Berlyno gėjų muziejus Dveji istorijos bėgiai

Berlyno gėjų muziejus
Berlyno gėjų muziejus | Nuotr.: Tobiaso Wille

Tai vienintelis muziejus Europoje, skirtas homoseksualų istorijai. Berlyno gėjų muziejuje (Schwules Museum Berlin) atidaryta nauja paroda apie lesbiečių ir gėjų kasdienybę, kovą už būvį ir linksmybes – dabar tai dar įspūdingesnis renginys, nes 2013 m. pavasarį muziejus persikėlė į naują vietą.

O, mes žinom ją! Tai Marija, legendinio 9-ojo dešimtmečio Vakarų Berlyno baro „Risiko“ padavėja, susišukavusi plaukus į rokabilio stiliaus kuodą ir pozuojanti fotografui. Arba kultinis režisierius Rosa von Praunheim, kurio 1971 m. sukurtas filmas „Perversiškas yra ne homoseksualas, o jo gyvenama situacija“ („Nicht der Homosexuelle ist pervers, sondern die Situation, in der er lebt“) davė pradžią Vakarų Vokietijos homoseksualų judėjimui ir kuris 7-ajame dešimtmetyje nutapytame paveiksle panašus į jauną Adonį. Nereikėtų pamiršti ir legendinio Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo, kuris reprodukcijose atrodo kaip mietą prarijęs, tarsi būtų priverstas nuolat save tramdyti – nemažai istorikų mano, kad čia kaltas jo homoseksualumas.

Ekskursija po naująjį Berlyno gėjų muziejų neatsiejama nuo panašių „aha!“ akimirkų. 28-aisiais veiklos metais įstaiga persikėlė iš uždaro kiemo Kroicberge (Kreuzberg) į pastatą Šėnebergu (Schöneberg) vadinamame Berlyno kvartale. Dabar pro didelius muziejaus langus atsiveria vaizdas į Lützowstraße gatvę. Kažkada taikstęsis su pastumdėlio dalia šis valstybės lėšomis finansuojamas muziejus, kurio metinis biudžetas siekia 650 tūkst. eurų, išgarsėjo ir tapo prestižiniu objektu. Aplankyti jį jau seniai rekomenduoja dienraštis „The New York Times“, be to, laikinosios muziejaus parodos nušviečiamos visos Vokietijos žiniasklaidoje. Apie „didesnę socialinę vertę“ kalbėjo ir Berlyno meras Klausas Wowereitas, 2013 m. gegužę dalyvavęs atidarant muziejų.

Trikdantis pavadinimas

Maždaug 300 eksponatų, išdėstytų 650 kv. m užimančioje parodų erdvėje, atspindi aukštąją kultūrą ir subkultūrą, suteikdami lankytojams progą pažvelgti į galbūt nežinomą kasdienybę, susipažinti, pavyzdžiui, su nuotraukomis ir lankstinukais iš Potsdamo gatvėje Šėnebergo kvartale veikusio baro „Pelze“, kuris nuo 1981 m. garsėjo kaip lesbiečių ir moterų kultūros centras, turėjęs netgi savo tamsųjį kambarį. „Visai nesvarbu, kas ten vykdavo“, – pastebi amžininkė Birgit Bosold, literatūros mokslų daktarė, muziejaus valdybos garbės narė.

Gėjų muziejaus viduje, architektė Wiewiorra Hopp Schwark Gėjų muziejaus viduje, architektė Wiewiorra Hopp Schwark | Nuotr.: Tobias Wille Birgit Bosold, arba „ponia dr. Bosold“ – taip į ją kreipiasi jaunas vyras, kurį ji nuginkluoja tokia šypsena, kad nebelieka jokių abejonių dėl teisingo kreipinio – sėdi kieme ir rūkydama cigaretę kalbasi su menininke Krista Beinstein, kuri domisi lesbiečių erotika ir kaip tik lankosi muziejuje. Ši austrų fotografė vilki draugiškai nuteikiančiais juodais drabužiais, o jos piniginę ant diržo puošia kaukolės lipdukas. Ji nesutinka, kad pavadinimas „Gėjų muziejus“ yra kiek trikdantis. „Čia atsispindi ir moterų požiūris“, – sako ji. Birgit Bosold, viena iš muziejaus parodų kuratorių, priduria: „Anksčiau gėjams būdavo priskiriamos ir moterys.“ Tos, kurios myli moteris. Iki 1974 m. jos kartu su vyrais buvo susibūrusios į Vakarų Berlyno homoseksualų veiklos frontą (vok. „Homosexuelle Aktionsfront Westberlin – HAW), o vėliau ėmėsi savarankiškai planuoti ir vykdyti veiklą.

Naujos patalpos – pačiame centre

Dveji istorijos bėgiai, iš moterų perspektyvos ir iš vyrų pozicijų – to Gėjų muziejuje dar nėra buvę. Nauja programinė pakraipa – svarbus žingsnis, susijęs su persikėlimu į naujas patalpas netoli senosios Berlyno homoseksualų buveinės Nolendorfo aikštėje. Birgit Bosold šią vietą apibūdina kaip „patį centrą“. Ji džiaugiasi, kad per 3 aukštus įsikūręs muziejus užima 1 600 kv. m plotą (prieš tai buvo 900). Ypač pasisekė archyvui, kuriam skirtos 600 kv. m ploto patalpos. Tikslaus įvertinimo rūsyje įsikūrusiame archyve dar laukia ilgesnė nei kilometro dokumentų eilė.

Vyriška moteris

Kuratoriai vis dar tobulina nuolatinę ekspoziciją. Šiuo metu veikiančioje parodoje „Transformacijos“ visapusiškai gvildenama besikeičiančios lyčių sąrangos tema. Ši ekspozicija – tai ne tik duoklė naujai programinei pakraipai, bet ir nuoroda į individualias biografijas, su kuriomis galima susipažinti minimalizmu dvelkiančiose baltose salėse. Čia esama ir Lotte’s Hahn nuotraukų iš 3-ojo dešimtmečio. „Šiandien ją vadintume renginių organizatore“, – pasakoja Birgit Bosold apie partijos steigėją ir politinę veikėją. Anais laikais ji buvo „bobvyris“ – taip žmonės vadindavo moteris, nešiojusias vyriškus drabužius. Laikinoji ekspozicija skirta ir VDR dailininko Jocheno Hasso kūrybai. Čia galima išvysti 6-ojo dešimtmečio pradžios abstrakčiosios ir figūrinės tapybos darbų, kurių autorius – oficialiai menininko statuso atsisakęs žmogus, pasirinkęs restauratoriaus darbą, kad nereikėtų tapyti propagandinio šlamšto ir užtektų laiko tobulinti homoerotinę estetiką. Kitoje muziejaus salėje nagrinėjama Trečiojo reicho žydų homoseksualų tema.

Sugriauti visus tabu

Gėjų muziejuje greitomis apžvelgiama kontrastinga istorija, apimanti tiek persekiojimą ir išvarymą, tiek pripažinimą. Kelias, nueitas nuo antikos mitų iki gėjų paradų, truko tūkstantmečius. Ar tikslas pasiektas? Prancūzijoje dešimtys tūkstančių žmonių dalyvauja demonstracijose prieš vadinamąsias homoseksualų santuokas, JAV šis klausimas lemia rinkimų kampaniją, o Vokietijos federalinis konstitucinis teismas ragina įtvirtinti teisinę heteroseksualių ir homoseksualių partnerysčių lygybę. Daugelyje šalių tos pačios lyties santykiai vis dar laikomi tabu ir vadinami nusikalstamais. Iki industrializacijos pradžios sąvokos „homoseksualumas“ apskritai niekas nežinojo. „Istorija visais laikais buvo nugalėtojų istorija“, – teigia Birgit Bosold. Tam, kad situacija pasikeistų, ir egzistuoja Gėjų muziejus.