Projekto ambasadorius
Vydas Dolinskas, Nacionalinio muziejaus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius
Su vokiečių kalba susipažinau jau vidurinėje mokykloje. Turėjau gerus mokytojus, todėl į Vilniaus universitetą atvykau turėdamas tvirtus šios kalbos pagrindus. Universitete juokaudavome, kad studijuojame ne istoriją, o vokiečių kalbą, – turėjome reiklius dėstytojus.
Tokių literatūros genijų, kaip Johannas Wolfgangas Goethe, Friedrichas Schilleris ar Heinrichas Heine, eilės, kalėdinės giesmės originalo kalba džiugina ausį ir kelia malonius jausmus. Tokių mąstytojų, kaip Karlas Rahneris, Josephas Ratzingeris, kūrinių skaitymas yra neįkainojamas, retas vertimas gali tiksliai perteikti esmę ar kompensuoti malonumą suvokti minties vingius originalo kalba.
Itin svarbi vokiečių kalba ieškant Vidurio Europos tapatybės. Dėl istorinių aplinkybių ši kalba Viduramžiais, o ir vėliau turėjo regione išskirtinį statusą ir atliko ypatingą vaidmenį. Prahoje ar Krokuvoje iki pat XVI a. lengviau buvo susikalbėti vokiškai, nei vietinėmis kalbomis. Ir Vilniuje iki XVIII a. pabaigos daugelis amatininkų buvo vokiečių kilmės. Todėl Vidurio Europos istorikams, meno tyrinėtojams vokiečių kalba yra absoliučiai būtina. Ir šaltiniai, ir išlikusi istoriografija labai dažnai yra parašyta vokiškai.
Visada, nuvykęs į vokiškai kalbančius katalikiškus kraštus, pasijuntu, lyg būčiau namuose, – viskas artima, sava, o vokiečių kalba tik sustiprina šį namų jausmą.
Man asmeniškai vokiečių kalba atvėrė kelią studijoms užsienyje: studijavau Zalcburgo universitete, Berlyno laisvajame universitete, tobulinau įgūdžius Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyve. Istorijos ir architektūros istorijos tyrimų metodika, tam tikras minčių dėstymo būdas, paskaitų ir pranešimų kompozicija, net ir darbo organizavimo įpročiai susiformavo būtent per vokiečių kalbą ir studijuojant Vokietijos ar Austrijos universitetuose.
Užmegztos bičiulystės, betarpiškas bendravimas su kolegomis muziejininkais Vokietijoje vėliau išaugo į bendrų projektų kūrybą. Pavyzdžiui, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose 2018 m. surengta epochinės svarbos ir reikšmės Dresdeno valstybinių meno rinkinių paroda, kurioje buvo rodomi ne tik Lietuvai, bet ir Saksonijai, Lenkijai, kitoms kaimyninėms valstybėms itin svarbūs reliktai.
Tokių literatūros genijų, kaip Johannas Wolfgangas Goethe, Friedrichas Schilleris ar Heinrichas Heine, eilės, kalėdinės giesmės originalo kalba džiugina ausį ir kelia malonius jausmus. Tokių mąstytojų, kaip Karlas Rahneris, Josephas Ratzingeris, kūrinių skaitymas yra neįkainojamas, retas vertimas gali tiksliai perteikti esmę ar kompensuoti malonumą suvokti minties vingius originalo kalba.
Itin svarbi vokiečių kalba ieškant Vidurio Europos tapatybės. Dėl istorinių aplinkybių ši kalba Viduramžiais, o ir vėliau turėjo regione išskirtinį statusą ir atliko ypatingą vaidmenį. Prahoje ar Krokuvoje iki pat XVI a. lengviau buvo susikalbėti vokiškai, nei vietinėmis kalbomis. Ir Vilniuje iki XVIII a. pabaigos daugelis amatininkų buvo vokiečių kilmės. Todėl Vidurio Europos istorikams, meno tyrinėtojams vokiečių kalba yra absoliučiai būtina. Ir šaltiniai, ir išlikusi istoriografija labai dažnai yra parašyta vokiškai.
Visada, nuvykęs į vokiškai kalbančius katalikiškus kraštus, pasijuntu, lyg būčiau namuose, – viskas artima, sava, o vokiečių kalba tik sustiprina šį namų jausmą.
Man asmeniškai vokiečių kalba atvėrė kelią studijoms užsienyje: studijavau Zalcburgo universitete, Berlyno laisvajame universitete, tobulinau įgūdžius Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyve. Istorijos ir architektūros istorijos tyrimų metodika, tam tikras minčių dėstymo būdas, paskaitų ir pranešimų kompozicija, net ir darbo organizavimo įpročiai susiformavo būtent per vokiečių kalbą ir studijuojant Vokietijos ar Austrijos universitetuose.
Užmegztos bičiulystės, betarpiškas bendravimas su kolegomis muziejininkais Vokietijoje vėliau išaugo į bendrų projektų kūrybą. Pavyzdžiui, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose 2018 m. surengta epochinės svarbos ir reikšmės Dresdeno valstybinių meno rinkinių paroda, kurioje buvo rodomi ne tik Lietuvai, bet ir Saksonijai, Lenkijai, kitoms kaimyninėms valstybėms itin svarbūs reliktai.