III. Meno rinka – meno publika

Tiek kraujotakos ratas, tiek nervų audinys, nors tai yra skirtingos sistemos, priklauso žmogaus organizmo visumai – lygiai taip pat ir meno pasaulyje galima daryti skirtį tarp meno rinkos ir meno publikos: jos sąveikauja viena su kita ir veikia viena kitą, tačiau nėra identiškos.

Peržiūra prieš aukcioną

Kaip visos rinkos, taip ir meno rinka, gali padaryti daug: aprūpinti prekėmis, sukurti kanalus platinimui, duoti pelną, sukurti arba panaikinti darbo vietas, visuomenei užkrauti mokesčius arba pareikalauti iš jos subsidijų. Rinka negali vieno: kurti prasmę. Meno rinka galiausiai neturėtų ką pasiūlyti, jei ne menininkai, kurie, dažnai prisiimdami didelę karjerai gresiančią riziką, visuomenei pateikia tai, ties kuo jie sunkiai darbavosi ir kas jiems atrodo vertinga. Svarus turinys, nepaliaujamas nagrinėjimas, vizualaus pasaulio interpretavimo meninių išraiškų keitimasis ir atsinaujinimas, o taip pat ir jų vertinimo kriterijai gali kilti tiktai iš gyvos paties meno praktikos. Taip pat reikia pridėti dar ir meno kritikos atliekamą įžodinančią interpretaciją.

Werner Tübke 'Autoportretas su palete'

Meno visuomenė visada yra kažkas tokio, kas tiesiog atsiranda, kažkas, kas, taip sakant, pastoviai išauga. Du menininkai kalbasi apie tai, ties kuo jie kaip tik šiuo metu darbuojasi arba kokius kitų menininkų darbus jie matė. Tad jie, dažniausiai implicitiškai, remdamiesi estetinio vertinimo kriterijais, ne tik šiais kriterijais vadovaujasi, tačiau taip pat juos aktualizuoja, keičia bei išplečia. Šis nuolatinis atsinaujinimas per pakenčiamai funkcionuojančią meno kritiką smarkiai išsiplečia spausdintoje apybraižoje arba internete. Meno publika matuoja meno kūrinį pagal jo paties keliamus reikalavimus ir vertina jį nuolatos aktualizuojamų kriterijų šviesoje – ne pagal jo prekybinę vertę rinkoje.

Teorinė skirtis tarp meno rinkos ir meno publikos yra tokia reikšminga todėl, kad socialinėje praktikoje jos įtakoja viena kitą intensyviai ir tiesiog neatsiejamai. Pavyzdžiui, milžiniškas „Naujosios Leipcigo mokyklos“ pasisekimas rinkoje susiaurino menines jų mokytojų kartos įtakas iki parankių etiketinių vardų – tos mokytojų kartos, kurios šaknys siekia iki pat senosios „Leipcigo mokyklos“ VDR mene (su tokiais menininkais kaip Bernhardas Heisigas, Wolfgangas Mattheueris ir Werneris Tübke priešakyje) aštuntajame bei devintajame dešimtmečiuose. Jis užtušuoja taip pat ir kūrybines paraleles, kurios susieja „naujuosius leipcigiečius“ su tokiais menininkais kaip Holgeris Bunkas arba Dirkas Skreberis, studijavusius Diuseldorfe.

Neo Rauch 'Sukilimas'

Dinastijoje, žyminčioje kelią nuo „Leipcigo mokyklos“ iki nūdienos „Naujosios Leipcigo mokyklos“, Neo Rauchas (g. 1960 m.), Arno Rinko mokinys bei Bernhardo Heisigo magistrantūros studentas, atlieka pagrindinį vaidmenį. Pasaulio mastu žinomiausias jaunųjų „leipcigiečių“ atstovas iš sapniškų siurrealistinių kuluarinių fragmentų, smarkiai gestikuliuojančių pavienių figūrų, atskirtų nuo situatyvaus konteksto, ir bemaž grafinių kompozicijų, sukurtų iš gylio neturinčių spalvų kontrastų, išsintezavo įsimintiną stilių. Neo Rauchas, disponuodamas aukščiausio lygio tapybiniu meistriškumu, apjungia sceninės tapybos bei naratyvo fragmentus ir glaudžiai susijusias, tačiau tarpusavyje autistiškai atsietas paveikslo figūras į dirbtinę scenos mįslę, neturinčią sprendimo, – o tai tik dar smarkiau apeliuoja į žiūrintįjį kaip į dalyvaujantįjį.

Tilo Baumgärtel 'Sonja'

Neo Raucho, o sykiu ir jaunesniojo „leipcigiečio“ Tilo Baumgärtelio (g. 1972 m.), taipogi figūrų kitapus situatyvaus kontinuumo dailininko, pasisekimas rinkoje greta kitų veiksnių taip pat nurodo ir į kompleksišku, ne iliustratyviu lygiu atsinaujinusią figūratyvumo bei vaizdo psichologijos paklausą.

Holger Bunk 'Dvilypė erdvė'

Tokių pastangų galima aptikti jau devintojo dešimtmečio Diuseldorfe, pavyzdžiui, Holgerio Bunko (g. 1954 m.), taip pat viskam gabaus dailininko bei vaizdo psichologo, nepateikiančio paprastų sprendimų, kūryboje.

Tim Eitel 'Pilki               'debesys'

Timas Eitelis (g. 1971 m.), iš Vakarų Vokietijos kilęs mokytojo Arno Rinko iš Leipcigo mokinys, savo didžiaformatėje realistinėje tapyboje su grafiniu įgudimu vizualizuoja paskirų paveikslo objektų izoliaciją. Ryškiai nubrėžti kontūrai išskiria žmonių figūras arba pastatus iš didžiulės, bemaž beribės paveikslo plokštumos. Atrodo, tartum paveikslo daugiareikšmiškumas būtų susiaurintas iki vienareikšmiško supratimo, iki nedviprasmiško žymimojo nusakymo. Tačiau staiga pati izoliacija, šio žymimojo ištraukimas iš visų jo kontekstų tampa lemiamu paveikslo paveikumo faktoriumi, tikrąja jo tema.

David Schnell 'Nuotakas'

Panašiai prieštaringą efekto kalkuliaciją atspindi taip pat ir Davido Schnello (g. 1971 m.), dar vieno Rinkso mokinio iš vakarinės Vokietijos, kūryba. Jo gamtovaizdžių paveikslai, ryškių spalvų ir užpildyti iki paties arčiausio paveikslo priekinio plano, sukelia tuštumos jausmą. Geometrizuotos klojimų lentos, sukloti medžių kamienai arba aštuonkampės šieno kupetos atrodo veikiau kaip iš kompiuterinio žaidimo negu kaimo aplinkos. Schnellas virtuoziškai kuria dinamiką be centro, abejotino materialumo kuluarinį turtingumą ir perspektyvinį įsiurbimą į gelmę su nesuvaldomu mirguliuojančios ekrano plokštumos abejingumu. Taip – iš antro arba trečio žvilgsnio – jis atskleidžia žiūrinčiajam gamtos po atviru dangum patyrimo netektį.

Matthias Weischer                  'Kampas'

Matthiasas Weischeris (g. 1973 m.) panašiai užčiuopia šią patirtį interjere. Grindys ir sienos alsuoja patina, suskaidytos erdvės atrodo buvusios apgyvendintos, tačiau dabar apleistos, tad sykiu atrodo tiek teatrališkai sugestyvios, tiek melancholiškos. Schnellas ir Weischeris su tam tikra ironija verčia mus įsisąmoninti, kad tapyboje iliuzionizmas yra ne kas kita kaip iliuzionizmas.

 

Tokia laikysena pačia savo nuotaika neabejotinai verčia prisiminti Dirko Skreberio (g. 1961 m.) darbus, vangiai šaltus kūrinius, kuriuose vaizduojami tušti stadionai iš paukščio skrydžio, seniai pasibaigusio futurizmo nostalgiškai nuteikiančios daugiaaukščių pastatų

Dirk Skreber 'Be pavadinimo 2'

fantazijos arba švelniai išblukusių spalvų devintojo ir dešimtojo dešimtmečių pradžios lokomotyvas. Niekada nėra iki galo aišku, ar Skreberio paveiksle perteikiamas bent iš dalies realus vaizdas, ar sapno reginys, ar žaislinis kraštovaizdis.

„Naujųjų leipcigiečių“ pasisekimas rinkoje buvo pranašaujamas dar devintojo dešimtmečio pabaigoje, dar prieš pasibaigiant VDR istorijai. Konservatyvūs vakarinės Vokietijos kolekcininkai ir besidomintieji menu, tarp kurių, beje, buvo ir bundeskancleris Helmutas Schmidtas, domėjosi Bernhardo Heisigo ir Wernerio Tübke’s tapybos maniera. Buvo žavimasi aukštu meistriškumu ir tapybiškumo, kaip savaime vertingo bruožo, ugdymu. Profesionalus Leipcigo mokyklos lavinimas, sutelktas į tapybinį meistriškumą, tikslus tam tikrų istorinių meno epochų stilių išmanymas ir sugebėjimas, o sykiu ir jaunų menininkų valingumas nebijoti apsivilkti praeities stilių kaukėmis – tokios yra „naujųjų leipcigiečių“ ypatybės, kurios, atidžiau pažvelgus, yra stebėtinai konservatyvios.
Šioje vietoje skirtis tarp, iš vienos pusės, diskurso apie iš paties meno plaukiančius reikalavimus ir kriterijus ir, iš kitos pusės, meno rinkos yra pamokama: meninės savivokos prasme „naujieji leipcigiečiai“ veikia konservatyviai, netgi statiškai, o meno rinkos prasme – itin dinamiškai.