Teatras ir autoriai Plati veiklos erdvė – reziduojančių autorių vaidmuo teatre

Marius von Mayernburg; © Katharina Birus
Marius von Mayernburg | © Katharina Birus

Vokiškai kalbančių kraštų teatrai vis dažniau siekia susaistyti autorius sutartimis. Gerokai išsiplėtė teatro „reziduojančio autoriaus“ sąvoka. Ką iš tiesų veikia vadinamasis „autorius-rezidentas“ (angl. „Writer in Residence“), priklauso tiek nuo jo paties, tiek nuo teatro interesų.

Pirmuoju „autoriumi-rezidentu“ galėtume vadinti Friedrichą Schillerį. Pasak informacijos, patalpintos Manheimo Nacionalinio teatro draugų ir rėmėjų interneto svetainėje, per nepilnus metus trukusį savo sutarties su teatru laikotarpį Friedrichas Schilleris už kuklų 300 guldenų atlygį turėjo pateikti tris pjeses. Tai buvo nelengva užduotis vos 23-jų sulaukusiam autoriui, kuris 1782 m. išvyko iš Štutgarto į artimąjį užsienį Manheime ir drįso žengti pirmuosius žingsnius teatre. Šiandien padėtis kiek kitokia. Reziduojantis autorius paprastai neturi sutartinių įsipareigojimų parašyti tam tikrą skaičių kūrinių.

Nuo tada, kai teatrai pradėjo dažniau siūlyti autoriams terminuotus rezidentūros susitarimus, reziduojančio autoriaus sąvoka gerokai išsiplėtė. Paprastai autorius tam tikrą laikotarpį įdarbinamas teatre kaip aktorius ar režisierius ir gauna užsakymą parašyti kūrinį. Tačiau svarbiausia dabar jau yra ne tai. Autorius teatre gali atlikti labai skirtingas užduotis. Sakykim, 1999 metais Berlyno Schaubühne įdarbino Marių von Mayenburgą. Darbo santykiai išaugo į glaudų bendradarbiavimą. Tapęs teatro reziduojančiu autoriumi jis Schaubühne jau parašė arti dešimties pjesių. Tačiau visų pirma jis dirba teatre kaip meno vadovas ir režisierius.

Prie savo darbo stalo

Toks modelis šiais laikais yra įprastas, tačiau toli gražu neprivalomas. Kokį vaidmenį teatre atlieka reziduojantis autorius, priklauso ir nuo autoriaus „kūrybos proceso ypatumų“, ir nuo santykių, susiklosčiusių su teatru. Pavyzdžiui, Felicia Zeller 1999 irgi turėjo progą pasinaudoti reziduojančios autorės statuso privalumais. Veiksmas vyko jos gimtojo miesto Štutgarto teatre Rampe. Pasak autorės, anuomet jai svarbiausia atrodė galimybė išbandyti scenoje anksčiau parašytus savo tekstus.

„Aktoriai rengdavo skaitymus, ir man buvo labai naudinga išgirsti, kaip skamba mano tekstai“. Daugiau nieko nereikėjo. Felicia Zeller yra viena iš tų dramaturgų, kurių fantazija smarkiausiai įsisiūbuoja prie nuosavo rašomojo stalo. Tad ir būdama reziduojančia autore ji nejaučia ypatingos teatro traukos. Netgi priešingai. Kuo mažiau ji žino apie tai, kas vyksta viduje, tuo jai geriau. Vis dėlto: „Kaip autorė mėgaujiesi kuklia teatro reziduojančios autorės vardo šlove ir įsipareigoji padėti teatrui“.

Darbo teatre įvairovė

Būti teatro autore–rezidente Felicijai Zeller reiškia rašyti įprastinėje savo namų aplinkoje. Tačiau yra ir tokių autorių, kurie nori betarpiškai pajusti teatro gyvenimo skonį. Austrų rašytojas Ewaldas Palmetshoferis, 2010/11 metų sezonu buvęs Manheimo Nacionalinio teatro reziduojantis autorius, daugiausia dirbo kaip meno vadovas ir prisidėjo prie naujo Philippo Löhlės spektaklio „supernova (wie gold entsteht)“ (liet. Supernova (kaip atsiranda auksas)) premjerinio pastatymo.

Dabar reziduojantys autoriai teatre jau patys skirsto savo laiką. Philippas Löhle, 2008–2010 dirbdamas Berlyno Maximo Gorkio teatre, rašė ir prozos tekstus į teatro laikraštį. Šveicaras Reto Fingeris, kurį laiką rezidavęs Manheimo teatre, 2006/07 m. sezoną pasikvietė į teatrą kitų autorių bei menininkų ir pristatė juos publikai.

Pataikyti momentą

Naujos veiklos erdvės pasižymi tuo, kad autoriaus ir teatro susitarimas, sutvirtintas 400–700 eurų per mėnesį honoraru, nebūtinai sukuria papildomą paskatą kažką parašyti. Gali atsitikti ir taip, kad reziduojantis autorius taip ir neatsiskleidžia savo tikruoju „amplua“, ir teatre nepastatoma nė viena jo parašyta pjesė. Kartais tai būna susiję su teatro repertuaru, kartais su tuo, kiek autorius yra įsipareigojęs parašyti kitiems teatrams.

Tad į ką reikėtų atkreipti dėmesį, jeigu teatras siekia sustiprinti saitus su kokiu nors autoriumi ar autore? „Į tinkamą momentą ir į tai, ar autorystė bus prasmingas veiklos papildymas. Tai pasakytina ir finansine prasme, ir atsižvelgiant į tai, ko aš galiu išmokti teatre kaip rašytojas“, sako Philippas Löhlė. 2012/13 m. sezoną jis reziduoja teatre, kuriame jau yra pastatęs keletą pjesių.

Kitos inscenizacijos

Mainco Valstybinis teatras, kuriame šiuo metu reziduoja Löhle, netrukus rodys premjerinį naujos jo pjesės spektaklį. Jeigu repertuare nebūtų jo naujos pjesės, tuomet teatre galima būtų bent jau parengti naujas anksčiau pastatytų pjesių inscenizacijas, sako autorius. Su tokiomis sąlygomis būtų sutikęs ir Schilleris, 1785 m. balandį palikęs Manheimą. Tuo metu jis buvo parašęs pjeses „Fiesko sąmokslas Genujoje“, „Klasta ir meilė“ bei dirbo prie „Don Karlo“. Ir vertėsi taip sunkiai, kad tik vargais ne galais pateko į skolininkų kalėjimą.