Pokalbis su Heineriu Goebbelsu Kalba kaip muzika, muzika kaip kalba

Heineriu Goebbelsu
Heineriu Goebbelsu | CC by Joe Mabel

Ko gero niekas kitas muzikiniame teatre tiek neeksperimentuoja, kaip kompozitorius ir režisierius Heineris Goebbelsas. Savo darbuose jis nagrinėja kalbos ir muzikos santykį, jame apčiuopiamą svetimumą, nežinomybę bei ribines patirtis. Dėl to 2014 metų Liono bienalėje Biennale Musique en Scène H. Goebbelso kūrybai teko centrinis vaidmuo. Taip pat tai paskatino pasikalbėti su menininku apie jo muzikos, teatro ir komponavimo supratimą.

Ar tuo metu, kai 1999 metais buvote pakviestas dėstyti Gyseno universiteto Taikomųjų teatro studijų katedroje, vis dar buvote tik kompozitorius Heineris Goebbelsas?

Ko gero jau ne tik. Tuo metu aš jau buvau sukūręs tokias pjeses, kaip „Die Wiederholung“ (liet. „Pakartojimas“), „Eislermaterial“ (liet. „Eislerio medžiaga“), „Max Black“, „Ou bien le débarquement désastreux“ ir „Schwarz auf Weiß“ (liet. „Juoda ant balto“). Taigi, aš jau buvau teatro žmogus.

Gal veikiau gestiškumas – kalbant Eislerio terminais. Apskritai Iš Hannso Eislerio išmokau, kad muzika taip pat turi draminių savybių. Muzikoje galima susitarti dėl požiūrio, ir jei atsakingai elgiamasi su požiūrio klausimais, galima taip pat ir muzikoje, kuri yra nekalbinė meno forma, dirbti gestiškai. Antras mano kūrybos etapas buvo radijo pjesių „akustinė scena“, kurioje atsiveria galimybės apmąstyti kalbos, skambesio ir tokių garsų, kaip ūžesys ar šnaresys, santykį bei sukurti scenas ar vaizdus. Kalbėdamas apie savo pirmąsias radijo pjeses aš dažnai jas apibūdindavai kaip vaizdus ir dirbdavau taip, tarsi kurčiau vaizdus. Tai man vėliau suteikė galimybę, kuriant inscenizacijas, vizualumą traktuoti kaip nepriklausomą, atskirą dėmenį.

Jūs daug laiko praleidote scenoje kaip vadinamojo „kairiųjų radikalų pučiamųjų orkestro“ muzikantas, grupėje „Cassiber“, taip pat kitose grupėse ir projektuose. Tačiau dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nutraukėte šią veiklą.

Tuo metu aš pradėjau dirbti teatre ir staiga atradau savo kaip režisieriaus pašaukimą. Be to, pradėjau kurti muziką – pavyzdžiui, ansambliui Ensemble Modern. Taigi, aš atsidūriau už scenos ribų ir netekau to „nekaltumo“, kuris reikalingas aktyviai veikiant scenoje. Esant scenoje būtina užmiršti, kaip viskas atrodo iš šalies. Reikia įsijausti į medžiagą, muziką, muzikavimo kūniškumą, komunikavimą ir spontanišką improvizavimą drauge su kitais. Jei tuo metu atlikėjas pradeda mąstyti apie apšvietimo pasikeitimą, kitų laikyseną ar santykį su erdve, tai jį ima „skaldyti“.
 


Kokią įtaką Jums padarė bendradarbiavimas su ansambliu Ensemble Modern?

Tai buvo svarbi paskata, apskritai užrašyti tuos dalykus, kurie man buvo žinomi iš muzikos improvizacijos, triukšmo muzikos ir eksperimentinės roko muzikos. Aš nenorėjau tiesiog persimesti į rimtosios muzikos pusę, bet išlaikyti tą balansavimą tarp pramoginės, populiariosios ar džiazo muzikos estetikos ir muzikos užrašomumo. Tai nėra paprasta, tai reikia daryti taktas po takto. Man šis etapas prasidėjo bendradarbiaujant būtent su Ensemble Modern.

Savo teatriniuose darbuose Jūs naudojate įvairią garsinę medžiagą. Kalba dažnai tampa tik viena iš jos rūšių, taigi ji nėra pagrindinė priemonė perteikti reikšmes.

Taip, aš mėgstu naudoti įvairias kalbas su jų savitais ritmais ir kalbinėmis melodijomis. Skiriami du klausymosi tipai, priklausantys nuo to, ar mes klausomės kalbos, kurią suprantame, ar muzikos. Aš nepasitikiu šiuo formaliu skirstymu ir ieškau perėjimų. Aš noriu suteikti publikai galimybę klausytis kalbos, tarsi tai būtų muzika, ir muzikos skambesio, tarsi tai būtų kalba. Taip noriu parodyti, kokios nepatikimos yra mūsų suformuluotos sąvokos. Kai mes ko nors klausomės, šis procesas turi daug sluoksnių - kaip kas nors kalba ir ką jis sako. Tai dažniausiai išsiskiria ir mums reikėtų lavinti gebėjimus tai atskirti.

Ir štai mes vėl grįžtame prie požiūrio... Apie jį nuolat kalbama ir jis jaučiamas, bet per mažai iššifruojamas. Jūs taip pat esate parašęs teatrinių pjesių, kuriose visiškai nėra Jūsų muzikos.

Tai kūriniai, kurie man kaip teatro žmogui ir režisieriui kelia didesnius iššūkius – arba, kitaip tariant, kuriuose kompozicijos sąvoka yra platesnė. Aš neišskiriu muzikos ir teatro. Aš komponuoju erdvės santykį su judesiu, šviesos su tekstu, kūno su muzika. Tai veda prie tam tikros išplėstos polifonijos - mūsų suvokimo polifonijos, kuri jungiasi su daugelio žiūrovų polifonija, su žvilgsnių ir perspektyvų polifonija. Taip pat prisideda ir tų žmonių polifonija, kurie dalyvauja atsirandant kūriniui – tai scenografai, aktoriai, muzikai, garso režisieriai, o taip pat ir režisieriai, kurie galbūt visus sujungia į tam tikrą santykį vienų su kitais. Taigi, galų gale aš visgi lieku kompozitoriumi, nors ir nesukuriu muzikos.