Literatūros kūrinių ekranizacijos Ekranizuoti tai, kas neįmanoma

Scena iš k. f. „Kongresas“
Scena iš k. f. „Kongresas“ | © Pandora Film

Net ir didelės apimties romanams pavyksta pasiekti kino sales. 2012–2013 m. Vokietijos kino kompanijos išdrįso imtis nepaprastų kūrinių. Ar vertėjo taip rizikuoti?

Pasaulyje vokiški filmai blogiausiu atveju vertinami kaip nuobodus melodraminis kinas, dažnai negalintis pasiūlyti nieko daugiau, išskyrus konsensusą – solidus, kupinas gerų ketinimų, tačiau be aštrių kampų ir briaunų, neatsiejamas nuo tų pačių draugiškų veidų ir greit pamirštamas. O vokiečių rėmėjų pinigus, kurie investuojami į tarptautinę kino produkciją, JAV kino pramonės atstovai XXI a. pradžioje vadino „stupid German money“, kadangi jais dėl mokesčių lengvatų dažniausiai būdavo finansuojami ne itin aukštos meninės vertės filmai.
 


Tačiau Vokietijos kinas įsidrąsina, ir pinigai pradedami investuoti apdairiau. Ši tendencija ypač išryškėja ekranizuojant literatūros kūrinius. Nors pastaraisiais metais pasirodę filmai „Debesų žemėlapis“ („Cloud Atlas“), „Kongresas“ („The Congress“), „Šlapumos“ („Feuchtgebiete“), „Kolhazas, arba priemonių tinkamumas“ („Kolhaas oder die Verhältnismäßkeit der Mittel“), „Pasaulio matavimas“ („Die Vermessung der Welt“) ir „Siena“ („Die Wand“) labai skiriasi tarpusavyje temos, stiliaus ir biudžeto požiūriu, vis dėlto jie turi vieną bendrą bruožą: juose nagrinėjama milžiniškos apimties literatūrinė medžiaga, kurią kritikai nesiliauja vadinę „neekranizuojama“.

Populiarieji ir nekomerciniai filmai pagal literatūros kūrinius

2012 m. didžiausio atgarsio žiniasklaidoje sulaukė filmas „Debesų žemėlapis“, pastatytas pagal to paties pavadinimo Davido Mitchello romaną. Filmą režisavo Tomas Tykweris („Bėk, Lola, bėk“, „International“) kartu su Lana ir Andy Wachowskiais (trilogija „Matrica“, „Speed Racer“). Šioje istorijų raizgalynėje vaidina tokios žvaigždės kaip Tomas Hanksas, Halle Berry ir Hugo Weavingas. Filmo biudžetas siekė 100 mln. eurų, iš jų 20 mln. eurų sudarė Vokietijos kino finansavimo įstaigų lėšos. Tiesa, kino teatrų kasos antplūdžio nesulaukė, nors tarptautinis kino filmo platinimas ir nešė pelną. 2013 m. pradžioje kompanija „X-Verleih“, turinti filmo „Debesų žemėlapis“ platinimo teises, optimistiškai tvirtino, kad vokiečių prodiuseriai ateityje rems ir kitus didelio biudžeto filmus.
 

Danielio Kehlmanno romano „Pasaulio matavimas“ ekranizacijai, kurios režisierius – Detlevas Buckas („Vyrų pensionatas“, „Taip pat, bet kitaip“), buvo skirta išties įspūdinga 10 mln. eurų suma, tačiau tai visgi stebėtinai kuklus biudžetas, turint galvoje egzotiškas filmavimo vietas ir trimatę techniką. Ekranizuojant D. Kehlmanno romaną „Šlovė“ („Ruhm“) teko pasitenkinti vos keturiais milijonais eurų. 2013 m. rudenį Vokietijos kino teatruose pasirodė žydų režisieriaus Ario Folmano juosta „Kongresas“ („The Congress“), kurią statant buvo bendradarbiaujama su Vokietijos kino kompanija „Pandora Film“. Nekantriai laukta ir skandalingosios Charlotte’s Roches knygos „Feuchtgebiete“ („Šlapumos“) kino adaptacijos, kurią kūrė Davidas Wnendtas. Nekomerciniam kinui (angl. „arthouse“) priskiriami tokie filmai, kaip Juliano Pölslerio „Siena“ („Die Wand“) ir debiutinė Arono Lehmanno juosta „Kolhazas, arba priemonių tinkamumas“ („Kohlhaas oder die Verhältnismäßigkeit der Mittel“). Filmą „Siena“ Austrija ketina oficialiai nominuoti 2014 m. „Oskarui“.

Pasakojimas kaip tema

Šie literatūros kūriniai – išties nelengva medžiaga kino adaptacijai, nes jie labai įmantrūs savo kalba ir pasakojimo maniera: „Debesų žemėlapis“ – tai savotiška kelionė laiku, į kurią leidžiamasi pasakojant šešias trumpas istorijas, savo stiliumi ir kalba atspindinčias vis kitokį laikmetį. „Futurologų kongrese“, pagal kurį pastatytas filmas „Kongresas“, Stanisławas Lemas smagiai žarstosi begaliniais kalambūrais apie narkotikų sukeltą maniją, o knygoje „Šlapumos“ su pasimėgavimu aprašomos kūno išskyros, kurių vaizdą nebūtinai norėtųsi pamatyti. Rašytojos Marlen Haushofer sukurta „Siena“ – tai apokaliptinis dienoraštis, o H. von Kleisto „Michaelis Holhazas“ vis dėlto yra prieš 200 metų parašyta novelė, nors ir iki šiol gerai skaitoma.

Puiku, kad visose šiose ekranizacijose siekiama išlaikyti pagrindę kūrinio idėją ir siužetas keičiamas tik iškilus rimtai būtinybei. Romane „Debesų žemėlapis“ gvildenami likimo klausimai, kurie iškyla per visą žmonijos istoriją, o ekranizacijoje istorines sąsajas kuria aktoriai, vaidinantys po kelis personažus. Svarbiausias dalykas filme „Siena“ – Martinos Gedeck balsas, skaitantis veikėjos dienoraštį, „Kongresas“ – tai beprotiška žiniasklaidos pramonės ateities vizija, o filme „Šlapumos“ įnirtingais kūno tyrinėjimais tik švelniai užsimenama apie tai, kas romane perteikta taip aiškiai. „Pasaulio matavimas“ daugiausia dėmesio skiria neįmanomai užduočiai – suprasti tikrą genijų, o juosta „Kolhazas“ – tai nevykęs bandymas ekranizuoti novelę ir kartu akivaizdus pasakojimo galios pripažinimas.