Maxo Ophülso premija Vakarų fronte daug naujo

Gabriella Bandel ir Philippas Bräueris, Maxo Ophülso festivalio meno vadovai.
Gabriella Bandel ir Philippas Bräueris, Maxo Ophülso festivalio meno vadovai. | © Sebastian Woithe

Kasmet sausio pabaigoje Sarbriukene vyksta Maxo Ophülso kino festivalis. Festivalio vadovų Philippo Bräuerio ir Gabriellos Bandel teigimu, nuo 1980 m. didžiausias dėmesys festivalyje skiriamas jaunajai kūrėjų kartai.

Daugybė Vokietijoje rengiamų festivalių deklaruoja skatinantys „jaunosios kartos kūrybą“. Kuo ypatinga Maxo Ophülso kino festivalio pozicija?

Philippas Bräueris: Mes nuosekliausiai vykdome jaunosios kartos kūrybos sklaidą. Mūsų festivalio programą sudaro tik jaunųjų kino kūrėjų darbai. Tai neabejotinai pagrindinis mūsų veiklos akcentas.

Gabriella Bandel: Mes sukuriame žiūrovams galimybę atrasti vokiškai kalbančių šalių jaunuosius kino kūrėjus. Jei siekiame kuo didesnio poveikio festivalio lankytojams, turime pasiūlyti jiems koncentruotą programą. Todėl mes, pavyzdžiui, atsisakėme filmų užsienio kalba.

Kokie, Jūsų manymu, buvo ryškiausi šių metų įvykiai?

P. B.: Aš ypač džiaugiausi tuo, kaip festivalio garbės svečiai Corinna Harfouch ir Benno Fürmannas mėgavosi laisva festivalio atmosfera. Buvo akivaizdu, kad jie abu puikiai jautėsi, iki paryčių dalyvaudami festivalio kavinėje vykusiuose susitikimuose su lankytojais.

G. B.: Mūsų festivalyje nėra VIP erdvės, mes inicijuojame lygiavertį kūrybinį dialogą tarp visų festivalio svečių – profesionalų, jaunosios kartos atstovų ir kino mėgėjų. Kaip festivalio šeimininkė esu labai laiminga, kad šis sumanymas pasiteisino.

Jauniesiems kino kūrėjams – tvarus pagrindas

Nuo 2008 m. Jūs abu vadovaujate festivaliui. Kaip per tą laiką keitėsi jo strategija?

Festivalio plakatas Festivalio plakatas | © www.tayloring.com G. B.: Kaip minėjau, didžiausią dėmesį skiriame jauniesiems kūrėjams, be to, mes stengiamės išplėsti profesinių dienų renginius. Dabar tai ne vien spontaniški susitikimai (angl. „speed dating“), kurie vis dar lieka svarbi profesinių dienų dalis, bet ir meistriškumo pamokos ar kūrybinių idėjų pristatymai (angl. „pitching“). Tokiu būdu mes siūlome jauniesiems kino kūrėjams tvarų pagrindą toliau tobulėti ir užmegzti konstruktyvius tarpusavio ryšius.

P. B.: Beje, profesines dienas gerai vertina ne tik jaunieji kūrėjai, šiuose renginiuose su malonumu nuolat lankosi ir garsūs režisieriai, taip pat kino redaktoriai ir filmų platintojai, kai kurie būtent to ir atvyksta į festivalį. Be to, esame įsteigę „garbės apdovanojimą“, kurį skiriame žmonėms, daugybę metų remiantiems jaunosios kartos kino kūrėjus. Tarp jų galima paminėti 2014 m. laureatę Bavarijos kino ir televizijos fondo (FilmFernsehFonds Bayern) direktoriaus pavaduotoją Gabrielę Pfennigsdorf.

Pastaraisiais metais temos keitėsi

Kaip ten sakoma? „Pirmas kartas ilgai nepasimiršta...“ Ar režisieriai, pristatę Jūsų festivalyje savo pirmuosius filmus, lieka jam ištikimi?

G. B.: Turime daugybę gražių pavyzdžių, kaip antai Isabell Šuba, kurios debiutinis pilnametražis filmas „Männer zeigen Filme & Frauen ihre Brüste“ („Vyrai rodo filmus, moterys – savo krūtis“) šių metų festivalyje buvo apdovanotas socialinio filmo premija.

P. B.: Arba Nico Sommeris, kuris pelnė Saro krašto Ministro Pirmininko prizą už filmą „Familienfieber“ („Šeimos karštinė“). Anksčiau jis dalyvaudavo mūsų festivalio trumpametražių filmų programoje.

Festivalio programoje numatytas ir vidutinio metražo filmų (35–60 min) konkursas. Komerciniu požiūriu tai labai nepalankus formatas. Kodėl ryžotės šiam žingsniui?
 

G. B.: Vis labiau įsitikinu, kad šis formatas ima populiarėti aukštosiose kinematografijos mokyklose. Jis ypač įdomus talentų ieškotojams filmų kūrimo ir redagavimo srityje – juk toks formatas jau gali parodyti, ar režisierius sugebėtų pastatyti ilgesnę draminę struktūrą.

P. B.: Antra vertus, labai įdomu stebėti, kaip pastaraisiais metais keitėsi festivalio temos. Jei anksčiau tai buvo brendimo ar migracijos temoms skirtos dramos, tai šiandien kino kūrėjai drąsiau imasi platesnio spektro temų. Apie tai byloja ir 2014 m. Maxo Ophülso premijos laureato Jakobo Lasso meilės drama „Love Steaks“ („Meilės didkepsniai“). Įdomu ir tai, kad mūsų festivalio programoje vis daugiau vietos tenka dokumentiniam kinui. Juolab žanrų požiūriu estetinės ribos tarp dokumentinio ir vaidybinio kino vis labiau nyksta.

Būtinas didesnis biudžetas

Kiek žiūrovų apsilankė festivalyje 2014 metais?

P. B.: Daugiau kaip 42 tūkst. visų amžiaus grupių lankytojų. Festivalyje lankosi ne tik jaunieji kino žiūrovai, bet ir vyresnio amžiaus žmonės, kurie pasiima savaitę atostogų, kad galėtų kasdien eiti į kiną.

Ar vietos aspektas svarbus?

G. B.: Žinoma, mes jaučiame ypatingą ryšį su Saro kraštu ir kaimynine Prancūzija. Todėl mūsų jaunimo žiuri sudaro nariai iš Vokietijos ir Prancūzijos.

P. B.: Tačiau mūsų programa tuo neapsiriboja – rodome filmus iš visos Vokietijos, taip pat kino juostas vokiečių kalba, sukurtas Austrijoje ir Šveicarijoje.

Kokia turėtų būti artimiausia Jūsų festivalio užduotis?

P. B.: Mūsų biudžetas nesikeitė nuo 2003 m. Atsižvelgus į infliaciją ir gerokai didesnį festivalio filmų skaičių, akivaizdu, kad mums skiriamas per mažas finansavimas – nors mums ir pavyko padidinti savo pajamas. Tam, kad galėtume ir ateityje išlaikyti aukštus standartus, būtina padidinti biudžetą.

G. B.: Jau daug metų dirbame su labai motyvuotu personalu, kuris apsiima padaryti daugiau nei įprasta. Mielai mokėtume šiems žmonėms deramą atlyginimą. O tam reikalingas finansavimas, kuris – kitaip nei anksčiau – būtų ilgalaikis ir patikimas.