Pokalbis su Wielandu Specku „Homofobija pasireiškia prie rašomojo stalo“

Wieland Speck
Wieland Speck | Nuotr.: berlinale.de

Wielandas Speckas (gim. 1951 m.) – kino kūrėjas, nuo 1992 m. vadovaujantis Berlyno tarptautinio kino festivalio „Panoramos“ sekcijai. Svarbią šios sekcijos dalį iš pradžių sudarė filmai apie gėjus ir lesbietes. Pokalbis apie kitokį Vokietijos kiną.

Pone Speckai, kitokio Vokietijos kino istorijoje šalia tokių legendinių vardų kaip Ulrike Ottinger ar pogrindžio kino režisierius Lotharas Lambertas įrašyti ir jaunesni eksperimentinio kino kūrėjai, pavyzdžiui, Janas Krügeris ar Benjaminas Cantu, kurie iškilo tik pastaraisiais metais. Ar galima apskritai kalbėti apie kitokį Vokietijos kiną, o gal tai tik asmeninė atskirų menininkų pozicija?

Veikiau antrasis variantas. Man atrodo, kad būtent dėl stiprėjančios emancipacijos kitokia vokiečių kino produkcija nebepriskiriama vadinamajai LGBT rubrikai [LGBT – lesbietės, gėjai, biseksualai ir transseksualai], juk jos ištakos pernelyg skirtingos. Jei nekalbėsime apie senus vilkus, tęstinumo yra palyginti nedaug, kadangi jauniems kino kūrėjams iškyla problemų, kaip gauti lėšų naujiems projektams finansuoti. Tačiau net ir pats Rosa von Praunheim gali prastumti bet kokį naują filmą tik todėl, kad yra sukūręs jį remiančių žmonių tinklą.

Subkultūros išlieka mažuma

Ar kitokie filmai kuriami daugiausia Berlyne, kuris vadinamas gėjų sostine?

Ne. Miunchenas, Kelnas ir Hamburgas – taip pat kitokie miestai, ir labai svarbūs. Jų pranašumas yra tas, kad ilgainiui išryškėjo tam tikrai vietai būdingi bruožai. Todėl kino kūrėjui gerokai lengviau įsitvirtinti vietos subkultūroje, nei tada, kai tenka konkuruoti su visos šalies kūrėjais.

Kaip per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė Vokietijos kino pasaulis?

Kai 9-ajame deš. pradėjau dirbti Berlyno kino festivalio „Panoramos“ sekcijoje, kitokių filmų infrastruktūros beveik nebuvo. Mes buvome pagrindinis traukos centras kino kūrėjams iš viso pasaulio. O šiandien kitokių filmų yra gerokai daugiau nei mes galime parodyti.

Šiandien kitokie filmai rodomi netgi Berlyno kino festivalio jaunimo programoje „Generation“. Ar „Panoramos“ sekcijai vis dar būtinas „kitoniškumo“ akcentas?

Jis nebūtų būtinas tik tuo atveju, jei gėjų ir lesbiečių emancipacija būtų užbaigta – o mums dar toli iki pabaigos. Nepaisant homoseksualios pakraipos merų, normatyvinės kultūros pasipriešinimas visame pasaulyje ir toliau yra ekstremalus. Be to, subkultūros vis dar išlieka mažuma, ir joms visada būtina nuosava niša. Beje, paskutinės „Panoramos“ programa vadinosi „What film can do“ („Ką gali filmas“). Buvo svarbu išsiaiškinti, kaip, žvelgiant politiškai, reikėtų kurti filmus, kad juose nebūtų nušviečiamos vien asmeninės problemos. Šiuo metu mes, vakariečiai, esame patekę į keblią situaciją: daugelyje filmų dominuoja pasakojimas pirmuoju asmeniu, tačiau antra vertus yra geras ženklas, bylojantis, kad emancipacija visgi pažengė taip toli, kad jau nebūtina nuolat narplioti amžinus socialinius klausimus.

Būti gėjumi – ne pagrindinė problema

1985 m. Jūs sukūrėte rytų-vakarų meilės istoriją „Westler“ („Vakarietis“) – vieną svarbiausių kitokių Vokietijos filmų. Ar laikote save pradininku?
 
„Westler“ („Vakarietis“), anonsas, rež. Wielandas Speckas, Vokietija, 1985 (Youtube.com)

Kuriant filmą kartais pavyksta reikiamą akimirką „užklupti“ tą kartą, kuriai tuo metu kaip tik atsiveria akys. Taip buvo su „Vakariečiu“. Tai visiškai „žydras“ filmas, kuriame būti gėjumi nėra pagrindinė problema. Anuomet filmas turėjo didelį poveikį. Visai netikėtai žmonės, niekada anksčiau nematę „žydro“ filmo, žūtbūt norėjo, kad filme abu vaikinai būtų kartu. Aš iki šiol saugau laiškus, kuriuos man parašė jaunuoliai, po šio filmo išdrįsę viešai pripažinti savo pakraipą.

Tuo tarpu filmą apie transseksualų jaunimą „Romeos“, kurį 2011 m. pastatė Sabine Bernardi, Kino pramonės savarankiškos savikontrolės institucija (vok. Freiwillige Selbstkontrolle der Filmwirtschaft – FSK) iš pradžių leido rodyti tik žiūrovams nuo 16 metų – buvo baiminamasi, kad filmas gali „klaidinti ieškant savo lytinės tapatybės“…

Kaip sakėt? Nieko apie tai negirdėjau. Šiandien homofobija daugiausiai pasireiškia prie rašomojo stalo, viešumoje apie tai retai teišgirsi. Todėl mums vis dar reikia rimčiau įsitvirtinti socialinėse grupėse, kurios iškeltų šią temą į dienos šviesą, vos tik iškils grėsmė, kad ji gali būti užmiršta.

„Mit Speck fängt man Filme“ („Su lašiniais žvejojami filmai“)

Jūs atrinkote filmus Paryžiuje veikiančio Goethe’s instituto filmų ciklui „Berlyno kino festivalio filmai apie gėjus ir lesbietes“. Ar sunku buvo išsirinkti?

Visų pirma, man buvo labai smagu. Juk mes, vokiečiai, žiūrim labai daug prancūziškų filmų, o prancūzai – labai mažai vokiškų. Pradedant 7-uoju deš. prancūzų kinas mus labai įkvėpdavo, todėl dabar man ypač džiugu pasiūlyti tokių filmų, kurie galėtų būti įdomūs prancūzams. Juk Paryžius vis dėlto yra kino sostinė!

Savo 70-mečio proga Rosa von Praunheim dovanoja pasauliui 70 filmų. Tarp jų – ir dokumentinį filmą apie Jus, pavadinimu „Mit Speck fängt man Filme“ („Su lašiniais žvejojami filmai“; žodžių žaismas: režisieriaus pavardė „Speck“– vok. „lašiniai“.)…

Negali būti! Jis taip pavadino filmą?!

Taip, pažvelkite į jo tinklalapį!

Jis tiesiog nesustabdomas! (juokiasi) Jis pasikvietė mane į savo namus – kaip ir visus savo filmų veikėjus – ir iš anksto parodė man filmą. Kažkada saugaus sekso reklamos tikslais aš sukūriau pornografinį serialą, kurio ištraukas jis gausiai panaudojo savo filmui. Pasakiau jam: pernelyg daug genitalijų! Jis, matyt, paklausė patarimo, nes visgi iškirpo vieną kitą užpakalio sceną. Bet šiaip aš jam, žinoma, suteikiau visišką laisvę.