Dokumentika iš Vokietijos Laikas, mirtis, atsisveikinimas

Filmo „Alsuojanti žemė“ režisierius Thomas Riedelsheimeris
Filmo „Alsuojanti žemė“ režisierius Thomas Riedelsheimeris | Nuotr.: © Piffl Medien

Vokiečių dokumentika išsiskiria didele temų įvairove: tai biografijos, pasakojimai apie mūsų amžių kamuojančią laiko stoką, taip pat filmai apie mirtį ir būtinybę atsisveikinti. Tačiau dokumentinių filmų kūrėjai dirba nuolat blogėjančiomis sąlygomis.

Vokietijos dokumentiniam kinui iškilo dilema: jis dar niekada nebuvo toks stiprus ir taip dažnai kuriamas, bet tuo pat metu toks silpnas ir pasimetęs. Priežasčių esama įvairių, tačiau svarbiausias jų galima apibendrinti taip: viena vertus, dokumentinio kino kūrėjų – dažniausiai nepakankamai apmokamų – kūrybiškumas vis dar nepalaužtas, dokumentiniai filmai toliau stebina žiūrovą ryškia įvairove, kuri ne kartą buvo įvertinta nacionalinėmis ir tarptautinėmis premijomis. Pavyzdžiui, vokiečių dokumentinis filmas „Muzika kaip ginklas“ (vok. „Musik als Waffe“), kurį sukūrė Tristanas Chytroschekas, 2012 m. pelnė „Emmy“ apdovanojimą. Tačiau antra vertus, sąlygos, kuriomis šiuos kūrybos produktus galima tinkamai pristatyti kino ir televizijos žiūrovams, nuolat blogėja.

Nebelieka svarbių forumų ir platformų

Kino teatrų, kurie į savo programą įtraukia dokumentinių filmų, vis mažėja. Neretai dokumentinio kino seansams skiriamas tik vėlyvas laikas, šie filmai rodomi vos kartą per dieną ir tai tik savivaldybių kino teatruose, nekomercinio kino teatruose ar kino muziejuose. Komercinio kino teatrai daugiausia siūlo tradicinio srauto filmus. O konkuruoti su populiariausiais filmais vokiečių dokumentininkams neužtenka jėgų. Vokietijos kino teatrų programoje vokiečių dokumentiniams filmams tenka tik nedidelė niša.

Panaši situacija ir Vokietijos televizijoje – kino dokumentika, 45 min trukmės reportažas ar visą vakarą rodomas pilnametražis dokumentinis filmas nuo seno buvo ir toliau lieka neatsiejama visuomeninių transliuotojų programos dalis. Vis dėlto dokumentika jau seniai išstumta iš geriausių programos pozicijų, kurias labiausiai vertina reklamos kūrėjai ir žiūrovai. Vadinamuoju „prime time“, t. y. geriausiu laiku, dokumentiniai filmai beveik nerodomi, nebent tai būtų populiarioji dokumentika apie Europos karališkąsias šeimas ir aristokratiją. O biografiniam ar istoriniam dokumentiniam filmui su visuomenės kritikos užtaisu, trunkančiam 60 ar net 90 minučių, jau seniai skirtas kitas rodymo laikas – pasibaigus žinių laidoms „Tagesthemen“ (ARD kanalas) arba „Heute Journal“ (ZDF kanalas). Kitaip tariant, svarbiausių forumų ir platformų visai nebelieka – toks yra dabartinės vokiečių dokumentikos kūrybos fonas.
 

Platus spektras

Temų požiūriu šiuolaikinis dokumentinis kinas, kaip ir anksčiau, yra labai plataus spektro. Politinė dokumentika, pavyzdžiui, atskleidžia netvarką diktatorių valdomose šalyse. Pasakojamos ir biografijos, pavyzdžiui, Walterio Steffeno filme „Miunchenas Indijoje“ („München in Indien“, 2013) arba naujajame Thomo Riedelsheimerio biografiniame filme apie japonų skulptorių Shingu „Alsuojanti žemė – Susumu Shingu sapnas“ („Breathing Earth – Susumu Shingus Traum“, 2012).

Kita dokumentinio kino tema – žmogus greitaeigiame ir beprotiškame šiandienos pasaulyje, kurį valdo nesustabdomas žinių srautas ir nuolatinė prieiga prie informacijos , t. y. pasaulyje, kuriame privaloma orientuotis. Nors randasi vis daugiau komunikacijos priemonių ir būdų kuo greičiau gauti informaciją, žmonėms vis dėlto nuolat trūksta laiko. Režisierius Florianas Opitzas (gim. 1973) gvildena šį tariamai prieštaringą fenomeną autobiografinių motyvų turinčiame filme „Greitis. Prarasto laiko beieškant“ („Speed – Auf der Suche nach der verlorenen Zeit“, 2012).

Du senieji vokiečių vaidybinio kino meistrai Werneris Herzogas ir Michaelis Verhoevenas savo paskutiniuose dokumentiniuose darbuose nagrinėja mirties bausmės JAV temą: W. Herzogas pristatė filmą „Gilyn į prarają“ (originalus pavadinimas „Into the Abyss“, 2011), o P. Verhoevenas sukūrė „Antrąją egzekuciją („Die zweite Hinrichtung“, 2012). Tiesa, abu šie verti dėmesio ir įtaigūs filmai pirmiausia buvo parodyti ne Vokietijos kino teatruose, o 2012 m. naktinėje televizijos programoje.

Mirtis – tema, kuri laikoma tabu

Nesunku pastebėti, kad vokiečių dokumentininkai šalia kitų siužetų imasi ir visuotinai tabu laikomų temų. Viena jų – mirtis, žmogaus mirtingumas ir būtinybė atsisveikinti. Puikus tokio kino pavyzdys – Davido Sievekingo darbas „Nepamiršk manęs“ („Vergiss mein nicht“, 2012). Anksčiau kūręs trumpametražius darbus, režisierius D. Sievekingas (gim. 1977) jau yra pastatęs du dokumentinius filmus: „Sénégallemand“ (2007) ir „Davidas nori skraidyti“ („David Wants to Fly“, 2010). Tačiau šį kartą jis renkasi kitą kelią, be jokių užuolankų vedantį tiesiai į jo paties gyvenimą: Davido Sievekingo motina Gretel Sieveking serga silpnaprotyste, ji palaipsniui praranda atmintį ir vis labiau užsidaro savo pasaulyje. Susirgus motinai Sievekingų šeimoje pasikeičia absoliučiai viskas. Šeima susitelkia. Visi įvykiai, panašiai kaip Floriano Opitzo filme „Greitis“, pasakojami pirmuoju asmeniu – šiuo metu tai labai populiari pasakojimo perspektyva. Sūnus Davidas sužino apie savo tėvus Gretel ir Malte’ę daugybę dalykų, kurių iki tol nežinojo. Jie dar labiau suartėja – po daugybės metų.

Režisierius perteikia ne tik dvasinę, bet ir fizinę savo motinos negalią iki pat paskutinių dienų, kai ji jau nebegalėjo pakilti iš patalo. Iš baigiamųjų titrų žiūrovas sužino, kad režisieriaus motina Gretel mirė 2012 m. vasarį. Filmas „Nepamiršk manęs“, pelnęs Heseno kino premiją (vok. Hessischer Filmpreis) ir Lokarno kino festivalio apdovanojimą – itin asmeniškas darbas, gerokai peržengiantis ribas. Tiek savo siužetu, tiek forma jis gali būti laikomas pavyzdžiu šiuolaikinės vokiškos dokumentikos kūrėjams.