Krautrock revisited Reabilituotas žanras

Damo Suzuki iš Can krautroko vaikystės metais
Damo Suzuki iš Can krautroko vaikystės metais | Nuotrauka: www.spoonrecords.com

Krautrokas, ilgai vertintas tik užsienyje, už nuopelnus popmuzikos istorijai pagaliau susilaukė pripažinimo ir savo tėvynėje.

Krautrokas – šis žodis kažkada skambėjo kaip keiksmažodis. Septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai gimė šis į popmuzikos istoriją įėjęs žanras, nebūtų atsiradę nė vieno muzikanto, kuris būtų norėjęs būti jam priskirtas. „Krauts“ – taip britai vadino vokiečius, ir tai tikrai nebuvo komplimentas. Priešingai, šiame žodyje galėjai išgirsti ir nacionalsocializmą, ir Antrąjį pasaulinį karą, ir Anglijos bombardavimą.

Praėjus beveik pusei amžiaus vaizdas visiškai pasikeitė. Jau keli dešimtmečiai krautrokas užsienyje vertinamas kaip pirmasis vokiečių indėlis į tarptautinę popkultūrą, o jo ryškiausi atlikėjai laikomi iškiliais muzikantais. Tuo tarpu Vokietijoje vos prieš keletą metų pradėta labiau domėtis tuo, ką septintajame dešimtmetyje grojo grupės Amon Düül, Can, Faust, Cluster ar Neu! Perleidžiamos senos plokštelės, jauni atlikėjai atvirai pripažįsta patyrę krautroko įtaką.

Sudėtingas santykis

Sudėtingi vokiečių santykiai su krautroku susiformavo istoriškai. Britų muzikinė spauda šią sąvoką vartojo apibūdinti bet kokiai roko ar pop stiliaus muzikai, kuri nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos, kai viską nušlavė pankroko banga, ateidavo iš Vakarų Vokietijos. Popmuzikos kritikams buvo visiškai nesvarbu, ar tai buvo Kraftwerk ir Tangerine Dream, kūrę elektroninę muziką diskotekoms, ar Can, kurie orientavosi į muzikos kūrėjų avangardo atradimus, o galbūt Kraan, kūrę džiazroką su nesibaigiančiomis solinėmis partijomis, ar Agitation Free, užsiėmę Amerikos Vakarų psichodelinio roko adaptacijomis, ar Birth Control, norėję būti paprasčiausiais kieto hardroko atlikėjais: sykį iš Vokietijos, vadinasi – krautrokas, ir niekaip kitaip.

Tuo tarpu Vokietijoje krautroko sąvoka buvo suvokiama kaip pažeminimas, ir ne vien todėl, kad atlikėjams nepatiko būti suplaktiems į viena kartu su grupėmis, su kuriomis jie manė muzikine prasme neturį nieko bendra. Šioje sąvokoje slypėjo ir angloamerikiečių panieka Vokietijai, kuri popmuzikos prasme buvo priskiriama besivystančioms valstybėms. Kadangi dauguma šių grupių, norėdamos atsiriboti tiek nuo praeities šešėlių tebetemdomos vokiečių šlagerių tradicijos, tiek nuo masinės britų bei amerikiečių roko muzikos, sąmoningai ieškojo naujų muzikinių idėjų bei sąskambių ir siekė aukščiausių atlikimo kokybės standartų, joms toks niekinamas požiūris buvo ypač skaudus ir tik stiprino jų nepilnavertiškumo kompleksus. Kai kurie į tai sugebėjo reaguoti su ironija: Hamburgo grupė Faust įrašė dvylikos minučių kompoziciją pavadinimu Krautrock.

Vokiečių publika jautėsi susidvejinusi. Grupė Tangerine Dream buvo labai sėkminga ir kūrė muziką dviems kriminalinio serialo „Tatort“ serijoms. Kraftwerk albumai Autobahn ir Das Model tapo hitais ne tik Vokietijoje, bet visame pasaulyje. Tačiau elektroninės muzikos pradininkų iš Diuseldorfo įtaka namuose buvo gerokai menkesnė negu JAV, kur jie suteikė esminių postūmių hiphopo ir techno muzikos raidai. Tuo tarpu grupė Amon Düül iš Miuncheno apskritai buvo nurašyta kaip nevykusi, o Hanoverio Eloy laikoma mėgdžiotoja. Kur tik įmanoma, vokiečiai stengėsi pripažinti tik originalias grupes – tačiau kartais ignoruodavo tokius kaip Neu!, šiandien priskiriamus prie tolesnei muzikos raidai didžiausią įtaką turėjusių ansamblių.

Naujas požiūris prasidėjo Britanijoje

Padėtis iš esmės pasikeitė tik po to, kai 1996 m. pasirodė žinomo muzikanto Juliano Copes knyga Krautrocksampler su paantrašte „One Head's Guide to the Great Kosmische Musik“ (liet. „Didžioji kosminė muzika vieno žmogaus akimis“). Ši knyga – nepaisant daugybės joje įsivėlusių faktinių klaidų, dėl kurių pats autorius nesutinka, kad ji būtų dar kartą spausdinama – iš pagrindų pakeitė krautroko suvokimą. Po subjektyvios ir įtraukiančios Cope’o istorinės studijos pasirodymo krautrokerius nustota laikyti mėgdžiotojais. Jie pripažinti muzikantais, kurie, mėgindami pasiekti anglų ir amerikiečių roko muzikos standartus, sukūrė visiškai naują dalyką – „kosminę muziką“.

Cope’as išskyrė vieną savybę, kuri, bent jau žvelgiant retrospektyviai, siejo visas muzikine prasme labai skirtingas grupes. Ar tai buvo tolimų elektroninių pasaulių kūrimas, kuriuo užsiėmė Kraftwerk, ar Amon Düül nesibaigiančios improvizacijos, ar Can monotonijos žavesio paieškos transą sukeliančiame ritme, – dauguma krautroko grupių kūrė eksperimentinį, ligi šiol negirdėtą skambesį su tokia dvasios energija, kad jis atrodė nerealus, kone stebuklingas. Jie skambėjo kaip ne šio pasaulio gyventojai, lyg atvykėliai iš kosmoso.
 
Šaknys tvirtai įleistos į krautroką: Stabil Elite, šaltinis: Italicrecordings / Youtube

Nuo keiksmažodžio iki kokybės ženklo

Būtent dėl šios savybės Radiohead parengė Can ir Neu! dainų cover versijas, britų jaunosios kartos muzikantai iš The Horrors ar Kasabian atskleidė savo susižavėjimą krautroku, o britų dienraštis The Guardian 2010 paskelbė krautroką įtakingiausiu pop muzikos žanru („pop influence du jour“). Anų laikų herojai, be kita ko ir grupė Eloy, vėl vyksta į koncertinius turnė, o jaunos vokiečių grupės Von Spar, Stabil Elite ar Space Debris pripažįsta senųjų įrašų esminį poveikį. Tai, kad iš naujo leidžiama vis daugiau seniai užmirštų plokštelių ir sudaromos galimybės šią muzikos kryptį atrasti iš naujo, yra mažų ir entuziastingai nusiteikusių plokštelių firmų, tokių kaip Bureau B ar Grönland, nuopelnas. Tačiau ir toks leidybos milžinas kaip Universal perleidžia Embryo, Harmonia ar Jane albumus, kurie aštuntajame dešimtmetyje buvo įrašyti legendinės firmos Brain studijoje.

Kartais praeičiai pavyksta pasivyti dabartį. Grupė Camera, išgarsėjusi Berlyne visų pirma dėl to, kad ištisas naktis, iki išvaikydavo policija, improvizuodavo požeminėse metro stotyse, dabar vėl koncertuoja su Michaeliu Rotheriu (Neu!, Harmonia) ir Dieteriu Moebius (Cluster, Harmonia). Anksčiau buvęs keiksmažodžiu, krautrokas dabar tapo aukščiausios kokybės prekiniu ženklu. Ir jeigu tam reikėtų dar vieno įrodymo, tai jį 2012 metų balandį pateikė Kraftwerk: Niujorko Modernaus meno muziejuje aštuonis vakarus iš eilės vykusiame koncerte jie pagrojo visą savo repertuarą. Krautrokas buvo priimtas į kultūros istorijos olimpą.