„This ain’t California“ Rokenrolas su ratukais

Filmas „This ain’t California“ turi daugiau muzikinio videofilmo, o ne klasikinio dokumentinio kino bruožų.
Filmas „This ain’t California“ turi daugiau muzikinio videofilmo, o ne klasikinio dokumentinio kino bruožų. | Nuotr.: Haraldo Schmitto © farbfilm verleih

9-ojo deš. viduryje VDR paaugliai atrado riedlentę, kuri suteikė jiems laisvės pojūtį be jokių taisyklių ir konkurencijos. „This ain’t California“ – jaudinantis filmas apie draugystę, jaunystę ir laisvę.

Ilgaplaukiai paaugliai riedlentininkai siaučia Berlyno Alexanderplatz aikštėje – pačioje pavyzdinės socialistinės respublikos širdyje. Čia tvarkingi piliečiai susirenka pasidžiaugti socializmo laimėjimais, o rytų berlyniečiai klusniai gyvena valstybės nustatytą kasdieninį gyvenimą. Jaunuoliai riedlentėmis mėgsta šokinėti per suolelius ar leistis žemyn nuo trikampių pakylų prie televizijos bokšto. Saugumiečiai neturi pasirinkimo: jaunuolių negalima paleisti iš akių. Praeiviai taip pat sutrikę. „Buvome tikra atrakcija, – taip ekrane mirgančius kadrus, įamžintus „Super 8“ tipo juostoje, komentuoja Berlyno dialektu kalbantis pasakotojas. – Iš žmonių veidų matyti, kad jie iš tikrųjų nežinojo, ką su mumis daryti. Juk normalu gyvenime kažką veikti ir taip siekti kažkokio tikslo. Dirbti, kad galėtum nusipirkti maisto. Valgyti, kad išgyventum. Eiti, kad kažkur nueitum. O tai, ką mes ten išdarinėjome, netilpo į jokius rėmus ir todėl stulbino žmones.“ Pramogauti? Darbininkų ir valstiečių valstybėje? Atrodo, kad patį pasakotoją stebina jo drąsa ir utopiniai lūkesčiai. „VDR buvome tarsi ateiviai.“

„Mūsų gražioji ir baisioji betoninė žaidimų aikštelė“

Šie kadrai net ir šiandien atrodo egzotiškai. Tiems, kurie užaugo 9-ojo deš. Vakarų Vokietijoje ir niekada nėra buvę anapus sienos, VDR atrodė tokia pat pilka kaip ir ją supanti mūro siena. Savaime suprantama, buvo manoma, kad žmonės su tuo susitaikė. Ir būtent čia prasideda filmas, pasakojantis apie žmones, kurie sustabarėjusioje sistemoje sugebėdavo susikurti sau reikiamą nišą. „Važinėtis riedlente – tai galimybė naujai interpretuoti mus supančią pilką ir nuobodžią aplinką ir paversti ją žaidimų aikštele. VDR buvo mūsų gražioji, paslaptingoji ir baisioji betoninė žaidimų aikštelė, – aiškino pasakotojas. – Riedlentė nereiškia jokio protesto, tai tėra būdas išsaugoti truputį vaikiškumo.“

Filmas „This ain’t California“ turi daugiau muzikinio videofilmo, o ne klasikinio dokumentinio kino bruožų. Šiame filme vaizdai pašėlusiu greičiu keičia vienas kitą, o „Super 8“ tipo juostos kadrai iš privačių VDR laikų archyvų betarpiškai šliejami prie vaidybinių – spalvotų ir nespalvotų – epizodų, animacijos fragmentų ir ištraukų iš VDR televizijos laidų bei pokalbių. Filmo garso takelis puikiai dera su visais vaizdais – panašiai kaip bangų mūšos garsai tinka juostai apie banglentininkus. Nėra jokių skaičių, kurie galėtų pagrįsti kai kuriuos teiginius, nėra ir sociologų ar kultūrologų, kurie bandytų paaiškinti VDR riedlentininkų fenomeną. Didžiąją filmo dalį sudaro subjektyvus vieno iš trijų draugų pasakojimas, kurį papildo aktualūs ano meno Rytų ir Vakarų Vokietijos riedlentininkų pareiškimai. Filmo siužetą tarsi įrėmina Deniso – vieno pagrindinių veikėjų – laidotuvės Berlyne, kuriose po daugiau nei 20 metų vėl susitinka senieji draugai riedlentininkai.

Visai ne didvyriai

Pasakotojas neslepia savo susižavėjimo Denisu, jo tvirtumu ir nenumaldoma aistra. Vis dėlto Martino Persielio filmas – ne apie tai, kaip į mus panašūs žmonės riedlentėmis šokinėja per Berlyno sieną ar netgi sukelia jos griūtį. Filmas „This ain’t California“ pasakoja apie tris draugus Niką, Dirką ir Denisą, kurie daro tai, kas jiems patinka. Iš pradžių jie gyvena netoli Magdeburgo, vėliau – Rytų Berlyne. Riedlentė jiems – tobula priemonė. Galbūt todėl, kad riedlenčių yra visur, tik ne VDR. Iš pradžių jaunuoliai patys jas meistrauja, prie paprastos lentos pritaisydami ratukus nuo senų riedučių. Vėliau padeda draugai, nelegaliai atvežantys riedlenčių iš Vakarų. Denisui riedlentė buvo gerokai svarbesnė nei kitiems, mat jam pranašavo plaukiko karjerą, o tai reiškė kasdienes treniruotes ir kasdienį muštrą prižiūrint griežtam tėvui. Toli gražu ne tai, kas galėtų patikti dešimtmečiui. Pradėjus važinėtis riedlente Denisui atsiveria visai kitoks pasaulis – pasaulis, kuriame niekas nespaudžia siekti rezultatų, kuriame nėra taisyklių ir konkurencinės kovos.
 

Tarp dokumentikos ir vaidybinio filmo

Filmas „This ain’t California“ jau sulaukė didelės sėkmės kino festivaliuose, tarp jų – šiųmetiniame Berlyno kino festivalyje ir Tarptautiniame Miuncheno dokumentinių filmų festivalyje. Kai kurie kritikai buvo nepatenkinti, kad filme aiškiai neįvardytos vaidybinės scenos, todėl žiūrovas apgaudinėjamas, neva kuriant filmą buvo panaudota tikra archyvinė medžiaga. Būta netgi abejonių dėl Deniso tapatybės. Ar toks žmogus iš tikrųjų egzistavo? Tačiau filmo kūrėjai tyli lyg vandens į burną prisėmę.

Nesvarbu, ar juosta dokumentiška ar ne, filmas „This ain’t California“ turi milžinišką poveikio galią – dar ir todėl, kad jis labai emocionalus ir subjektyvus.
Tiems, kurie užaugo 8-ajame ar 9-ajame dešimtmetyje, trūkčiojantys ir mirgantys vaizdai kelia nostalgiją ir primena jaunystę. Būtent apie ją, o ne apie pradingusią VDR ir pasakojama filme, nepaisant filmo turinio. Jaunystė – intensyviausias ir jausmingiausias tarpsnis šiuolaikinio žmogaus gyvenime, tai laikas, kuris pralekia dar net nespėjus tam pasiruošti. Filmas „This ain’t California“ tarsi sugrąžina mums jaunystę, atskleisdamas ir jos trumpalaikiškumą: laisvę atnešusi Berlyno sienos griūtis drauge reiškė ir 9-ojo dešimtmečio, maištavimo, riedlentininkų gyvenimo ir jaunystės pabaigą. Draugai išsibarsto. Jei filmo kūrėjai ir norėjo perteikti kokią nors idėją, tai tik tokią: jaunimas daro tai, ką turi daryti. Jis susikuria sau reikiamą erdvę. Visur ir visada.