Naujos pasakojimo formos Aktoriai, primenantys mėgėjus

Tokie filmai kaip „Storulės“ išplečia vokiečių kino pasaulio ribas.
Tokie filmai kaip „Storulės“ išplečia vokiečių kino pasaulio ribas. | Nuotr.: © Missing Films

Susiformavusi mažo biudžeto ir nebiudžetinio kino kultūra suteikia kūrėjams galimybę išvengti priklausomybės nuo televizijos kanalų diktuojamos finansavimo sistemos ir išplėsti vokiečių kino pasaulio ribas.

Filmas „Dulkės ant mūsų širdžių“ („Staub auf unseren Herzen“) dėl liūdnų priežasčių tapo Susanne’s Lothar filmu. Jis pasirodė kino teatruose 2013 m. sausį, praėjus pusmečiui po to, kai sulaukusi vos 51-erių mirė S. Lothar. Taip debiutinis Hannos Doose filmas netyčia tapo garsios aktorės testamentu.

Iš tikrųjų „Dulkės ant mūsų širdžių“ – tai aktorės Stephanie Stremler filmas. Jis byloja apie Susanne’s Lothar ryžtą dalyvauti įgyvendinant kūrybinį sumanymą, kuriame pagrindinis vaidmuo tenka ne jai. Stephanie Stremler – aktorė su įdomia praeitimi: ji buvo viena iš keturių Ernsto Buscho aukštosios mokyklos absolventų, kurie filmavosi ilgalaikiame dokumentininko Andreso Veielio kino stebėjimo projekte „Vaidybos įaistrinti“ („Die Spielwütigen“, 1997–2003).

Tarp projekto dalyvių Susanne Stremler buvo toji, dėl kurios labiausiai bijota, kad ji nepalūžtų – ji atrodė tokia aikštinga, kad įsivaizduoti ją įkūnijančią kokį nors rimtą ir sudėtingą draminį personažą buvo tiesiog neįmanoma. „Tiesą sakant, aš visiškai nemoku apsimesti,“ – sako S. Stremler ir filme „Dulkės ant mūsų širdžių“. Čia ji vaidina 30-metę Kathi, vienišą motiną ir sudėtingai gyvenančią aktorę, kuriai tenka gintis net nuo savo motinos (šią vaidina Susanne Lothar), neskiriančios rūpesčio nuo globos.

Kalbėti kaip Stephanie Stremler

Šie žodžiai taip pat taikliai apibūdina S. Stremler vaidybą kaip ir Hannos Doose filmo forma. Čia S. Stremler nebuvo įsprausta į jaunos moters vaidmenį, kaip įprasta televizijoje. Jos išsivadavimui iš motinos globos ir įsitvirtinimui išsiskyrus tėvams (ilgą laiką nematytą ir dabar pragmatiškai atgailaujantį tėvą vaidina Michaelis Kindas) būdingas toks sceninis atvirumas, kokio reikalauja S. Stremler vaidyba: kiekvieną akimirką atrodo, tarsi aktorė pati stebėtųsi savo ištartais žodžiais. Tuo pat metu jos aikštingam ir nerangiam kūniškumui reikia šiek tiek erdvės.
 

Žodis „improvizacija“ nepakankamai apibūdina filmą „Dulkės ant mūsų širdžių“, nes jis asocijuojasi su spontaniškumu ir sąmojingumu, o tai Hannai Doose visiškai nesvarbu. Filmo kūrėja pasiruošusi susitikimui su Stephanie Stremler, ji aiškiai žino, ką daro susidėdama su ja. Tai įrodo netradicinė metafora filmo pavadinime, paimta iš dainos, kurią Kathi dainuoja filme su Floriano Loycke’s vaidinamu lėlininku Fabianu ir kurioje turbūt geriausiai atsiskleidžia kiek sudėtingi jų tarpusavio santykiai.

Šis „akytos“ struktūros – teigiama prasme – Hannos Doose filmas nėra vienintelis toks. Pastaraisiais metais jaunieji vokiečių kino kūrėjai uoliai ieškojo naujų pasakojimo formų, kurios Axelio Ranischo („Storulės“) arba Nico Sommerio („Silvija“) kūryboje grindžiamos ir finansinėmis priežastimis. Susiformavusi mažo biudžeto ir nebiudžetinio kino kultūra suteikia kūrėjams galimybę išvengti priklausomybės nuo televizijos kanalų diktuojamos finansavimo sistemos, lėšų stygių paverčiant estetiniais pranašumais.

Teikti informaciją kaip Lina Wendel

Ši nauja kino sritis, kurios lyderiu laikomas veiklusis Axelis Ranischas, vadinama Berlyno „mumblecore“ (pagal nepriklausomo amerikiečių kino segmentą, kuriame dėl būtinybės daryti viską pačiam susiformavo naujas stilius). „Murmėjimas“ (angl. „mumble“ – murmėti) būtų visiška priešingybė tobulai kalbinei raiškai, kuri būdinga aktoriams, tačiau dėl tariamų kalbinių trūkumų visada išnyksta ribos, skiriančios personažą ir aktorių, tikrovę ir filmą. Puikus tokios estetikos pavyzdys – Peteris Trabneris, pagrindinio vaidmens atlikėjas filme „Storulės“: aktorius, primenantis mėgėją.
 

Filme „Silvija“ („Silvi“) režisierius Nico Sommeris toliau stengiasi panaikinti ribą tarp „tikrovės“ ir „pramano“ – į istoriją apie 47 metų moterį, kurią vyras iškeičia į jaunesnę ir kuri stačia galva neria į seksualinius nuotykius, jis įpina interviu primenančią informaciją. Kaip nurodyta pradžios titruose, filmas sukurtas „pagal tikrus įvykius“, todėl dokumentinio pobūdžio scenos su pagrindinio vaidmens atlikėja Lina Wendel čia tarsi virsta sceninės pusiausvyros aktu: priešingai nei atkuriant ekrane nūdienos įvykius, čia svarbu ne dokumentuoti ir įrodyti tai, kas buvo, o suteikti atvirą prieigą prie tikrovės.