Spalvų simbolika Rožinis kaip paršelis ir rausvas kaip ledinukas – kičinė spalva ar spalvotas kičas?

„Ei love Rosa“ – Mergaitėms skirtas kiaušinis-siurprizas reklamuojamas ryškiai rožine spalva.
„Ei love Rosa“ – Mergaitėms skirtas kiaušinis-siurprizas reklamuojamas ryškiai rožine spalva. | © 4nitsirk

Mergaičių skyrių prekybos centre galima atpažinti iš tolo: viskas šviečia rausva ir ryškiai rožine spalva, daug žvilgesio, pliušo ir blizgių žvynelių. Kitaip tariant, kičas. Pažvelkime į jį iš kultūrinės-istorinės perspektyvos.

2012 m. vasara: rinkoje pasirodė tik mergaitėms skirtas „Ferrero“ šokoladinis kiaušinis-siurprizas gėlėtu popierėliu, reklamuojamas šūkiu Ei love Rosa („Ei“ – vok. „kiaušinis“). Taip kompanija „Ferrero“ prisijungė prie kitų gamintojų, pavyzdžiui, „Lego“, „Duplo“ ar „Playmobil“, kurie, anksčiau buvę neutralūs lyčių atžvilgiu, neseniai taip pat pristatė mergaitėms skirtų gaminių liniją – daug rožinės spalvos su visais galimais niuansais.

Mergaitėms patinka rausva?

Visa tai sukėlė feminisčių ir lyčių tyrinėtojų nerimą ir aršią kritiką – pavyzdžiui, feminisčių žurnalas „Emma“ mergaitiško kiaušinio-siurprizo pasirodymą pakomentavo taip: „Rausva spalva kvailina mergaites.“ Tačiau tai tik nedidelis segmentas rožinių blizgučių pasaulyje, kuris neleidžia nepastebėti mergaičių skyriaus prekybos centre: lėlės-kūdikiai rausvais šliaužtinukais šalia princesės Lilifėjos rožiniais drabužėliais, balti pliušiniai kačiukai rausvais antkakliais ir Barbės, tviskančios rožine prabanga. Šiandien jau neužtenka, kad ponis būtų tiesiog ponis. Netgi jis yra rožinis, žvilgančiais karčiais ir blizgančiomis garbanomis. Kitaip tariant – kičas.

Iš kur atsirado tokia samprata? Nejaugi viskas, kas rausva, būtinai yra kičas? O tai, ką vadiname rožiniu kiču, būtinai turi būti mergaičių daiktai? Žvilgsnis į istoriją atskleidžia, kad ankstesnė rožinės spalvos samprata buvo visai kitokia.

Balta kaip sniegas, raudona kaip kraujas

Dar viduramžiais raudonos ir baltos spalvų derinys turėjo simbolinę prasmę – Wolframo von Eschenbacho riterių romano „Parcifalis“ veikėjas, pavyzdžiui, nepaprastai žavėjosi savo žmona Kondviramura, nes ji savo išvaizda, kurioje dera balta ir raudona, anot pasakotojo, priminė rasotą rožę. Vidurine vokiečių aukštaičių kalba parašytuose tekstuose šios spalvos laikomos lytiškai neutraliu grožio idealu – balta oda, raudonais skruostais ir raudonomis lūpomis gali žavėti ir gražiausia moteris, ir gražiausias vyras.

Tačiau raudona spalva siejama ne tik su grožiu, meile ar erotika, bet ir su jėga ar valdžia. Kaip teigia Eva Heller, knygos apie spalvų simboliką ir psichologiją „Kaip veikia spalvos“ („Wie Farben wirken“) autorė, raudona spalva visose kultūros srityse priskiriama vyriškajam pradui. Žodynuose nurodyti svarbiausi raudonos spalvos „nešėjai“ – kraujas ir ugnis, reiškiantys gyvenimą, aistrą ir kovą. Štai kodėl Parcifalis – įsigeidęs raudonų riterio Itero šarvų – nukauna jį priešais karaliaus Artūro rūmus ir tapęs raudonuoju riteriu klajoja po šalį, užsiimdamas tik vienu dalyku – dvikovomis.

Rausva spalva berniukams, žydra – mergaitėms

Žinant tai, nebeatrodo keista, kad rožinė ilgą laiką laikyta ne mergaičių, o berniukų spalva, nes tai tarsi „vaikiška raudonos spalvos versija“. Nors vaikų drabužiai iki pat XX a. spalvų požiūriu dažniausiai buvo neutralūs ir funkcionalūs, aristokratų aplinkoje visgi būta ir spalvotų apdarų – rausvų berniukams ir žydrų mergaitėms. Juk žydra buvo Mergelės Marijos spalva. Daugybė menininkų, pirmiausia Albrechtas Düreris ir Leonardas da Vinci Dievo Motiną vaizduodavo žydru apsiaustu ar drabužiu.

Toks spalvų pasiskirstymas ėmė kisti tik XX amžiuje, tiesa, labai palengva, kaip teigia istorikė Jo B. Paoletti. Pokyčius lėmė keletas veiksnių. Religiniai simboliai ir tuo pačiu Marijos spalva jau nebebuvo tokie svarbūs. Ankstesnę kareiviškos uniformos spalvą – raudoną – pakeitė nepastebimi pilki tonai, kadangi atsiradus ginklų pramonei ir pasikeitus karybos strategijoms išnyko poreikis siųsti į karą didžiulę tviskančią ir baimę keliančią kariuomenę. Šiuolaikiniais ginklais pradėta šaudyti iš apkasų, o atsiradus mėlynai jūreivių ir darbininkų uniformai mėlyna spalva perėjo į vyrų pusę. Taip norint atskirti lytis vieną nuo kitos, rožinė tapo mergaičių spalva.

Rausva princesių spalva ir rožinis kičas

Kaip vis dėlto atsirado rožinės spalvos ir kičo sąsaja? Caroline Kaufmann savo disertacijoje „Apie spalvas žyminčių būdvardžių „rožinis“, „rausvas“ ir „raudonas“ semantiką“ pateikia tokį atsakymą: spalvą reiškiantis žodis „rausvas“ yra susijęs su objektu, kuris taip apibūdinamas. Pavyzdžiui, paršeliai yra rausvi – tad paršelio spalvą primenantį atspalvį galima išreikšti palyginimu „rausvas kaip paršelis“. Tas pat pasakytina ir apie rožinį kičą. Ne pati spalva suvokiama kaip kičas, o spalvos ir objekto sąsaja, o ypač pastarojo vaizdas.

Bet grįžkime prie ponio: žaislinis ponis paprastai nelaikomas kiču, o ryškiai rožinis ponis garbanotais žvilgančiais karčiais ir ilgiausiomis blakstienomis – taip. Būtent dėl atributų pertekliaus ir atsiranda kičas. Jo ypač gausu mergaičių skyriuje, nesvarbu, ar tai būtų žaislai, ar drabužiai. Šiais laikais tekstilės ir žaislų gamintojai, griežtai skirdami lytis, skatina rožinės spalvos ir kičo, o ypač mergaičių ir kičo sąsają. Skaisčiai rožinė princesės suknelė su fėjos sparnais ir plastikine diadema nebeturi daug bendro su ankstesne „vaikiška raudonos spalvos versija“.