vokiečių filmai vaikams ir jaunimui Nuo masinės kino produkcijos iki nekomercinio kino

„Šukparkis“ (rež. Bettina Blümner) – jausmingas pasakojimas apie maištaujančią ir nirštančią merginą.
„Šukparkis“ (rež. Bettina Blümner) – jausmingas pasakojimas apie maištaujančią ir nirštančią merginą. | © Neue Visionen Filmverleih

Filmai vaikams neretai kuriami pagal populiarias knygas. Tačiau atsiribojus nuo masinės kino produkcijos sukuriama ir rizikingesnio turinio filmų ar imamasi medžiagos, kuri glaudžiau susijusi su kasdieniu vaikų ir jaunimo gyvenimu.

Ši istorija – tikras nuotykių filmas: vieną naktį du berniukai tampa žmogžudystės kapinėse liudininkais. Vėliau šiuo nusikaltimu apkaltinamas niekuo dėtas žmogus. Ar nugalės teisybė, ar ne, priklauso tik nuo vaikų, vienas kurių – šelmis, o kitas – tipiškas atsiskyrėlis. Dar XIX a. Marko Twaino sukurtos nuotykinės istorijos apie Tomą Sojerį ir jo draugą Heklberį Finą buvo ekranizuotos dukart: 2011 m. į ekraną jas perkėlė Hermine Huntgeburth, o po metų – Norbertas Lechneris. Abi šios ekranizacijos puikiai iliustruoja, kokie kraštutinumai būdingi šiandieniniam Vokietijos vaikų ir jaunimo kinui.

Ta pati medžiaga, du variantai

Pagal Marko Twaino knygą Hermine Huntgeburth sukūrė brangiai kainavusį filmą "Tomas Sojeris", kuris buvo statomas Vokietijoje, nors viskas turėjo atrodyti taip, lyg veiksmas vyktų pietinėse JAV valstijose. Tiesa, turinio požiūriu režisierės sumanymas nebuvo labai drąsus. Dialogai ir epizodiškas veiksmas nedaug nutolsta nuo knygos. Praėjus vos keliems mėnesiams pasirodė ir antroji ekranizacija, pavadinimu "Tomas ir Hekas". Režisierius Norbertas Lechneris dar kartą bendrais bruožais atpasakoja šią istoriją. Tiesa, jo filme ūkanotoji Misisipės delta virsta Ino upės slėniu, veiksmas vyksta nebe XIX a. pabaigoje JAV pietuose, o 1948 m. pokario Bavarijoje, kur indėnus pakeičia kontrabandininkai. Vietoj originalui būdingo ištęsto pietietiško akcento girdimas tirštas bavarų dialektas – ir be jokių subtitrų. "Tomas ir Hekas" – labai laisva ekranizacija, jos sąsajos su knyga kuklios ir visai nedeklaratyvios, tačiau knygos dvasiai ji lieka ištikima.

Malonus filmas visai šeimai ar ryžtingas noras užimti nišą?

Viena vertus, prodiuseriai orientuojasi į populiarius prekės ženklus ar knygas. Juk būtent vaikų kino srityje knygų ekranizacijos visada gerai vertinamos – pradedant režisieriaus Peterio Kahaneʼs filmu "Raudonoji Zora" ("Die Rote Zora", 2008) ir baigiant Alaino Gsponerio "Vaiduokliuku" ("Das kleine Gespenst", 2013). Kuriant tokius serialus kaip "Šaunusis penketukas" ("Fünf Freunde", 2012–2014) arba "Hanė ir Nanė" ("Hanni und Nanni", 2010–2013) bandoma pratęsti knygų ekranizacijos sėkmę, patirtą kino teatruose, ir suburti didelę gerbėjų armiją.

Tiesa, plačiajai publikai skirto kino kūrėjai dažnai ganėtinai konservatyviai suvokia, kas yra geras vaikiškas filmas: suaugusiųjų vaidmenys čia neretai regresuoja iki kvėštelėjusių juokdarių, dekoracijos yra pabrėžtinai margos, o jaunųjų veikėjų rūpesčiai, smurtas ar kiti kraštutinumai perteikiami labai blankiai. Tiesiog tobulas eskapizmo pasaulis – malonus filmas visai šeimai. Vis dėlto vaikams ir jaunimui skirtas kinas privalo būti ne vien fantazijų erdvė, jame neturi trūkti sąsajų su kasdieniu gyvenimu.

Istorijos iš gretimo namo

Antra vertus, atsiribojus nuo masinio kino ir – dažnai dėl mažo biudžeto – susiklosčius sudėtingoms kūrybos sąlygoms, sukuriama ir rizikingesnio turinio filmų ar imamasi medžiagos, kuri glaudžiau susijusi vaikų ir jaunimo kasdienybe. Vienas tokių darbų – Berndo Sahlingo filmas "Aukštyn kojom" ("Kopfüber"), 2013 m. labai trumpai rodytas kinuose. Tai pasakojimas apie dešimtmetį berniuką, akivaizdžiai turintį elgesio problemų. Jam diagnozuotas dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sindromas, tad filmo žiūrovui tikrai nelengva su juo susitapatinti, nors filme kone dokumentiškai sekamas kiekvienas berniuko žingsnis. Stiprioji filmo pusė – autentiškai perteikta gyvenamoji veikėjo aplinka. B. Sahlingo istorijos – tarsi iš gretimo namo. Filmas "Aukštyn kojom" veikiausiai niekada nepateks į mėgstamiausių vaikų filmų sąrašą, bet jis tikrai mes iššūkį jaunajam žiūrovui.

Filmai, skirti žiūrėti čia ir dabar

Filmai, skirti jaunimui, neretai išsiskiria eskapizmo tendencijomis. Prestižinė Felixo Fuchssteinerio juosta "Rubinė" ("Rubinrot", 2013), sukurta pagal populiaraus Kerstin Gier knygų ciklo "Meilė keliauja laiku" 1-ąją knygą, – tai fantastinė istorija, kuri nepaisant epiškumo, vis tiek lieka labai paviršutiniška ir mažai kuo stebina.

Tuo tarpu režisierė Bettina Blümer, statydama filmą "Šukparkis" ("Scherbenpark", 2013), nesiekė didžiulio efekto, net jei filmo ištakos ir daro įspūdį: 17-metė Saša gyvena toli gražu ne prestižiniame rajone ir rezga keršto planus patėviui, kuris jos akivaizdoje žiauriai nužudė motiną. Tačiau debiutinis Alinos Bronsky romanas nevirsta trileriu, tai tiesiog pasakojimas apie maištaujančią ir nirštančią merginą, kuri ieško atramos gyvenime ir pamažu išsivaduoja iš savo pačios tapatybės gniaužtų. Žiūrovas su malonumu stebi visus įvykius, nes jie nenuspėjami gerąja šio žodžio prasme, juolab kad pagrindinės veikėjos charakteriui netrūksta aštrių kampų, o režisierė tarsi žvelgia jos akimis pasakodama šią istoriją.

Masinio vaikų ir jaunimo kino kūrėjams dažnai trūksta drąsos įsigilinti į savo veikėjus ir jų kasdienį gyvenimą ar atpasakoti istorijas, kurios atsako ne į visus klausimus ir atskleidžia ne viską – bet kartu ir ne viską nenutyli. Tiesa, nuo 2013 m. pagal iniciatyvą "Ypatingas filmas vaikams" ("Der besondere Kinderfilm") vaikų kino kūrėjai gali gauti paramą filmui, kuris artimas kasdieniam gyvenimui, tačiau remiami tik šiuolaikiški filmai, gilūs ir aktualūs, nevengiantys sudėtingų temų – filmai, skirti žiūrėti čia ir dabar.