Šiuolaikinė vokiečių tapyba
Būdama daugybės meno akademijų ir federaciniu principu susiklosčiusio kultūrinio kraštovaizdžio žemė, Vokietija be Berlyno turi daugybę kitų meno centrų ir scenų tokiuose miestuose kaip Miunchenas, Štutgartas, Karlsrūhė, Frankfurtas prie Maino, Kelnas, Diuseldorfas, Hamburgas, Drezdenas ir Leipcigas. Norint apžvelgti itin produktyvią šiuolaikinę vokiečių tapybą ir sykiu vengiant įpulti į postmodernistinį skrupulingumą, esą kiekviena meninė pozicija yra nepalyginama arba vienodai gera kaip ir visos kitos, yra tikslinga pradėti nuo kai kurių diferenciacijų.
- Nuo ko menininkui prasideda tapymas? Ar į savo siužetą jis žiūri atsiribojęs, tarytum pro langą, ar jis visada jaučiasi esąs kasdienybės bruzdesyje?
- Kaip atsiskleidžia, viena vertus, paveikslo vaizdinė bei vizuali reikšmės ir, kita vertus, jo tekstinė bei diskursyvi reikšmės – ar, pavyzdžiui, per perėjimą nuo paveikslo parodoje prie atsiliepimo apie jį laikraštyje, ar, priešingai, per politinės nuomonės (teksto pagrindu) perdirbimą į meninį pareiškimą?
- Kokiu būdu galima išskirti meno rinką ir meno publiką kaip meno pasaulio posistemes?
Šios trys skirtys pagelbės sustruktūruoti mūsų pasižvalgymą po šiuolaikinę vokiečių tapybą.
