Choreografijos studijos Ateities šokėjai

Vokietijos jaunimo baletas (Bundesjugendballett)
Vokietijos jaunimo baletas (Bundesjugendballett) | © Marcus Renner

Šiais laikais choreografijos studijos turi atitikti konkrečius poreikius, tuo pat metu išlikdamos visapusiškos. Kelias, vedantis į profesionalumą, glaudžiai susijęs su nauja šokėjo profesijos samprata.

Svarbiausia – individualumas. „Mano vardas Winnie, man 21-eri, esu šokėja“. Džinsais ir ryškiai geltona palaidinuke vilkinti brazilė Winnie Dias stovi ant pakylos Hamburgo Rathausmarkt aikštės viduryje, apsupta grupelės mokinių, kuriuos ji – veikiau popžvaigždė negu balerina – ragina šokti išbandant ką tik drauge išmoktus judesius. Susižavėjusių vaikų rankos kyla aukštyn, švytinčiais veidais jie uoliai kartoja grakščius šokėjos judesius, šokinėja vietoje, sukasi ratu, paklusdami iš garsiakalbių sklindančiam A. Vivaldžio „Keturių metų laikų“ ritmui.

Nauja samprata

Plataus masto tarpmokyklinis projektas tėra viena iš veiklos sričių, kuriose – ir ne tik Hamburge – nuo pat įsteigimo aktyviai dalyvauja 2011 m. rugsėjį susibūrusi Vokietijos jaunimo baleto (Bundesjugendballett) trupė. Jos veiklos spektras platus – nuo iškilmingų renginių iki klubo vakarėlių ar praktinių seminarų įkalinimo įstaigose. Vertingų progų čia sulaukia ir tokie daug vilčių teikiantys choreografijos talentai, kaip Robertas Binet iš Kanados ar vengrė Natalia Horecna, o retkarčiais net ir Johnas Neumeieris asmeniškai sukuria ką nors tarptautiniam jaunimo kolektyvui, kurį pats subūrė. Tačiau dažniausiai aštuoni jaunosios kartos šokėjai kuria kompozicijas patys, tarsi siekdami vienu metu aprėpti aukštąją kultūrą ir gatvės kultūrą, sujungti meną ir socialinę atsakomybę. Šokėjo profesijai jie suteikia naują sampratą. Už tai ir kitus nuopelnus 2013 m. kovo 2 d. Eseno Aalto teatre vykusioje ceremonijoje Vokietijos jaunimo baleto trupė buvo apdovanota Vokietijos šokio „Ateities“ premija (Deutscher Tanzpreis Zukunft).

Choreografijos studijų ateitis – su kuo lyginamės?

Winnie Dias mokėsi Manheimo šokio akademijoje (Tanzakademie Mannheim), o keturi jos kolegos – Hamburgo baleto teatro baleto mokykloje. Berlyno valdžios finansuojama Vokietijos jaunimo baleto trupė nenori būti laikoma jungiamąja grandimi tarp mokyklos ir atlikėjų kolektyvo, kaip, pavyzdžiui, Miuncheno „Junior Company“, siejanti Heinzo Boslio fondo baleto akademiją (Ballett-Akademie der Heinz-Bosl-Stiftung) ir Bavarijos valstybinį baleto teatrą (Bayerisches Staatsballett). Vis dėlto klausimas apie tai, kokie turėtų būti profesinio rengimo tikslai, drumsčia ramybę visiems, kurie susiję su šokiu. Ir taip smarkiai, kad valstybinės šokio edukacijos institucijos 2007 m. įsteigė Šokio edukacijos konferenciją (Ausbildungskonferenz Tanz – AK|T). 2008 m. vykstant pirmajai Šokio edukacijos bienalei, kuri buvo surengta vykdant projektą „Tanzplan Deutschland“, pirmąkart pavyko užmegzti dialogą, kuriame aktyviai dalyvavo modernių ir šiuolaikiškai įrengtų Miuncheno, Hamburgo ir Štutgarto aukštųjų mokyklų baleto akademijos, Dresdeno Palucca aukštoji šokio mokykla (Palucca Hochschule für Tanz Dresden), Eseno Folkvango menų universitetas (Folkwang Universität der Künste Essen), Frankfurto, Manheimo ir Kelno aukštosios muzikos ir teatro mokyklos bei Berlyno tarpuniversitetinis šokio centras (Hochschulübergreifendes Zentrum Tanz Berlin – HüZT), be to, jų studentai buvo sukviesti į vieną treniruočių salę. 2014 m. Dresdene vyks jau ketvirtoji tokia bienalė.

Choreografijos studijas Vokietijoje būtinai reikia pertvarkyti, jei siekiama, kaip sakė neseniai anapilin iškeliavusi Miuncheno akademijos direktoriaus pavaduotoja Konstanze Vernon, „taip pakelti lygį, kad galėtume neatsilikti nuo Rusijos ir JAV“. Studijos turi atitikti konkrečius poreikius, tuo pat metu išlikdamos visapusiškos. Kyla klausimas, ar tikrai užtenka kaip ir anksčiau intensyviai mokyti šokėjus klasikinio šokio technikos, nors jie galiausiai turi mokėti viską ir privalo būti įvaldę bet kokį stilių? Dar 10-ojo deš. pabaigoje Dieteris Heitkampas, pradėdamas eiti profesoriaus pareigas Frankfurte, ėmėsi iš pagrindų atnaujinti šokėjų mokymo ir praktinio rengimo turinį. Rezultatas – klasikos (įskaitant šokį „en pointe“) ir šiuolaikinio šokio bei kūno judesių sintezė, visiškai atitinkanti radikalaus baleto inovatoriaus Williamo Forsythe’o, vis dar įtakingo garbės profesoriaus, idėjas.

Atrask save!

Be to, Frankfurte vis didesnio atgarsio sulaukia projekto „Tanzplan Deutschland“ inicijuotos šokio laboratorijos „Tanzlabor_21“ veikla, kuria nuo 2005 m. siekiama bendradarbiaujant su aukštosiomis mokyklomis, universitetais ir menininkų namais „Künstlerturm Mousonturm“ sukurti dinamišką, atvirą eksperimentams ir diskursams šokio sceną. Berlyne, taip pat pagal projektą „Tanzplan Deutschland“, studentams buvo pasiūlytos dvi naujos bandomosios studijų programos, kurios šiuo metu jau sulaukia deramo dėmesio, nors ir yra labai nutolusios nuo tų konkurencijos idėjų, apie kurias kalbėjo Konstanze Vernon. Šias dažniausiai savarankiškai pasirenkamas studijų programas galima apibūdinti kaip fizinį mokymąsi, atsižvelgiant į meno teorijos ir visuomenės kritikos kontekstą. Baigus vieną šių programų įgyjamas solinio šokio magistro laipsnis: individualumas vertinamas. Nes šokyje, kaip ir bet kokioje kitoje profesijoje svarbiausia atrasti save.

Šokio istorija tampa kultūrine praktika

Kelias į profesionalumą prasideda dar nebaigus studijų. Jau besimokydami šokėjai susipažįsta su publika: ne kaip studentai, o kaip nepriklausomi menininkai. Susiformavo nauja istorinė sąmonė, atsirado domėjimasis senų laikų dievaičiais, į kuriuos žvelgiama iš nūdienos meno ir visuomenės perspektyvos. Tikslų repertuaro mokymąsi per užsiėmimus keičia individualūs ieškojimai, dažnai neatsiejami nuo paties šokėjo biografijos.

Labiau nei anksčiau pradedamas vertinti mąstantis šokėjas, kaip kažkada jį apibūdino įtakingas pedagogas reformatorius Rudolfas von Labanas. Todėl Berlyno tarpuniversitetinio šokio centro absolventė Jasmin Íhrac solo šokyje „Trois Voies“ savo žingsnelius supina su choreografės Trishos Brown leksika ir gestų kupina filosofo Slavojaus Žižeko kalba – išties lygiaverčių sričių akistata.