Pokalbis su Andresu Veieliu Painumas, prieštaringumas ir atkaklumas

Andres Veiel
Andres Veiel | Nuotr.: Sabine Sauer

Adresas Veielis – vienas garsiausių vokiečių režisierių. Baigęs psichologijos studijas ir mokęsis režisūros pas K. Kieślowskį Betanijos menininkų namuose (Künstlerhaus Bethanien) Berlyne, jis nuo 1990 m. kuria ir režisuoja kino ir teatro projektus, kuriuose dažniausiai balansuojama ties realybės ir fikcijos riba.

Pone Veieli, dažnai tenka skaityti apie „dokumentinio kino kūrėją Adresą Veielį“. Tiesa, toks apibūdinimas nebūtinai yra teisingas, juk užsiimate ir kitais dalykais?

Pasitaiko, kad tiriamieji darbai vyksta labai sudėtingai, kaip pavyzdžiui, projekto „Der Kick“ („Smūgis“) atveju, kai norėjome atskleisti, kur slypi dešiniųjų ekstremistų smurto šaknys. Netrukus visiems buvo aišku, kad sukurti dokumentinio filmo nepavyks – „Jei pasirodysite čia su kamera, netrukus gali nebelikti arba Jūsų, arba kameros...“

Sunkumų turėjau ir aiškindamasis finansų krizės priežastis. Kai kuriose vietose – ten, kur sutelkta visuomenės galia – leistinas tik vienas tikrovės vaizdas. Jį kontroliuoja viešųjų ryšių agentūros ir advokatai, kurie aiškina verslo ir bankų atstovams, kaip jie turi atrodyti visuomenės akyse. O jei reikia sužinoti apie verslo sandorius vad. pilkojoje teisinėje zonoje, situacija tampa dar sudėtingesnė. Tada privalau iš anksto pasirašyti advokato pateiktą dokumentą, kad neketinu skelbti gautos medžiagos.

Ar kūrėjo ir režisieriaus darbas teatre yra kitoks?

Statydamas spektaklį „Das Himbeerreich“ („Aviečių imperija“) aš kalbėjausi su 25 valdybos nariais iš Vokietijos ir užsienio šalių bankų. Dirbdamas teatre galiu neatskleisti informacijos teikėjų – priešingai nei dokumentiniame filme, todėl scena – vienintelė įmanoma vieta, kur dar apskritai galima viešai gvildenti tokias temas. Be to, palyginti su kinu, teatre kūrybos išlaidos gerokai mažesnės. Todėl čia beveik neatsiranda „suflerių“, kurie kištų nosį į mano reikalus. Statant „Aviečių imperiją“ Berlyno teatre Deutsches Theater ir Štutgarto valstybiniame teatre, man buvo suteikta visiška laisvė: per aštuonias repeticijų savaites teatro vadovai buvo pasirodę tik pačioje pradžioje ir pabaigoje – daugiau jokio kišimosi ir jokios kontrolės.

Pati etiketė man visiškai nerūpi. Aš pirmiausia imuosi tiriamojo darbo, o tik po to stengiuosi surasti formą, kuri atitiktų medžiagą – tai gali būti radijo pjesė, vaidybinis filmas ar spektaklis. Paviršutiniški tiriamieji dokumentiniai filmai, kuriuose būčiau priverstas vaizduoti žmones transformuotu veidu ir iškraipytu balsu, manęs nedomina.

2011m. debiutavote kaip vaidybinio filmo „Wer, wenn nicht wir“ („Kas, jei ne mes“) režisierius. Ar nebuvo sunku įkalbėti rėmėjus ir redaktorius pereiti į kitą pusę?

Buvau skaitęs puikią Gerto Koeneno knygą apie Raudonosios armijos frakcijos (RAF) ištakas, kurioje pasakojamos Gudrun Ensslin, Andreaso Baaderio ir Bernwardo Vesperio biografijos. Visų trijų jau nebėra tarp gyvųjų. Tačiau aš nenorėjau dar vieno dokumentinio filmo apie mirusiuosius, kaip antai, „Die Überlebenden“ („Išgyvenusieji“, 1996) ar „Black Box BRD“ („Juodoji dėžė VFR“, 2001). Dirbant teatre man teko susidurti su aktorių vadyba, todėl perkalbėti savo partnerius nebuvo labai sunku. Po devynių mėnesių mano prodiuseris Thomas Kufus nusprendė finansuoti filmą. Ypač įdomu buvo bendradarbiauti su scenografu. Mano patirtis, sukaupta dokumentiniame kine, žinoma, buvo labai naudinga. Ir šiuo atveju aš atidžiai žiūriu į tai, kaip žmogus yra įsikūręs savo namuose arba kas kabo ant sienų.

Bet juk tai tik kelios minutės, kurias pavyksta vienam praleisti kambaryje, kai šeimininkas išeina atnešti ko nors atsigerti ...

Visiškai teisingai. Pavyzdžiui, kurdamas dokumentinį filmą aš galiu nuspręsti, ar kalbantis su banko „Deutsche Bank“ valdybos pirmininku kadre turi matytis O. Kokoschkos paveikslas, ar ne. O statydamas vaidybinį filmą aš galiu pats sukurti šią erdvę. Likus trims mėnesiams iki filmavimo darbų pradžios mes kartu su scenografu kasdien susėsdavome ir svarstydavome, kaip galėjo pasikeisti Gudrun Ensslin kambarys nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios iki 1969 m.

Jūsų kelias į išsilavinimą kino srityje nebuvo klasikinis. Juk iš pradžių baigėte psichologijos studijas ...

Norėjau tapti psichoanalitiku. Mane žavėjo mintis, kad galėsiu gilintis į žmonių pasakojamas istorijas. Tačiau ilgainiui man tai ėmė nebepatikti, nes klinikinėje psichologijoje daugiausia dėmesio skiriama trūkumams. Tada pradėjau statyti spektaklius kalėjimuose, ir ilgą laiką šį darbą vertinau kaip savotišką maištavimą – kaip svetimkūnį, kurio institucija nori nusikratyti.

Tai filmas „Cezaris turi mirti“, kurį sukūrė broliai Paolo ir Vittorio Tavianiai, Jums buvo ypač įdomus?

Taip, nes ir šiame filme matyti, kad emocinę trintį, sceninėje erdvėje įgaunančią netikėtą išraišką, gali sukelti dalykai, kuriuos savyje atsineša žmonės. Kalėjimo bylas visada skaitydavau tik po to. Man buvo svarbiausia sutelkti dėmesį ne į trūkumus, o į potencialą, kurį turi žmonės. Tik po to, kai vienas kalinys man prikišo peilį prie gerklės, viskas įgavo skausmingai sąlyginį pobūdį.

Kaip susitikote su Krzystofu Kieślowskiu?

Tai įvyko tuo metu, kai studijavau – dar nepažinojau šio žmogaus. Tada pamačiau jo filmą „Atsitiktinumas“ („Przypadek“, 1987), vis dar vieną geriausių darbų kinematografijos istorijoje, ir supratau, kad patekau pas reikiamą žmogų. Šie mokytojo ir mokinio santykiai turėjo man didelės įtakos. K. Kieślowskis buvo ypač reiklus – man tai nebuvo lengva, nes aš visą gyvenimą kovojau su autoritetais.

Jūsų skeptiška nuostata autoritetų ir valdžios atžvilgiu niekur nedingo. Neseniai kartu su autoriais Juli Zeh ir Ilja Trojanowu bei kitais Jūs pasirašėte peticiją prieš NSA veiklą.

Taip, tai dar vienas įrodymas, kad mums gali pritrūkti fantazijos, jei pabandytume įsivaizduoti jų galimybes. Valdžios ir sekimo tema man buvo viena svarbiausių dar nuo studijų laikų.

Valdžios naudojimo klausimą puikiai išanalizavo Michelis Foucault savo knygoje „Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas“ („Surveiller et punir: Naissance de la prison“): „Papasakok man apie save, tada galėsiu tau padėti.“ Vadinasi, tam, kad gautum informacijos, nebereikia tiesiogiai naudoti jėgos. Šiuolaikinė psichologija ir jos modeliai – tai subtilesnė prisipažinimo forma. Tam nebūtini kankinimai. Mes visi prisipažįstame savo noru – socialiniuose tinkluose „Facebook“ ar „Amazon“.

2001 m. filmas „Black Box BRD“ („Juodoji dėžė VFR“) į kino teatrus pritraukė daugiau kaip 120 tūkst. žiūrovų. Tuo metu buvo trumpam sukurta labai palanki aplinka pilno metražo dokumentiniam filmui. Deja, šiandien viskas yra kitaip. Kokia Jūsų, daug metų priklausančio profesinei asociacijai „Dokumentinio kino draugija“ („Arbeitsgemeinschaft Dokumentarfilm“), nuomonė?

Mes ryžtingai kovojame, nes situacija darosi vis sudėtingesnė. Aš daug dėstau ir matau aiškų neatitikimą tarp to, kas buvo anksčiau ir yra dabar: mano pirmieji filmai, pavyzdžiui, „Balaganas“ (1994), tais laikais lengvai gaudavo finansavimą, nors jų biudžetą sudarė 700 tūkst. Vokietijos markių. Šiandien tai būtų neįsivaizduojama. Studentams tenka laukti amžinybę, o tada – jei pasiseka – jie gauna 20 tūkst. eurų iš kokio nors televizijos kanalo. Dokumentinis kinas nuolat nepakankamai finansuojamas. Tai nemalonus prieštaravimas – aš rengiu žmones profesijai, kuri beveik nepripažįstama visuomenėje. Jei kūrėjas negauna deramo atlygio, dėl to kalta nuostata, kad „dokumentiką gali kurti kiekvienas“.

Laikraščio „Financial Times“ 2013 m. rugpjūčio 31 d. numeryje cituojami amerikiečių prodiuserio Tedo Hope’o žodžiai: „Tarp tų filmų, kurie kino teatrų kasose uždirba daugiau kaip du milijonus eurų, šiandien daugiausia pajamų atneša dokumentinio kino žanras.“ Ar tokią tendenciją pastebite ir Vokietijoje?

Nepaisant minėtų problemų, esu nusiteikęs optimistiškai ir manau, kad dokumentinio kino paklausa išliks ir ateityje. Televizijoje ir internete rodomuose dokumentiniuose filmuose vis labiau ryškėja vad. „užkandžių kultūros“ bruožai. Filmai, kurie susiję su rizika, kuriuose ieškoma priežasčių ir atskleidžiamos tarpusavio jungtys, tapo retenybe. Tačiau esama daug – taip pat ir jaunų – žiūrovų, kurie labai to ilgisi. Todėl aš visada mielai rodau savo filmus mokyklose, neseniai, pavyzdžiui, lankiausi Rytų Vokietijos provincijoje. Ten vienuoliktos ir dvyliktos klasių mokiniams buvo visai nesunku išlaikyti dėmesį ir pasižiūrėti 100 min trukmės dokumentinį filmą. Ilgainiui tampa vis svarbiau supažindinti jaunus žmones su pilno metražo dokumentinio kino žanru, kadangi jie šią visuomeninių procesų perteikimo formą priima su dėkingumu ir palydi karštomis diskusijomis.
 


Net ir tada, kai nekuriate, Jūs ryžtingai skelbiate savo politinę poziciją – pavyzdžiui, dalyvavote Goethe’s instituto renginių cikle „Mapping Democracy“, skirtame demokratijos gyvybingumui.

Taip elgdamasis aš esu priverstas nuolat susidurti su apribojimais. Štai dabar esu pakviestas į Kiniją – tam, kad pristatyčiau filmą „Kas, jei ne mes“. Vietos cenzūrai iškilo problemų, veikiausiai dėl atvirų scenų. Aš pasiūliau toms scenoms naudoti difuzinį filtrą arba priešais projektorių pakabinti sviestinio popieriaus lakštą. Tačiau cenzūros tarnyba nesutiko. Šiuo metu filmas rodomas ambasadoje ir konsulatuose rengiant specialius kino seansus. Aš taip pat planuoju juose dalyvauti, nes noriu suprasti, ko siekia cenzūra.

2014 m. sausį Goethe’s instituto kvietimu vyksite į Egiptą. Ar jau turėjote progą pasisemti patirties šioje šalyje?

Pirmą kartą Egipte buvau 2008 m. Tada aiškiai supratau, kad negalime viešai rodyti filmo „Balaganas“. Tačiau kinematografijos studentai, su kuriais dirbau, buvo neperkalbami. „Susigadinsit sau nuotaiką“, – išpranašavau jiems. Ir buvau teisus – baigus rodyti filmą, stojo mirtina tyla, nors prieš tai bendravome nuoširdžiai ir atvirai. Jų nuotaika pasikeitė dėl kontroversiško pagrindinio veikėjo – palestiniečio, kuris, jų požiūriu, buvo išdavikas, nes bendradarbiavo su izraeliečiais, o be to, jis filmavosi atvirose scenose. Tačiau būdamas kino kūrėjas turi tai išgyventi, nes tokiais atvejais užsimezga patys įdomiausi pokalbiai.

Nuo tada Egipte viskas kardinaliai pasikeitė. Meno pasaulis pradėjo vystytis labai dinamiškai – šiandien Kaire veikiantis „Cinematheque“ tapo nepriklausomų kino kūrėjų susibūrimo vieta.

Aš labai nekantrauju. Ten viskas vyksta tokiu tempu – tai, kas šiandien yra tiesa, ryt gali sukelti abejonių. Man bus labai įdomu pamatyti, kokia situacija šioje šalyje ir kaip tai atsispindi ten kuriamuose filmuose. Kokios temos juose nagrinėjamos ir kas stato tuos filmus? Įspėjimas nevykti man nerūpi, aš labai laukiu kelionės. Nesu bailus žmogus.

Filmas „Black Box BRD“ šiuo metu priskiriamas politinio švietimo kanonui ir rodomas mokyklose. Tai išties įdomu, žinant, kiek daug sunkumų kuriant filmą Jums sukėlė valstybės tarnybos – įskaitant ir kratą namuose. Ką apie tai – kaip jaunųjų žiūrovų atstovas – mano Jūsų penkiolikmetis sūnus Lukas, kai žiūri „Black Box BRD“ ar kitus Jūsų filmus?

Padėtis dar ne visai beviltiška. Aš kaip tik sukūriau filmą televizijos kanalui ADR, apie kurį jis pasakė: „Tėti, tai pirmas geras tavo filmas“. „Aviečių imperiją“ jis taip pat pagyrė: „Tėti, aš neužmigau.“ Visai kitaip buvo, kai Berlyno kino festivalyje „Berlinale“ laimėjau publikos prizą už filmą „Vaidybos įaistrinti“ (2004). Jam tada buvo septyneri, ir apdovanojimą jis pakomentavo taip: „Kaip nuobodu, vis laukiau, kada gi baigsis...“

Kino pramonės užkulisiuose sklinda gandai, kad kito Jūsų filmo tema – nacionalsocialistinis pogrindis. Ar tai tiesa?

Aš jau seniai nagrinėju šią temą, sumanymo sėkmė ar žlugimas priklausys nuo galimybės bendrauti su tam tikrais asmenimis. Jei bendrauti nepavyks, filmo nekursiu. Esu labai ramus žmogus ir gyvenu kukliai, todėl galiu metų metus užsiimti tiriamuoju projektu, nesileisdamas į kompromisus. Šiuo metu aš statau du vaidybinius filmus, dokumentinį filmą ir turiu keletą pasiūlymų teatrui.

Kartą per vieną interviu Jūs pasakėte: „Aš galvoju apie žiūrovą – filmai turi jį paveikti“. Ar stengiatės iš anksto užmegzti ryšius su žiūrovu?

Noriu, kad mano kūrybai niekada netrūktų painumo, prieštaringumo ir atkaklumo. Kaip papasakoti tai, kas sudėtinga, nepaverčiant to banalybe? Norėdamas kuo anksčiau išgirsti atsiliepimus, visuomet rengiu bandomuosius kino seansus. Nes žiūrėdamas mano filmą žiūrovas leidžiasi į kelionę, į kurią aš pats leidausi, ir jo laukia ne tik atradimai, bet ir prieštaravimai.

Štai kodėl tam tikra suplanuota rizika visada išlieka. Per ką tik sukurto filmo premjerą patiriami didžiausi netikėtumai – tave peikia geriausi draugai ir netikėtai apkabina žmonės, atrodo, turėję ne kartą pakišti tau koją.