Viešosios erdvės pertvarka Radikaliai naujas požiūris

Operos teatras „Eichbaumoper”, biuras „Raumlabor Berlin“
Operos teatras „Eichbaumoper”, biuras „Raumlabor Berlin“ | © Raumlabor

Kai kurių dizaino atstovų, pavyzdžiui, biuro „Raumlabor“ architektų, darbe susipina architektūra, miesto planavimas, menas ir meninė intervencija.

1999 m. Berlyne įkurto architektų biuro „Raumlabor“ branduolį sudaro aštuoni architektai. Tiesa, biuras laikosi principo, kad kiekvienam projektui turi būti sudaroma speciali ekspertų grupė, kurios nariais gali būti teatralai, muzikai, menininkai ir sociologai arba tiesiog miesto gyventojai. Juk niekas taip gerai nepažįsta konkrečios vietos, kaip ten gyvenantys žmonės. Architektų biuras „Raumlabor“ apibendrina ekspertų žinias apie erdvinę situaciją, paįvairina jas „žiupsneliu vaizduotės“, visą procesą pavadindamas „tyrimais paremtu dizainu“. Taip susiformuoja radikaliai naujas požiūris, galintis suteikti impulsą pertvarkos procesui.

Puikus tokios praktikos ir aistros, su kuria imamasi sudėtingų vietų transformacijos, pavyzdys – biuro „Raumlabor“ projektas „Eichbaumoper“. Ties judria A40 automagistrale įrengta „Eichbaum“ metro stotis yra tarp Eseno ir Miulheimo prie Rūro – tai tikrai ne ta vieta, kurioje sustojama ilgesniam laikui. Biuras „Raumlabor“ ėmėsi įgyvendinti grandiozišką viziją – paversti „Eichbaum“ stotį laikinu operos teatru. Taip metro stotis tapo komunikacijos vieta. Čia bendromis architektų, kompozitorių, dramaturgų ir vietos gyventojų pastangomis atsirado operos teatras „Eichbaumoper“, 2009 m. pakvietęs žiūrovus į premjerą.

Mobilūs ir laikini monumentai

Biuro sukurtas pripučiamas „Virtuvės monumentas“ („Küchenmonument“) – tai laikino statinio prototipas. Šis mobilus monumentas jau buvo pripūstas kai kuriose nesvetingose vietose, pavyzdžiui, po viadukais ar pramoninėse zonose Duisburge, Hamburge, Varšuvoje, Liverpulyje ir Niujorke. Kiekvieną kartą toks folijos burbulas pritraukdavo daugybę žmonių, norinčių jo viduje pavalgyti, pašokti ar ką nors atšvęsti: eksperimentuoti linkę partizaninio urbanizmo atstovai problemiškas vietoves sugeba paversti patrauklia susitikimų vieta.

Eksperimentinei praktikai galima priskirti ir biuro „Raumlabor“ surengtą architektūros darbų konkursą „Hotel Shabbyshabby“, kurio dalyviai turėjo įrengti savo svajonių viešbučio kambarius, naudodami tariamas šiukšles. Be to, biuro komanda dažnai neatsiejama nuo mobilių ir atvirų dirbtuvių, kuriose galima, pavyzdžiui, sukurti medines kėdes, atliekančias ne tik sėdimojo baldo funkciją, bet ir tinkančias tokioms erdvinėms struktūroms formuoti, kurios padėtų suvokti miestą kaip kultūrinę mainų erdvę.

Imdamasis neįprastų intervencijų ir akcijų, architektų biuras „Raumlabor“ įtvirtina naują architektūros sąvoką ir išplečia viešosios erdvės sampratą. „Norime išeiti iš nišos, tad esame teisingame kelyje“, – teigia vienas biuro „Raumlabor“ atstovų Markusas Baderis, nuo 2013 m. dirbantis kviestiniu profesoriumi Kaselio universiteto miestų plėtros institute. „Mums jau nebereikia diskutuoti apie tai, ar mūsų veikla yra architektūra, ar ne.

Fantazija ir tinkamumas kasdieniam gyvenimui

Taip yra todėl, kad šiuo metu nemažai architektų biurų kuria panašias urbanistines strategijas, taip išplėsdami architektūros ribas. Kad statiniai būtų tvarūs ir inovatyvūs, būtina nuo pat pradžių į kūrybos procesą įtraukti ir tuos, kurie jais naudosis. Toks architektų grupės „Die Baupiloten“ kredo. Šios grupės veikla daugiausia apima vaikų darželius ir mokyklas. Grupės nariai nuosekliai taiko dalyvaujamąją projektavimo praktiką, todėl jų darbo rezultatai – ne tik autorių fantazijos, bet ir tinkamumo kasdieniam gyvenimui pavyzdys.

Apie tai, kad ribos tarp architektūros, meno ir socialinės intervencijos vis labiau nyksta, byloja ir Folkeʼs Köbberlingo bei Martino Kaltwasserio darbai, tarp kurių – 2010 m. iš perdirbtų žaliavų pastatytas laikinasis Londono „Jellyfish“ teatras. Jis iškilo daugybės savanorių pastangomis ir visą vasarą buvo teatro vaidinimų vieta.

Tarp bandomųjų projektų, kurie atveria naujas galimybes pažinti architektūrą ir miestą, paminėtinas ir Berlyno princesių sodas (Berliner Prinzessinnengarten). Dešimtmečius nedirbtoje žemėje bendromis pastangomis buvo pasodinta daugiau kaip 500 rūšių daržovių ir žolelių – urbanistinis žemės ūkis kaip perspektyvios kaimynystės ir miesto plėtros pavyzdys. Tiesa, tai nereiškia, kad projekto ateitis yra užtikrinta.

Priežastis – miestuose vis sparčiau mažėja laisvų erdvių, o ekonominis spaudimas vis stiprėja. Biurui „Raumlabor“ svarbu, kokią reikšmę tai turės viešajai erdvei ir miesto visuomenės sanglaudai. „Mūsų darbas visada remiasi diskursu ir programa“, – teigia Markusas Baderis. Tiesa, „Raumlabor“ miesto gyvenimo ekspertai mėgsta kurti ir patrauklias susitikimų vietas, kuriose verda gyvenimas. Pavyzdžiui, domėjimasis vandeniu kaip pavojuje atsidūrusia visuomenės vertybe paskatino juos įgyvendinti projektą „Fountain House“: 2014 m. vasarą biuras „Raumlabor“ įrengė Monrealyje (Kanada) į paviljoną panašų iš dalies apželdintą fontaną. Anot Markuso Baderio, „fontano namai“ atrodys optimistiškai ir poetiškai. „Erdvumo aspektas labai svarbus. Mums reikėtų iš anksto imtis atsakomųjų priemonių, kol mūsų galutinai neįtraukė miesto kasdienybė, kupina nepritekliaus ir skurdo.“
 

Įgyvendindamas projektą „Fountain House“ biuras „Raumlabor“ bendradarbiauja su Goetheʼs institutu ir kitais partneriais.