Werneris Herzogas Autorinio kino įsikūnijimas

Werneris Herzogas
Werneris Herzogas | Nuotr.: Gerald v. Foris © iStockphoto

Dauguma pažįsta keistąjį režisierių Wernerį Herzogą tik todėl, kad jis yra dirbęs su beprotiškuoju aktoriumi Klausu Kinski. Beveik nepastebėtas vokiečių visuomenėje, jis tapo vienu žymiausių pasaulyje dokumentinių filmų kūrėjų.

2012 m. rugsėjį režisieriui Werneriui Herzogui sukako 70 metų. Bendradarbiaudamas su Klausu Kinski, Vokietijoje jis pagarsėjo ir geruoju, ir bloguoju. Iki šiol didžiausios žiūrovų sėkmės Vokietijoje susilaukė jo filmas „Mano mylimiausias priešas“ (Mein liebster Feind, 1999). Šis filmas – labai asmeniškas Herzogo žvilgsnis į penkis filmus, 1972–1987 metais sukurtus kartu su 1991 metais mirusiu aktoriumi.

Asmeninė krizė ir viešoji nenuovoka

Per trejus metus trukusį filmo „Fitzcarraldo“ (1982) su Kinski filmavimą, Herzogą ištiko savotiška kūrybinė krizė. Greičiausiai jį išsekino ir nesiliaujantys puldinėjimai dėl filmo „Net nykštukai iš pradžių buvo maži“ (Auch Zwerge haben klein angefangen, 1970), kuriuos jis patyrė Vokietijoje. Jis buvo kaltinamas, kad savo filme pasinaudojo apsiginti negalinčiais asmenimis ir juos išnaudojo. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, daugumą šių užgauliojimų, dažniausiai apšaukimų fašistu, galima būtų pavadinti ne tik nepagrįstais, bet ir visiškai nesuvokiamais. Žinoma, 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmetį būta ir santūresnių vertinimų, tačiau per garsų koneveikimą jie nebuvo išgirsti.

Asmeninė krizė ir viešieji nesusipratimai baigėsi dešimtajame dešimtmetyje, kai Herzogas išvyko į Kaliforniją, kur jis ir gyvena iki šiol. Iš pradžių kuriant dokumentinius, o ne vaidybinius filmus, visiškai nepastebimai jam ir čia pavyko padaryti, sakytume, antrąją karjerą. Didysis lūžis įvyko sukūrus ypač stilizuotą ir puikiai inscenizuotą dokumentinį filmą „Žmogus-grizlis“ (Grizzly Man, 2005). Filmas susižėrė daug apdovanojimų JAV, susilaukė tarptautinės publikos sėkmės svetur, tačiau Vokietijoje liko nepastebėtas. Savo pasirinktoje naujojoje tėvynėje Werneris Herzogas šiandien yra žvaigždė, o jo vokiška tartis sėkmingai parodijuojama visose žiniasklaidos priemonėse. Žurnalas Time 2009 metais išrinko jį tarp šimto įtakingiausių pasaulio žmonių, kuriame jis buvo vienintelis vokietis šalia Angelos Merkel.

Autorinio kino įsikūnijimas

Vokietijos dėmesį Herzogas susigrąžino tik 2010 metų pradžioje, kai pirmininkavo festivalio Berlinale tarptautinei vertinimo komisijai ir kai savo palikimą perdavė Vokietijos kinematografijos fondui. Reklamuodamas filmą „Pamirštų sapnų urvas“ (Cave of Forgotten Dreams, 2010) jis netgi pasirodė laidoje Harald-Schmidt-Show.

Herzogo asmenybė, jo viešasis įvaizdis yra beveik neatskiriami nuo jo filmų. Pasaulyje turbūt nėra nė vieno režisieriaus taip ilgai esančio kino versle (nuo 1962), nufilmavusio tiek filmų (iš viso per 60), dirbusio įvairiose šalyse ir įvairiose kino industrijos sistemose (Vokietijoje ir JAV, kine ir televizijoje) ir taip prižiūrinčio savo kuriamus filmus kaip Werneris Herzogas. Ir jeigu kas nors gali būti vadinamas autorinio filmo įsikūnijimu, tai tik jis. Šiuo požiūriu visų jo filmų temos ir estetika yra glaudžiai susijusios su Herzogo asmenybe ir asmeniniu jo gyvenimu. Šį teiginį Bavarijos radijo (Bayerischer Rundfunk) redaktorius Moritzas Holfelderis pasirinko Herzogo 70-mečiui skirtos biografijos išeities tašku. Ji, aišku, buvo parašyta, be režisieriaus žinios.

Biografija

Didžiulis šios knygos privalumas yra tas, kad Holfelderis nenutyli knygos atsiradimo istorijos, o ją atvirai atskleidžia, na kad ir Herzogo įbrolio ir menedžerio Lucki’o Stipetic’iaus siekimą išsaugoti monopolį interpretuoti Wernerio Herzogo gyvenimą, šio menedžerio pastangas atgrasyti potencialius Holfelderio interviu partnerius. Iš tų, kurie vis dėlto su Holfelderiu kalbėjosi, ypač įdomūs studijų kolegos ir draugo Wolfgango von Ungern-Sternbergo ir režisieriaus Alexanderio Kluges pasakojimai, pilni įdomios ir šiek tiek demitologizuojančios informacijos. Kluge, pavyzdžiui, pasakoja, kad filmavimo kamerą, su kuria Herzogas nufilmavęs savo pirmuosius filmus, Hercogui buvo paskolinęs jis, Kluge ją turįs iki šiol. O Herzogas teigia priešingai, kad savo pirmąją kamerą jis esą pavogęs.

Holfelderio parašytoje biografijoje, tiesa, nėra amerikietiškojo Herzogo gyvenimo periodo. Apie Herzogą ir jo filmus norintiems sužinoti daugiau, pateikiame literatūros, išėjusios po 2000 metų, sąrašą.
 

Literatūra:

Peter W. Jansen / Wolfram Schütte (Hg.):
Werner Herzog (Reihe Film 22, Hanser München und Wien 1979)

Timothy Corrigan (Hg.):
The Films of Werner Herzog. Between Mirage and History (Methuen, New York und London 1986)

Paul Cronin (Hg.):
Herzog on Herzog (Faber and Faber, London 2002)

Brad Prager:
The Cinema of Werner Herzog: Aesthetic Ecstasy and Truth (Wallflower, London und New York 2007)

Chris Wahl:
Lektionen in Herzog. Neues über Deutschlands verlorenen Filmautor Werner Herzog und sein Werk (edition text + kritik, München 2011)

Eric Ames:
Ferocious Reality: Documentary According to Werner Herzog (University of Minnesota Press, Minnesota 2012)

Moritz Holfelder:
Werner Herzog (LangenMüller, München 2012)

Brad Prager (Hg.):
A Companion to Werner Herzog (Wiley, Hoboken, NJ 2012)