Interviu su Margarethe von Trotta „Vizualizuoti mąstymą“

Barbara Sukowa vaidinanti Hanną Arendt
Barbara Sukowa vaidinanti Hanną Arendt | © Heimatfilm

Margarethe von Trotta savo interviu kalba apie naują projektą – istorinį filmą apie Hanną Arendt. Šiame projekte ji šeštą kartą dirbo su Barbara Sukowa. Filmuojama buvo trijose šalyse.

Sukūrusi filmus „Rožių gatvė“ (Rosenstraße, 2003), „Aš esu kita“ (Ich bin die Andere, 2006), „Vizija. Iš Hildegardos von Bingen gyvenimo“ (Vision. Aus dem Leben der Hildegard von Bingen, 2009), taip pat du televizijos filmus Heseno televizijai – „Nusikaltimo vieta“ (Frankfurto serija) (Tatort, 2007) ir „Seserys“ (Die Schwester, 2010), režisierė Margarethe von Trotta imasi filmo apie ketverius žydų kilmės vokiečių filosofės Hannos Arendt (1906–1975) gyvenimo metus. Scenarijų, kurio darbinis pavadinimas „Hannah Arendt“, von Trotta parašė drauge su amerikiete bendraautore Pame Katz, su kuria jau dirbo kurdama filmą „Rožių gatvė“.

Pagrindinį vaidmenį filme atliko Barbara Sukowa, garsiosios režisierės filmuose tai buvo jau šeštasis jos vaidmuo. Prieš prancūzų operatorės Carolinės Champetier kamerą filme taip pat vaidina Axelis Milbergas, Ulrichas Noethenas, Michaelis Degenas, Julia Jentsch, Victoria von Trauttmansdorff, Janet McTeer ir kt. Filmas, atkuriantis septintojo dešimtmečio pradžią, 37 dienas (nuo 2011 m. spalio 16 d. iki gruodžio 17 d.) buvo filmuojamas Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, Jeruzalėje ir Liuksemburge. Filmo „Hannah Arendt“ premjera planuojama 2012 m. spalio mėn.

Garsi filosofė Hannah Arendt – didi mąstytoja ir rašytoja. Filme reikėjo perteikti jos mąstymą, jį vizualizuoti.

Kaip parodyti, kaip atskleisti filme moterį, kuri galvoja? Kaip stebėti ją mąstančią? Tai visada didžiulis iššūkis kuriant filmus apie tokias ypač dvasingas asmenybes. Todėl aš labai norėjau, kad Hanną Arendt vaidintų Barbara Sukowa, kadangi ji yra nepakartojama aktorė. Aš įsivaizduoju, kad ji gali suvaidinti, kaip žmogus galvoja, ji gali suvaidinti, kad žmogus galvoja. Ir tai pavyko. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad vaidinti turi ji, ir aš turėjau už ją kovoti, kadangi kai kurie rėmėjai to visiškai negalėjo įsivaizduoti. Tada aš pasakiau: be jos filmo nebus. Jau filme „Rosa Luxemburg“, o vėliau ir filme „Hildegard von Bingen“ aš mačiau, kaip ji mąsto, pavyzdžiui, kaip vaidino Rosą, sakančią politines kalbas. Analogiškai yra ir su Hannah Arendt: turi būti matoma, kad ji iš tikrųjų mąsto. Šiame filme Hannah Arendt taip pat sako dvi kalbas. Ji dėstė įvairiuose Amerikos universitetuose, vedė juose seminarus ir skaitė filosofinio ir politinio turinio paskaitas. Iš tiesų ji jų neskaitė, veikiausiai kalbėjo laisvai, kalbėjo mąstydama. Mano filme Hannah Arendt sako šešių minučių kalbą, sako angliškai, su jai būdingu ryškiu vokišku akcentu. Barbarai Sukowai pavyksta taip įsikūnyti, kad žiūrovas drauge su ja jaučia, mąsto ir seka jos svarstymus.

Kaip vyko parengiamieji darbai, kaip sekėsi bendrauti su Arendt aplinka?

Prieš rašydamos scenarijų Niujorke susipažinome su daugeliu žmonių, asmeniškai gerai pažinojusių Hanną Arendt. Pavyzdžiui, su Lotte Köhler, ilgamete bendradarbe ir bičiule, kuri mirė 2011 metais, būdama 92 metų, su pirmąja Arendt biografe Elisabethe Young-Bruehl, kuri mirė taip pat 2011 metais. Taip pat su Lore Jonas, Hanso Jonas našle, ir Jerome Kohnu, paskutiniu jos asistentu ir raštų po jos mirties leidėju. Šie susitikimai buvo labai svarbūs, jie buvo lyg „karkasas“, kurio reikia scenarijui apie tokį realų asmenį, kurio pats nepažinojai.

Kaip su bendraautore Pame Katz, amerikiete ir žyde, sekėsi rašyti scenarijų?

Pirmasis scenarijaus variantas buvo parašytas dar 2004 metais. Praėjo nemažai metų, kol buvo gautas finansavimas. Scenarijų keliskart perrašėme, trumpinome, palikome svarbiausia, nekūrėme jo kaip vadovėlio, norėjome, kad jis alsuotų gyvybe. Stengėmės parašyti tokį scenarijų, kuriame žmonės, buvę tikrai svarbūs Hannos gyvenime, būtų ne statistai, o atsiskleistų kaip tikri jos gyvenimo partneriai. Pirmiausia turiu galvoje jos vyrą Heinrichą Blücherį, filosofijos dėstytoją ir jos meilę Martiną Heideggerį, jos draugę Mary McCarthy. Iš pradžių atrodė, kad turime atpasakoti visą Hannos Arendt gyvenimą ir tą laiką – ketvirtąjį- penktąjį dešimtmetį. Bet galiausiai apsiribojome ketveriais filosofės gyvenimo metais, kurie buvo itin svarbūs, kai buvo net tik rašoma, mąstoma ir diskutuojama, bet ir intensyviai gyvenama.

Filme atspindimas laikas – nuo 1960 iki 1964 metų. Tai Eichmanno bylos metai. Metai, kai Adolfas Eichmannas suimamas, teisiamas Jeruzalėje ir galop 1962 metais pakariamas. Hannah Arendt rašė apie šį procesą JAV žurnale „The New Yorker“. Šiuo metu jos suformuluotas apibūdinimas „blogio banalumas“ tapo sparnuotu posakiu, kuris paplito kasdienėje vartosenoje. O koks gi Adolfas Eichmannas vaidybiniame filme?

Manau, kad ne aktoriaus jėgoms atskleisti tą jausmą, kuris apima žiūrint į tikrą Eichmanną ir jį stebint. Tai menkysta, biurokratiškai kalbanti vidutinybė, nemokanti suregzti nė vieno normalaus sakinio, tiesiog pilkas valdininkas. Nuostaba ir pasibjaurėjimas – tai jausmai, apimantys stebint šį žmogų. Aktoriui tikrai sunku tai atskleisti. Ir mes tai išsprendėme šitaip: Hannah Arendt sėdi spaudos centre, tokiame, koks jis išties egzistavo, ir stebi teismo procesą per monitorius. Tokiu būdu galėjome pagrįsti ir istorinės nespalvotos dokumentinės medžiagos panaudojimą.

Dalis filmo, būtent Eichmanno teismo procesas, ir buvo filmuojama Izraelyje …

Taip, tai bendra produkcija su Izraeliu. Jie puikūs žmonės. Tik sunkiausia Izraelyje buvo rasti tinkamų statistų. Vieninteliai, kuriuos gavome, buvo rusai, tačiau jie neatrodė taip, kaip mums reikėjo. Be to, jie kalbėjo rusiškai. Kartais mūsų komandoje buvo kalbama penkiomis kalbomis, ir man atrodė, kad dalyvauju Babilono bokšto statybose. Tad būtent šia prasme filmavimas Izraelyje buvo pats sunkiausias. Tiesa, darbo kalba buvo anglų.

Filmo „Hannah Arendt“ operatorė buvo prancūzė Caroline Champetier, 2011 metais apdovanota Prancūzijos „Cezariu“.

Kadangi filmas buvo numatytas kaip bendra Liuksemburgo ir Prancūzijos produkcija, žinojau, kad operatorius ar operatorė turėtų būti iš šių šalių. Prieš tai buvau mačiusi prizais apdovanotą filmą „Apie žmones ir dievus“ (Des Hommes et des Dieux), kuris man labai patiko, tad ir užklausiau operatorės Carolinės Champetier. Ji sutiko, kadangi nors kartą norėjo nufilmuoti Barbarą Sukową. Jos manymu, tai turėjo būti tikrai moteriškas filmas. Caroline Champetier sukūrė įstabią šviesą, o jos vaizdai – puikūs. Ji nepakartojama vaizdų menininkė. Filmas buvo filmuojamas naująja skaitmenine Red-kamera. Tai pirmasis mano filmas, nufilmuotas skaitmenine kamera ir CinemaScope sistema; ši sistema anksčiau jau buvo mano pasitelkta filme Vision.

Kaip filmuojant kito Hannos Arendt paveikslas? Koks jis buvo prieš filmavimą, filmuojant, koks nufilmavus? Kas Jums asmeniškai Hannah Arendt yra dabar, nufilmavus filmą?

Dabar ji yra Barbara. Hannah Arendt ir Barbara Sukowa man tiesiog susilydė. Ir tai ne vien projekcija. Prieš tavo akis gyvas žmogus, iš kūno ir kraujo, su savo balsu, kuris nėra identiškas Hannos Arendt balsui. Kad ir kiek skirtumų būtų, tai yra priartėjimas. Tad nepaisant visko, tai yra ji, Arendt, – jos siela, jos intelektas, eisena, kalbėsena. Todėl galima kalbėti apie tam tikrą lydinį, kažką, kas jau įvyko ir sukūrus filmą „Rosa Luxemburg“. Kodėl kuriami tokie filmai? Aišku ne tik todėl, kad norisi paklaidžioti po praeitį, juk ieškai to, kas jaudintų ir šiandien, veiktų ir būtų svarbu. Kadangi tai ne dokumentinis filmas, turiu teisę rinktis. Atsirenku tai, kas man šiandien yra sektina, kas kelia norą prieštarauti, kas jaudina. Žinoma, tam tikru būdu asmenybę aš perkeliu iš praeities į dabartį. Panašiai buvo ir su Rosa Luxemburg. Išsirenku tai, kas mane domina. Aišku, visuomet lieka tam tikras atstumas, bet kai vaidina tokia puiki aktorė kaip Barbara Sukowa, gali būti beveik tikras, kad personažas taps gyvu, vitališku žmogumi.

Hannah Arendt, žinoma, užima deramą vietą visoje jau minėtų moterų plejadoje …

Taip, Rosa Luxemburg buvo matoma figūra XX a. pradžioje, o Hannah Arendt – to amžiaus pabaigoje. Hannah Arendt mirė 1975 metais, bet tikroji jos svarba vis labiau ėmė ryškėti amžiui baigiantis. Rosa buvo moteris, kuri praėjusio amžiaus pradžioje kovojo už teisingesnę visuomenę ir už tai atidavė savo gyvenimą. Kiek anksčiau, 1981 metais, paveikta 1968-ųjų, sukūriau filmą „Švino amžius“ (Bleierne Zeit) apie Gudruną Ensslin ir jos seserį. Tai filmas apie moteris, laužančias įprastus lūkesčius. Šios moterys taip pat norėjo keisti pasaulį, kitaip sakant, vyravusius „santykius“. Gudruna Ensslin taip pat kovojo ir paaukojo savo gyvybę. Šiose politinėse peripetijose mane domina žmogus, kuris atitinka mane. Hannah Arendt yra viena iš tų istorinių moterų, kurias norėjau suvokti savo filmais. „Noriu suvokti“ – vienas iš Hannos Arendt mąstymo principų. Šis sakinys atspindi ir mane, ir mano filmus.