Audiomenų pasaulis The Noise of Germany

#tweetscapes;
#tweetscapes; | © Ars Electronica

Vokietijos audiomenas neblogai žinomas ir už šalies ribų. Įdomiausi kūriniai pastaruoju metu sukuriami ne ten, kur technologijos tik padeda išgauti garsus, bet ten, kur jos pačios tampa garsų meno objektu. Žvilgsnis į audiomenų pasaulį.

„Mielasis Simai, tau pavyko sėkmingai užsiregistruoti į talentų atrankos šou The Voice of Germany. Džiaugsimės galėdami asmeniškai su tavimi susipažinti ir lauksime tavęs 2013 m. rugpjūčio 29 d. 11 val. Berlyne. Visą su dalyvavimu susijusią informaciją rasi šio laiško priede.

Jeronas ir Simas; Jeronas ir Simas; | © Tina-Marie Friedrich / allgirls „Mielasis Simas“, kuris pateikė paraišką ir gavo kvietimą dalyvauti žymiausiame vienos Vokietijos televizijos rengiamame muzikiniame talentų atrankos šou, į susitikimą turės vykti su palyda. Juk jis ne bet kas, o dirbtiniu balsu dainuojantis robotas, pavadintas pagal anglų elektroninės muzikos dueto Autechre įrašą Sim Gishel. Jo kūrėjas – Berlyno medijų ir garso menininkas Karlas Heinzas Jeronas.

Apie elektroninę vienatvę

Robotas, 2013 m. rugpjūčio pabaigoje vyksiančiame atrankos šou atliksiantis dainą simboliniu pavadinimu Mad World, sukurtą britų popgrupės Tears for Fears, tėra pirmasis žingsnis fantastikos link. Nors, jeigu kas nors sugalvotų surengti atrankos šou, kurioje dalyvautų vien dainuojantys robotai, Simas Gishelas, kuris iš tikrųjų buvo sukurtas piešti, įveiktų ir šią kliūtį. Scenos patirties jis turi pakankamai – kaip trupės narys dalyvavo to paties Jerono kartu su Robertu Jähnertu ir Christianu Rentschleriu sukurtos operos Hermes (2012) pastatyme.

Kurdamas Hermes Jeronas ištisus mėnesius užsirašinėjo pokalbių monologų mobiliaisiais telefonais nuotrupas, su kuriomis kiekvienas neišvengiamai susiduriame viešojoje erdvėje. Iš šių fragmentų jis sukūrė libretą keturių veiksmų operai, kurioje po sceną važinėjasi robotai ir pasakoja apie elektroninę vienatvę.

Robotai operoje Hermes; Robotai operoje Hermes; | © Sascha Stadlmeier

Debesų ošimas

Medijų ir akustinio fono persmelkta viešoji erdvė jau buvo aptariama XX a. pradžioje sukurtose Luigi Russolos futuristinėse kompozicijose ar pirmuose radiomontažuose, tokiuose kaip Walterio Ruttmanno Weekend (liet. Savaitgalis) (1930). Šie kūriniai laikomi audiomeno pirmtakais. Darbai, kuriuose kasdienis „duomenų triukšmas“ tampa meninės-akustinės instaliacijos dalimi, buvo, be kita ko, eksponuojami ir didžiulėje šiam žanrui skirtoje parodoje Sound Art. Klang als Medium der Kunst (Sound Art. Skambesys kaip meninės raiškos priemonė), kuri iki 2013 m. sausio vyko Karlsruhės Meno ir medijų technologijų centre.

Christina Kubisch, gyvenanti prie Berlyno ir nuo 1994 m. dėstytojaujanti Saaro Menų aukštojoje mokykloje Sarbriukene, yra viena žymiausių ir tarptautiniu mastu plačiausiai žinomų šio žanro atstovių. Parodoje Sound Art buvo demonstruojama jos 2012 m. sukurta elektromagnetinė-akustinė instaliacija Wolke (liet. Debesis). Tai vienas iš daugybės jos sukurtų tokio pobūdžio darbų, kuriuose paprasta ausimi negirdimas elektromagnetinis triukšmas techninių priemonių pagalba tampa girdimas ir pažinus. Kompoziciją sudaro 1200 m. ilgio kabelis, skulptūriškai susuktas į „debesį“. Artinantis prie jo su indukcinėmis ausinėmis galima išgirsti magnetinio lauko ūžesį. Kompozicijos pavadinimas – tai užuomina į „debesų kompiuterijos“ metaforą, skirtą apibūdinti virtualioms internetinėms duomenų saugykloms.

Christina Kubisch, „Debesis“; Christina Kubisch, „Debesis“; | © ZKM

„Elektroninis pasivaikščiojimas“

Dar konkrečiau negu Debesyje audityvinį visur egzistuojančių, tačiau kasdien lyg ir nepastebimų elektromagnetinių laukų pavidalą Kubisch atskleidžia kituose darbuose. Tuo tikslu menininkė sugalvojo kūrinio formatą, kurį vadina Electrical Walk (liet. Elektroninis pasivaikščiojimas): apsiginklavus specialia indukcine technika mieste galima keliauti vienu iš Kubisch parengtų maršrutų ir savarankiškai tyrinėti įvairiausius visur egzistuojančius, bet paprasta ausimi negirdimus triukšmus, kuriuos kelia elektros ar radijo ryšio tinklai, interneto stotelės, antenos ar mobilieji telefonai.

Po tokio „elektroninio pasivaikščiojimo“ susiformuoja naujas technologinės aplinkos suvokimas, ir ne tik dėl skirtingų kiekvieno triukšmo požymių. Ne vieną gali nustebinti ir muzikinės duomenų srautų keliamo triukšmo savybės, kurias atskleidžia Kubisch.
 
Christina Kubisch apie „Electrical Walk“ (2011) Taline (anglų kalba)

Kaip skamba internetas?

Principas, pagal kurį nenutrūkstamas duomenų srautas verčiamas girdimais potyriais, gali būti taikomas ir interaktyviai naudojamoms medijoms. Dviejų Berlyne gyvenančių audiomenininkų, Anselmo Veneziano Nehlso ir Tariko Barri sukurta kompozicija #tweetscapes (2011) visas Vokietijoje per socialinį tinklą twitter siunčiamas žinutes realiuoju laiku paverčia abstrakčiais garsais ir vaizdais. Praėjus metams nuo sukūrimo šis darbas gavo apdovanojimą medijų meno festivalyje ars electronica. Juo mėginama atsakyti į klausimą, kaip skamba – arba gali skambėti – internetas. Tai „interaktyvi audiovizualinė kompozicija“ ir „mokslu grindžiama sonofikacija (duomenų pavertimas garsais) bei vizualizacija, kuri leidžia atskleisti naują duomenų srauto sampratos aspektą“.
 
Anselmas Venezianas Nehlsas ir Tarikas Barri: #tweetscapes (2012)

Kaip ir Jerono ar Kubisch veikalai, #tweetscapes atstovauja tai audiomeno tradicijai, kurios objektas yra ne paties garso meninis apipavidalinimas, bet technologinių sąlygų, kurioms esant kuriami, perduodami ir priimami mus supantys kasdienybės garsai, tyrinėjimas.

Tokia šiuolaikinio audiomeno kryptis šiandien yra bene pati įdomiausia ir tarptautinėje arenoje.