Filmų archyvavimas Skaitmeninimas ir Vokietijos kinoteka

Martinas Koerberis
Martinas Koerberis | Nuotr.: Martin Koerber

Martinas Koerberis nuo 2007 m. vadovauja Berlyne įsikūrusios Vokietijos kinotekos (Vokietijos kino ir televizijos muziejaus) Kino archyvui. Šiame pokalbyje jis atskleidžia, kokią reikšmę jo darbui turi skaitmeninimas.

Gerbiamas Profesoriau, vadovaudamas Kino archyvui Jūs tiesiogiai susiduriate su istorinės reikšmės paradigmų kaita – perėjimu nuo analoginio kino prie skaitmeninio. Kaip dėl to pasikeitė Jūsų darbo pobūdis pastaraisiais metais?

Nenorėčiau technologijų kaitos tapatinti su paradigmų kaita. Mūsų uždaviniai nepasikeitė, tiesiog įgyvendiname juos naudodamiesi naujesnėmis technologijomis. Tačiau tai neturi jokios įtakos nei restauravimo etikai, nei klausimui, kokius audiovizualinio meno kūrinius ketiname kaupti ateityje. Nemažai tradicinių kino archyvų prieš keletą metų dar vengė sąlyčio su skaitmeninėmis medijomis, nes nei istoriškai, nei technologijų prasme jos nepriklauso kino meno sferai. Tačiau aš manau, kad mėginimas atriboti kiną nuo videomeno ir kitų vaizdo medijų yra klaida. Kaupdami archyvą turime vadovautis tik judančiais vaizdais perteikiamo turinio kriterijumi ir neatsižvelgti į laikmenos formatą. Svarbiausias principas, kurio laikomasi archyvuojant ir restauruojant kūrinius, yra estetinių jų bruožų išsaugojimas, nepriklausomai nuo laikmenos. Kartu stengiamės išlaikyti ir originalų kūrinio formatą, nes jame atsispindi informacija apie montažą, spalvų techniką ar apšvietimą.

Restauravimas ir skaitmeninimo proveržiai

Pernai metais Prancūzija skyrė 400 milijonų eurų nacionalinio kino paveldo skaitmeninimui. Vokietijos federalinis kultūros ministras Berndas Neumannas neseniai paskelbė, kad skaitmeninimui skirtos lėšos didinamos iki vieno milijono eurų per metus. Kiek filmų galima suskaitmeninti už tokią sumą?

Šis milijonas bus išdalintas kelioms institucijoms, apie 200.000 eurų teks Kinotekai. Esant minimaliai kino ekranui atitinkamai 2K rezoliucijai šių pinigų užteks vos keturiems ar penkiems kino filmams. Jeigu juostos bus geros techninės būklės ir nieko nereikės papildomai restauruoti, galbūt pavyks suskaitmeninti aštuonias ar net dešimt juostų.

Stambūs projektai, kaip tas, kuris vykdomas Prancūzijoje, irgi turi savo silpnųjų pusių: jie numatyti trumpam laikotarpiui. Tokiomis lėšomis neįmanoma finansuoti struktūrinių pokyčių.

Nuolatinė kino meno ekspozicija, Veimaro Respublika Nuolatinė kino meno ekspozicija, Veimaro Respublika | Nuotr.: Reinhard Görner, Šalt.: Vokietijos kinoteka Archyvavimas turėtų būti tęstinė veikla, tačiau tokiai veiklai sunku užsitikrinti politinę paramą. Palyginti su kokiu nors „skaitmeninimo proveržiu“, tęstinės veiklos atgarsis visuomenėje yra gana menkas. Kinotekos biudžetas, skirtas ilgalaikiam fondų konservavimui, yra labai nedidelis, ir tai vienodai taikytina visiems Kinotekos archyvams: filmų, rašytinių šaltinių, nuotraukų ir kostiumų. Pavieniai restauravimo projektai leidžia geriau atskleisti vieną ar kitą rinkinio aspektą, tačiau kalbėti apie sistemingą archyvo turinio įsisavinimą dar labai anksti.

Serveriai sąveikauja lyg gyvi organizmai

Dauguma naujų filmų filmuojami skaitmeniniu formatu. Ar Kinoteka turi sąlygas archyvuoti skaitmenines laikmenas?

Jau keletą metų mums atiduodami saugoti originalūs skaitmeniniu būdu nufilmuoti filmai. Man labiausiai patiktų saugoti tik skaitmeninius duomenis ir visiškai atsisakyti laikmenų. Bet kokia laikmena, tarkim, standusis diskas, yra laikinas dalykas ir anksčiau ar vėliau taps technikos atgyvena. Mus domina tik informacija, išsaugota laikmenoje. Ją mes perkeliame į vidinę savo serverių sistemą.

Kaip galima būtų įsivaizduoti tokios serverių sistemos veikimą?

Ta sistema primena gyvą organizmą, kuriame lyg kokios bakterijų kolonijos gyvuoja skaitmeninė informacija. Žmogus tokiomis sistemomis naudojasi jau tūkstančius metų, pvz., gamindamas tešlą su raugu. Dabar šį saugojimo principą tiesiog turime įtvirtinti visuomenėje. Bendradarbiaudami su IT srities specialistais archyvai dabar žengia žingsnius, kurie jau pasiteisino kitose šakose. Žmonės visuomet perduodavo informaciją ateities kartoms. Kalbėdami apie sėklas, irgi turime omenyje ne jos materialų pavidalą, bet informaciją, užkoduotą jos viduje.

Kitaip tariant, kino archyvai ateityje panėšės į skaičiavimo centrus?

Galima būtų pasakyti ir taip. Žinoma, saugosime ir kino juostas, nes digitalizatai neatstoja originalaus archyvinio dokumento vertės. Esant dabartinėms techninėms galimybėms jie viso labo tėra priimtini originalių artefaktų reprezentantai.

Materialaus, analoginio kino era eina į pabaigą. Ar dėl to keisis ir restauravimo prasmė bei tikslas?

Filmų restauratoriaus uždavinys yra atkurti ekrane kino potyrį. Kinas gyvuoja ekrane. Ir visai nesvarbu, ar jis demonstruojamas skaitmeniniu formatu, ar sukamas mechaniškai. Jo būklė turi būti tokia, kad vėl galima būtų mėgautis meno kūriniu.
 

Martinas Koerberis, g. 1956 m., nuo 1986 m. dirba muziejuje Vokietijos Kinoteka. 1996 ir 2003 m. rengė Berlynalės filmų retrospektyvas. Pastaruosius du dešimtmečius Koerberis, be kita ko, vadovavo Fritzo Lango „Metropolio“ ir G. W. Pabsto „Pandoros skrynios“ restauravimo projektams. Martinas Koerberis profesoriauja Berlyno Technikos ir Ekonomikos aukštojoje mokykloje ir kuruoja audiovizualinio bei fotografijos paveldo restauravimo studijų sritis.