UNESCO pasaulio paveldas Kelionė po Vokietiją

Atsidurti UNESCO pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąraše – visada iškilmingas įvykis. Tai reiškia, kad prilygstama tokiems pasaulinio garso paveldo objektams kaip Jeloustouno nacionalinis parkas (JAV) ar Tadž Mahalas (Indija). Šiuo metu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašyti jau 37 Vokietijoje esantys kultūros ir gamtos paminklai. Susipažinti su jais siūlo Vokiečių architektūros muziejus, pristatantis „kelionę“ po įvairius šalies regionus.

Špejerio katedra Špejerio katedra | Nuotr.: Stephanie Schramm, PROPROJEKT Nemažai tokių „paveldo antspaudu“ pažymėtų objektų, pavyzdžiui, Kelno katedra, Vyzo bažnyčia (Wieskirche) Bavarijoje arba Muziejų sala (Museumsinsel) Berlyne, jau seniai visiems žinomi, kiti dar laukia lankytojų pripažinimo. Todėl Vokiečių architektūros muziejuje rengiamos parodos „UNESCO pasaulio paveldas. Kelionė po Vokietiją“ tikslas – sukelti lankytojų susidomėjimą 37-iais UNESCO saugomais paminklais, kurie yra Vokietijoje, iliustruojant juos nuotraukomis, patraukliai parašytais tekstais ir tipiškais eksponatais. Tai ne tik bažnyčios ir vienuolynai, rūmai ir pilys, sodai ir gamtovaizdžiai, bet ir senamiesčiai bei industrializacijos architektūros pavyzdžiai. Parodoje, kuri neišsiskiria chronologiniu ar geografiniu sistemingumu, įdomiai nušviečiami įvairūs pasaulio paveldo temos aspektai. Prezentaciją papildo pluoštas informacijos apie paveldo objektus, taip pat plėtros ir sanavimo priemones, kurių buvo imtasi.

Tikroviška pasaulio paveldo inscenizacija

Šis gerai pavykęs derinys – parodos kuratorės dr. Karen Jung nuopelnas. Ji griebėsi paprastos, bet subtilios gudrybės – pritaikė parodai kelionių žurnalistikos principą, pavesdama įvairiems autoriams aplankyti skirtingus pasaulio paveldo objektus ir savo asmeninę pažintį su jais užfiksuoti tekstuose bei nuotraukose. Jų atvežti suvenyrai nejučiomis atkreipia lankytojų dėmesį į turistinį tokių objektų statusą.

Bambergo senamiestis Bambergo senamiestis | Nuotr.: Agnes Harnisch Šio statuso taip pat nereikėtų ignoruoti, nes kelionės po pasaulio paveldo objektus pastaruoju metu jau tapo „atskiru rinkos segmentu“. Pavyzdžiui, įgijęs „pridėtinę kultūrinę vertę“ frankų miestas Bambergas, kurio senamiestis 1993 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, sulaukė didžiulio turistų antplūdžio. Turizmas susijęs ir ekonomikos augimu, tačiau didėjantis lankytojų skaičius gali kelti pavojų pasaulio paveldui. Apie tai, kaip sudėtinga išlaikyti pusiausvyrą tarp bandymų išsaugoti tokį objektą ir jį naudoti, byloja ir trapi dar vieno pasaulio gamtos paveldo objekto – Vatų jūros – ekosistema.

Tolesnė pasaulio paveldo plėtra

Pagal investicijų programą „Nacionaliniai UNESCO pasaulio paveldo objektai“ Vokietijos federalinė vyriausybė skyrė 220 mln. eurų Vokietijoje esančių pasaulio paveldo objektų tolesnei plėtrai ir priežiūrai 2009–2014 m. finansuoti. Šios lėšos pirmiausia bus skirtos restauravimui ir konservavimui, tačiau to neužtenka, nes pasaulio paveldas nėra mumifikuotas objektas. Tai miesto arba regiono dalis, veikiama dinaminių pokyčių, kurie susiję su nūdienos techninėmis ir ekonominėmis galimybėmis.

Štralzundas ir Vismaras, burlaivis „Gorch Fock“ Štralzundas ir Vismaras, burlaivis „Gorch Fock“ | Nuotr.: Christiano Rödelio, Stadterneuerungsgesellschaft Stralsund mbH Pasaulio paveldo objektai nepraranda gyvybingumo tik tuo atveju, jei jie puoselėjami kaip neatsiejama miesto ir regiono plėtros plano dalis. Kartais sklandžią priežiūros ir tolesnės plėtros, taikant erdvinės integracijos priemones, eigą lemia pačių paveldo objektų (pavyzdžiui, Špejerio katedros ar Desau ir Veimaro bauhauzo stiliaus statinių) buvimo vieta. Idealiu atveju pavyksta ne tik išsaugoti istorinį objektą, bet ir užtikrinti tvarų jo naudojimą.

Puikus tokio atvejo pavyzdys – dar viduramžiais iškilęs Maulbrono (Badenas-Viurtembergas) vienuolyno ansamblis, kuriame iki šiol veikia mokykla ir internatas. Gerokai sunkiau sekasi parengti tolesnės plėtros strategiją, pavyzdžiui, Loršo vienuolynui, kuriam pirmiausia dar reikia sukurti savo kaip istorinės vietovės tapatybę, arba didžiuliam pramonės objektui – Felklingeno anglies kasykloms (Völklinger Hütte). Tai ypač pasakytina ir apie pasaulio paveldo sąrašo miestus Štralzundą bei Vismarą, kurie iki mūsų dienų įkūnija tipišką XIV a. Hanzos miestą: Rytų Vokietijoje, kur infrastruktūra išvystyta prasčiau, trūksta žmogiškųjų ir finansinių išteklių, kurie padėtų įkvėpti gyvybės urbanistinio pasaulio paveldui ir jo muziejiniam savitiksliškumui.

Kelionės vadovas

Parodos rengėjai nesistengia nutylėti šių aspektų, tačiau pirmiausia jie siekia pritraukti lankytojus ir paskatinti kultūrinį turizmą. Tam nereikia daug pastangų: kiekvieną lankytoją iškart sužavi išsami pažintinė kelionė po šalies UNESCO pasaulio paveldo objektus. Parodai skirtas leidinys – idealus tokios „kelionės“ vadovas. Jame daug šiltų pasakojimų apie praeitį, subjektyvių nuotraukų ir istorijų apie saugotinas vietoves. Čia kalbama apie nepaprastą grožį ir nepaliesto gamtovaizdžio žavesį, čia ilgimasi tolimos praeities, kai „politikai jautėsi atsakingi už šį grožį“. Kad pamatytum tokias grožybes, verta leistis į bet kokią kelionę.
 

Paroda „UNESCO pasaulio paveldas. Kelionė po Vokietiją“ („UNESCO-Welterbe – Eine Deutschlandreise“) veiks Vokiečių architektūros muziejuje iki 2013 m. gegužės 26 d. Parodos katalogas: UNESCO Welterbe. Eine Deutschlandreise, sud. Paul Andreas, Karen Jung, Peter Cachola Schmal. Kehrer-Verlag, Heidelberg 2013. 264 p., 216 nuotr., kaina – 34,80 EUR knygynuose, 29,90 EUR muziejuje.