Feo Aladag Istorijos tarp skirtingų pasaulių

Režisierė Feo Aladag filmuojant „Tarp skirtingų pasaulių“
Režisierė Feo Aladag filmuojant „Tarp skirtingų pasaulių“ | © Bothar / Majestic

Po dviejų filmų Feo Aladag įsitvirtino kaip drąsi vokiečių režisierė. Jos darbams būdingas empatiškas požiūris į kultūrinius konfliktus.

Ją traukia rizikingos temos – dar savo sėkmingame debiutiniame filme „Kai mes išeinam“ (Die Fremde, 2010), pasakojime apie žudymo dėl garbės priešistorę, F. Aladag palietė jautrią temą. Savo antrąjį filmą „Tarp skirtingų pasaulių“ (Zwischen Welten), kuris dalyvavo 2014 m. Berlinalės konkurse, ji filmavo Afganistane. Su šia karine drama, pasakojančia apie bundesvero karininką, bandantį apsaugoti vietinį vertėją ir jo seserį, ji iš naujo imasi šiems laikams aktualios temos. Dar tik visai neseniai politika ir žiniasklaida pradėjo kreipti dėmesį į afganų padėjėjus, kurie, iš Afganistano pasitraukus ISAF kariams, ko gero, lieka pasmerkti Talibano kerštui.

Vokietijos kino premija už „Kai mes išeinam“

Settaras Tanriögenas ir Sibelė Kekilli vaidina tėvą ir dukrą filme „Kai mes išeinam“ | Majestic Settaras Tanriögenas ir Sibelė Kekilli vaidina tėvą ir dukrą filme „Kai mes išeinam“ | Majestic | © Bothar / Majestic Kaip šiai trapiai atrodančiai šviesiaplaukei moteriai vos dviem filmais pavyko užsitarnauti vieno drąsiausių vokiško kino balsų reputaciją? Feo Aladag gimė 1972 m. Vienoje ir lėtai, bet tvirtai ėjo keliu režisieriaus kėdės link. Baigusi psichologijos ir komunikacijų mokslo doktorantūros studijas, ji kartu baigė ir aktorystės mokslus. Rašydama filmų kritiką ir televizijos scenarijus, dirbdama aktore televizijoje bei reklamų režisiere, ji kaupė šios srities patirtį.

2005 m. kartu su savo tuometiniu vyru režisieriumi Züli Aladagu įkūrė produkcijos kompaniją, kad galėtų nufilmuoti savo pirmąjį pilnametražį filmą „Kai mes išeinam“. Ji paskyrė filmo gamybai visus savo pinigus ir manė, kad norėdama juos atgauti turės vėl dirbti aktore. Jos baimė pasirodė nepagrįsta, nes debiutinis filmas susilaukė didžiulės sėkmės. Jis pelnė 47 apdovanojimus, tarp jų – Vokietijos kino premiją.

„Tarp skirtingų pasaulių“ – pirmasis vokiškas filmas, nufilmuotas karinėje zonoje, – taip pat pareikalavo daug pastangų. Režisierė filmavimo metu gyveno karinėje stovykloje Masar-i-Scharif kartu su mažamete dukra. Nors buvo saugoma bundesvero ir afganų policijos, vis tiek patekdavo į pavojingas situacijas.

Autentiškas kultūrinių konfliktų perteikimas

Draugystė tarp vietinio vertėjo ir bundesvero kario: Mohsinas Ahmadi ir Ronaldas Zehrfeldas filme „Tarp skirtingų pasaulių“ Draugystė tarp vietinio vertėjo ir bundesvero kario: Mohsinas Ahmadi ir Ronaldas Zehrfeldas filme „Tarp skirtingų pasaulių“ | © Björn Kommerell / Majestic F. Aladag svarbus autentiškumas: „Kai bandai parodyti žmones, kurie dirba šioje šalyje, tau tenka atsakomybė tai parodyti kiek tik įmanoma autentiškiau“. Taigi ji nefilmavo Maroke, kaip yra įprasta filmams, vaizduojantiems Afganistaną. Tokią pačią atsakingą strategiją režisierė naudojo ir filme „Kai mes išeinam“, pasakojančiame apie Vokietijos turkę Umai ir jos sūnelį, kurie nuo smurtaujančio vyro bėga iš Stambulo į Berlyną pas savo mylimą šeimą. Siekdama asmeninės laisvės, Umai užsitarnauja „vokiečių paleistuvės“ vardą, o tai jos šeimai užtraukia negarbę. Kad galėtų tikroviškai pavaizduoti merginos likimą, režisierė gyveno moterų prieglaudoje ir lankėsi teismo procesuose. Vaizduodama tarpkultūrinius konfliktus, ji taip pat įsijautė į žudikų pasaulį ir parodė, kad šie irgi kenčia nuo griežtų nusistovėjusių normų. Antrajame savo filme ji pasikliovė neprofesionaliais afganų aktoriais, kurie iš savo patirties žino, koks jausmas apima, kai į jų kaimą atvažiuoja kitos šalies kariškiai.

Kitoks požiūris į patriarchalines struktūras

Interviu su Feo Aladag apie „Kai mes išeinam“

Žvelgiant iš visuomeninės politinės perspektyvos, F. Aladag su savo filmais žengė į minų lauką. Tačiau publiką sujaudino daugiasluoksnis žudymo dėl garbės temos, laikomos tabu, vaizdavimas. Ši tema visuomenę įprastai pasiekia tik per piktinančias antraštes. „Pats laikas pasakoti apie konfliktus, kurie įveikiami kelyje Bosforas-Berlynas, – sakė Claudius Seidlis, laikraščio „Frankfurter Allgemeine“ filmų kritikas. – Norisi matyti daugiau tokių filmų ir girdėti daugiau tokių istorijų.“

Į priekaištus dėl neva vaizduojamų turkiškų klišių režisierė atsakė: „Mane domina psichologiniai mechanizmai, privedantys prie tokio elgesio“, nes „norėdama rimtai pažvelgti į priešingą pusę, galiu ant stalo patiekti ir visuomenėje nepriimtinų dalykų“. Atsiribojantis ir užjaučiantis jos žvilgsnis į patriarchalines struktūras, būdingas ir filmui „Tarp skirtingų pasaulių“, primena JAV režisierę Kathryn Bigelow. Ji taip pat gilinasi į vidinį vyrų pasaulį.

Tikėjimas, kad žmonės vieni kitiems išties pagalbos ranką

Kaip ir K. Bigelow, F. Aladag savo prieštaringomis temomis susikuria režisierės autsaiderės įvaizdį. Pastaraisiais metais tarp vokiškų „Feelgood“ komedijų ir meniškai pretenzingų autorinių filmų atsirado tarpeklis, ir jis vis didėja. Komedijos dažnai vulgarios, bet populiarios, o autoriniai filmai sulaukia mažai žiūrovų, jie vadinami pernelyg protingais ir per brangiais. Tačiau F. Aladag dramos pirštu parodo į žaizdas, o kartu išlaiko pusiausvyrą tarp atsidavimo visuomenei ir išorinio tvirtumo. Šioje srityje ji vis dar yra pionierė. Jos filmams būdingas subtilus pasisakymas už meilę, tikėjimą ir viltį. Pasak F. Aladag, tai ne tikėjimas „atvirai religine prasme, o tikėjimas, kad žmonės vieni kitiems išties pagalbos ranką. Tikėjimas, kad harmoningas buvimas drauge yra įmanomas, jei mes dėl supratimo peržengsime per savo principus ir įsitikinimus“.