glotnumas akimirksniu sabotuoja visą siaubą.

Dierk Schmidt ‘Sukilimas’

Vaizdo ir teksto srityje taip pat ir politinė feljetoninė nuomonė išgyvena tam tikrą savo kaip tiesioginio moralinio importo į tapybą pakilimą, kaip, pavyzdžiui, Dierko Schmidto (g. 1965 m.) darbuose. Nešvarios machinacijos politikoje ir ekonomikoje yra tarytum perkeliamos ant paveikslo formato kaip savyje užsisklendusi, vizualiai negalima apdoroti tekstinė medžiaga, kad reikšmingas turinys suteiktų tapybai, kaip kad XIX a. istoricizmo laikais, prasmę ir svorį.