Richardas Vagneris Ir mylėtas, ir nekęstas

Vokiečių kompozitorius Richardas Vagneris (apie 1862), sukėlęs revoliuciją operoje. Portrait by Cäsar Willich (detail)
Vokiečių kompozitorius Richardas Vagneris (apie 1862), sukėlęs revoliuciją operoje. Portrait by Cäsar Willich (detail) | © Reiss-Engelhorn-Museen Mannheim, Foto: Jean Christen (detail)

Richardas Vagneris, gimęs 1813 m. Leipcige, miręs 1883 m. Venecijoje, nevienareikšmiškai buvo vertinamas dar gyvas būdamas. Dėl Vagnerio ginčijamasi ir šiandien. Ginčų nekyla tik dėl jo reikšmės: nė vienas nepadarė tokios įtakos operos istorijai kaip jis.

Vieniems Vagnerio operos „Tristanas ir Izolda“, „Parsifalis“ buvo tarsi narkotikai. Kompozitoriaus garbintojai kaip piligrimai traukė į Bairoitą, jie gavo „vagnerininkų“ vardą, šis net įtrauktas į Duden žodyną. Kiti, kaip antai garsus muzikos kritikas Eduardas Hanslickas (1825–1904), Vagnerio muzikos neapkentė ir vadino ją „surūdijusia jausmų estetika“, o kompozitorių dėl jo antisemitinių kurstymų ir kitokių išsišokimų vadino nacionalsocialistinių idėjų pradininku.

Legenda dar gyvam būnant

“ – Kad ir kur būtum, – 1876 metais skundėsi Karlas Marxas, – tavęs nuolat įkyriai klausinėja: ką Jūs galvojate apie Richardą Vagnerį?“ Vagnerio įtaka tada buvo didžiausia. Jo pastangomis buvo pastatyti Operos rūmai Bairoite, ir 1876 m. rugpjūčio mėn. jis surengė pirmąjį Bairoito festivalį. Čia lig šiol atliekami tik jo kūriniai. Per festivalio koncertų salės atidarymą įvyko tetralogijos „Nybelungų žiedas“ premjera. 16 valandų muzikos, didinga inscenizacija, keturis vakarus trunkantis atlikimas – revoliucija muzikos teatre, žibalas į ugnį tiems, kurie troško nacionalinės operos. Įvadinė dalis – „Reino auksas“, po jos „Valkirija“, „Zigfrydas“ ir „Dievų žūtis“.

Vagneris savo tikslą pasiekė. Didysis projektas jį laikė įkalinęs nuo 1848-ųjų: parengiamieji darbai, libreto rašymas, kompozicija, pinigų paieškos projektui įgyvendinti. Vagneris buvo tiesiog įsitikinęs savo genialumu. Gydydamas menu, jis norėjo išgelbėti pasaulį nuo, jo akimis žvelgiant, „dekadentiškai“ menkstančios operos kultūros. Už kūrybą jam nieko nebuvo svarbiau, netgi abi jo santuokos: pirmoji su Minna Planer ir antroji su Listo dukterimi Cosima von Bülow. Pastaroji su šiuo smulkiu vyru turėjo iškęsti tikrai nemažai liūdnų gyvenimo situacijų.

Kapelmeisterio bėgsmai

Vagneris dirbo kapelmeisteriu Magdeburge (1834–1836), Karaliaučiuje (1837), Rygoje (1837–1839), Drezdene (1843–1849) ir nuolat... bėgo. Pirmiausia nuo kreditorių dėl kalno skolų, dėl jų jis nuo 1839 iki 1842 buvo įstrigęs Paryžiuje. Kaip žlugusios gegužės revoliucijos Drezdene dalyvis 1849 m. buvo priverstas bėgti į Šveicariją. Tik po amnestijos 1862 metais Vagneris galėjo sugrįžti į atgal į Vokietijos Reichą. Jo operos „Tanhoizeris“ ir „Lohengrinas“ 1860-aisiais buvo atliekamos visų Vokietijos operų scenose, tačiau tai neatnešė jam finansinio pelno, mat anuomet autorinių teisių beveik niekas nepaisė. Tačiau 1864 m. įvyko stebuklas: naujasis Bavarijos karalius Liudvikas II išgelbėjo pajamų neturintį menininką iš vargano gyvenimo. Aistringas Vagnerio gerbėjas pasikvietė jį į savo dvarą ir sumokėjo visas jo skolas. Pirmąsyk gyvenime kompozitorius galėjo susitelkti vien į kūrybą.

Vagnerio muzikinė drama – revoliucinga koncepcija

Iki operos „Lohengrinas“, kurios premjera įvyko 1850 metais, Vagnerio scenos veikalai dar buvo įprasti, tradiciški. Operoje „Nybelungų žiedas“ jis įgyvendino revoliucingą muzikinės dramos koncepciją, vienijančią dramos kūrinį, sceninį pastatymą ir muziką. Savo menines pretenzijas Vagneris teoriškai jau buvo suformulavęs energingai aptarinėjamuose raštuose „Opera ir drama“ (1851). Operoje „Nybelungų žiedas“ muzika ir tekstas siejasi ypač glaudžiai. Vagneris pats buvo atsakingas už abu dalykus. Pabrėžtinai archajiškose eilėse jis atsisakė tradicinio rimo ir ėmėsi senovinės germaniškosios aliteracinės eilėdaros.

Nuosavas mitų pasaulis

Vagnerio opera „Nybelungų žiedas“ paremta 1200 metais anonimiškai išleista „Nybelungų giesme“, kuri romantizmo epochoje tapo vokiečių tautiniu epu. Tačiau jis pasinaudojo ne tik šia sakme, bet ir islandų „Eda“, skandinavų „Velzungų saga“. Iš šios mišrios medžiagos jis sukūrė savąjį mistinį pasaulį. Pasaulį, kuriame karžygiai ir dievai kovoja dėl turtų ir valdžios, varžydamiesi ir konfliktuodami dėl laisvės ir įstatymo žudo save arba kitus, jų nesulaiko ir incestas. Galiausiai pasaulis paskęsta liepsnose. Kapitalizmo kritika ir puiki atbaigos amžiaus drama. Muzikine prasme Vagneris nugalėjo senąją numeravimo struktūrą, atsisakė veiksmų padalijimo į vokalines partijas, arijas ir chorus, kurie jungiami rečitatyvu arba dialogais.

Pats „vokiškiausias iš visų“

Milžiniška „Nybelungų žiedo“ svarba amžininkams buvo aiški dar ir iki premjeros. 1876 metų vasarą į Bairoitą atvyko ne tik Vokietijos kaizeris Vilhelmas I, karalius Liudvikas II ir kiti Europos valdovai, bet ir menininkų iš viso pasaulio: kompozitoriai Listas, Brukneris, Čaikovskis ir Grygas, filosofas Nyčė ir rusų rašytojas Tolstojus. Vagneris, kartą titulavęs save „vokiškiausiu iš visų“, susilaukė tokios tarptautinės šlovės ir įtakingumo, kurie neturėtų nutrūkti ir po jo mirties.