On German Photography Today

Foto vaizdų scenoje reiškiasi ne tik kūrėjai, bet ir institucijos-tarpininkės bei, žinoma, vartotojai. Pastaruosius būtų sunkoka apibūdinti, lengviau pristatyti tarpininkus tarp kūrėjų ir vartotojų. Čia paminėsime tris iš jų, galinčius atstovauti visiems kitiems: tai muziejai, parodos ir spaudos leidiniai.

Be to, dar yra mokslas, kuris tyrinėja foto vaizdų poveikį žmonėms ir jų sukūrimo aplinkybes.

Muziejai

Po tam tikro pakilimo aštuntajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje, kai vokiečių muziejuose atsirado daug skyrių, eksponuojančių fotografijas ir rengiančių parodas, besirūpinančių kolekcijų rinkimu ir kitaip užsiimančių šio mediumo sklaida, prasidėjus naujajam šimtmečiui šis judėjimas apslopo. Vokietijos fotografija, nors ir žinoma pasaulyje, bet labai retai kur eksponuojama – išimtį sudaro tik keli nauji vardai, pavyzdžiui Martinas Munkácsis arba Heincas Hajek-Halke. Nors 2005 m. miręs Peteris Keetmanas ilgus metus skynė aukščiausius tarptautinės meno rinkos apdovanojimus, išsamių jo gyvenimo ir kūrybos pristatymų nebuvo, išskyrus dvi mažas parodėles 1998 ir 2003 m. Įprasta, kad daugeliui kitų sričių menininkų muziejuose įrengiamos personalinės salės, bet fotografams skirtų salių iki šiol nėra, nors, tarkime, Otto Steinerto ar Alberto Renger-Patzscho nuopelnai yra ne mažesni negu Ernsto Noldės ar Otto Dixo, kurie, kaip žinia, turi savo muziejus.

Išimtis šiai ne itin gražiai tradicijai sudaro keli periferiniai muziejai, kurie nepaisydami didžiųjų tendencijų ir temų, yra tapę vietiniais fotografijos meno sklaidos centrais. Pirmiausia reikia paminėti Rūro srities muziejų Essene, kuris savo įvairiapuse veikla jau pradeda lenkti tame pačiame regione veikiantį Folkvango muziejaus fotografijos archyvą. Retkarčiais, tiesa, vienur kitur randasi naujų muziejų su didesniais fotografijų skyriais, pvz., privačia iniciatyva veikiantis Darbo muziejus Hamburge, kurio fonduose sukaupta labai didelė ir išsami pramoninės fotografijos kolekcija. Pasitaiko, kad didelės kolekcijos į muziejus patenka iš privačių asmenų, pvz., Anna ir Jiurgenas Wildės padovanojo darbų Miuncheno modernaus meno pinakotekai . Kai kur dideli rinkiniai vis dar glūdi saugyklose ir rūsiuose, kaip kad Otto Steinerto kolekcija Saarlando muziejuje Saarbriuckene.

Parodos

Be abejonės, geriausiai tarpininko vaidmenį vokiečių fotografijos scenoje pastaraisiais metais atlieka nesuskaičiuojama daugybė rengiamų parodų, kurios leidžia bet kuriuo metu ir beveik kiekviename regione pamatyti vertingiausias fotografijas. Žvaigždžių šou laikai, rodos, jau praėjo, dabar eksponuojama labai daug gerų retrospektyvų, tokių kaip Helmuto Newtono, Michaelio Ruetzo arba Giselės Freund, kurios keliauja iš miesto į miestą ir garsina šį meną labiau negu kokie teatralizuoti šou. Didelį darbą atlieka ir įvairios privačios iniciatyvos, tokios kaip Stephano Erfurto „C/O Berlin“, ir, žinoma daugybė galerijų, kurių veikla neapsiriboja meno prekyba; čia paminėsime dvi iš jų - Thomo Zanderio ir Kudleko van der Grinteno galerijas Kelne.

Spaudos leidiniai

Kitaip negu parodos, spaudos leidiniai, skirti Vokietijos fotografijai, savo misiją atlieka prastai. Juk į meninį lygį besiorientuojančių leidinių šiuo metu beliko tik nereguliariai išeinantis European Photography, tęsiantis vieno iš senųjų žurnalų tradicijas, ir informacinis biuletenis PhotoNews, jei neskaičiuosime Austrijoje leidžiamo Camera Austria, kuris yra vienintelis vokiškas žurnalas, galintis pretenduoti į panašius pasaulinio lygio leidinius.

Dizaino srityje, laimei, yra nemažai leidinių, tokių kaip Design-Report, Designer’s Digest ir form, kurie nors ir neturėdami pastovių skilčių fotografijai, sistemingai informuoja apie šį mediumą. Be to, tokie žurnalai kaip Photo-International, rašantys apie ekonominius specialiosios publicistikos aspektus, taip pat vienu akies krašteliu stebi vokiečių fotografijos pozicijas tarptautinėje arenoje. Tačiau nė vienas mėgėjiškam fotografavimui skirtas leidinys neanalizuoja fotografijos temų; čia pirmenybė teikiama kompiuteriniams žaidimams ir kitokiems laisvalaikio užsiėmimams.

Mokslas

Nors Vokietijoje beveik nėra specialių reprezentacinių institucijų, mokslinis fotografijos tiriamasis darbas vyksta palyginti gerai. Ambicingais planais pradėjęs savo gyvavimą Vokiečių fotografijos centras Berlyne, taupant lėšas buvo priverstas mažinti darbų apimtis, nors vadovaujant Ludgeriui Derenthaliui jame vyksta kad ir nedideli, bet reikšmingi darbai. Daug kur eksponuojamos nedidelės, bet rūpestingai parengtos ekspozicijos iš fotografijos istorijos; kone kasdien į dienos šviesą iškeliami primiršti senieji vardai. Fotografijos istorijai skirtų magistrinių darbų ir disertacijų skaičius jau yra triženklis ir nuolat didėja.

Vis dėlto jų tarpe grynai fotografijos teorijai skirtų darbų yra mažuma – Vokietijoje tėra vienas šios srities profesorius. Ilgus metus šioje srityje pirmavo literatūrologai, bet ir jų interesai dabar pakrypo kitų temų link. Naujų ženklų, kol kas dar menkai juntamų, gali atsirasti komunikacijų tyrimo srityje – čia vis dažniau monografijos rengiamos analizuojant atskirų fotografų ir fotografių menines biografijas. O istorijos mokslai jau seniai vertina fotografiją kaip neatskiriamą savo darbo dalį. Tai liudija vis augantis foto kritikų skaičius internetiniame žurnale Zeithistorische Forschungen (liet. Šiuolaikinės istorijos tyrinėjimai). Vokiečių fotografija tapo tuo, kuo visuomet norėjo būti: ji yra mediumas, atskleidžiantis vaizdų reikšmę dizaino, meno ir mokslo srityse.