Berlinalė 2014 Apie kančias, gyvenimą, meilę

Parforsas per Europos kultūros istoriją – „Nimfomanė. Pirma dalis“ (Larsas von Trieras)
Parforsas per Europos kultūros istoriją – „Nimfomanė. Pirma dalis“ (Larsas von Trieras) | © Casper Sejersen / Concorde Filmverleih 2014

Kino festivalis „Berlinalė 2014“ išsiskyrė tokiais išradingai ir su ryškiu eksperimentavimo džiaugsmu pateiktais tematiniais akcentais, kaip šeima bei meilės ir identiteto paieškos. Taip pat čia galima buvo stebėti įdomius pasakojimo formos lūžius.

Damiano Johno Harperio režisuotas bendras vokiečių ir meksikiečių filmas „Los Ángeles“ ir režisierės Celinos Murgos argentinietiškai vokiškas konkursinis darbas „La Tercera Orilla“ apnuogina žaizdas, atsivėrusias pasijutus atstumtam savo tėvo. Tačiau ir motinų elgesys ne visada atitinka tradicinį vaidmenų šeimoje pasiskirstymo įvaizdį – jos taip pat gali atstumti savo vaikus. Tai ryškiai atskleidė konkursinėje programoje rodytas režisierės iš Peru Claudios Llosos filmas „Aloft“ ir geriausio debiutinio filmo kategorijoje apdovanojimą pelnęs meksikiečių režisieriaus Alonso Ruizpalacioso filmas „Güeros“. Taip pat ir pagrindinis publikos ypač pamėgto filmo „Boyhood“ veikėjas Masonas yra priverstas nuolat kovoti su savo baimėmis ir troškimais bei ieškoti išeičių. JAV režisierius Richardas Linklateris už šį filmą buvo apdovanotas Sidabriniu Lokiu.

Vokietijoje taip pat yra tokių pavyzdžių: kas aštuntas vaikas Berlyne gyvena žemiau skurdo ribos, dažnai apleistas tėvų. Apie tokį gyvenimą savo vokiškame konkursiniame darbe „Jack“ pasakoja režisierius Edwardas Bergeris. Jis be sentimentalumo, tačiau jaudinančiai vaizduoja dviejų vaikų, kuriuos užmiršo su savo pareigomis nesusitvarkanti mama, kovą dėl išgyvenimo Berlyne.

Šeima– tarsi pragaras žemėje

Jei tikėtume žiniasklaida, tai fundamentalizmas yra tokia tema, kuri pirmiausia siejama su kitų šalių religijomis. Tačiau Dietrichas Brüggemannas savo puikiame konkursiniame 14-os epizodų filme „Kreuzweg“ (liet. „Kryžkelė“) parodė, kaip religinis fanatizmas mažo Vokietijos miestelio viduryje paauglį pastūmėja į mirtį. Už scenarijų, kurio akcentuoti dialogai kartais netgi prajuokina publiką, Dietrichas su savo seserimi Anna Brüggemann, taip pat ir vaidinančia filme, buvo apdovanoti Sidabriniu Lokiu.

Taip pat ir režisierius Kutlugas Atamanas savo filmui „Kuzu“ (liet. „Ėriukas“), kuris buvo rodomas programoje „Panorama“, pasirinko temą „Šeima – karo arena“. Atamanas pasakoja apie jaunos motinos Medinos beviltišką kovą dėl garbės ir meilės Rytų Anatolijos kaime. „Berlinalėje“ šis filmas už psichologiškai jautriai atskleistą šeimos dramą buvo apdovanotas nepriklausomu Tarptautinės ART kino teatrų ir festivalių konfederacijos (CICAE) prizu.

Užmiršti meilę?

Nekantriai lauktas ir neturėjęs sau lygių varžovų konkurse – tai Larso von Triero „Nimfomanė. Pirma dalis“ rodyta kaip „Director’s Cut“ filmo versija. Filmo paantraštė skamba lakoniškai: „Užmiršk meilę“. Danų režisierius šįkart nustebina jaudinančia Europos kultūros istorijos inscenizacija ir inteligentišku parforsu per ją. Von Trieras ir vėl pasirodo kaip vienas didžiųjų šiuolaikinio kino novatorių, tuo pačiu metu kvestionuojančiu tiek konservatyvius moralės apologetus, tiek tuos, kurie ypatingai pabrėžia ir propaguoja sekso svarbą.

Tuo tarpu kinų režisieriui Lou Ye daug santūresniame, tačiau nuosekliai inscenizuotame konkursiniame darbe „Tiu Na“ (liet. „Aklas masažas“) pavyksta eksperimentas, reginčiuosius artimiau supažindinti su aklų žmonių pasauliu. Šio filmo operatorius Zeng Jian buvo apdovanotas Sidabriniu Lokiu. Taip pat ir prizo „Dialogue en Perspective“ laimėtojos Ester Amrami filme „Anderswo“ (liet. „Kažkur kitur“) dominuoja meilės ir identiteto paieškos tema. Tai Vokietijoje ir Izraelyje vykstanti jaudinanti meilės istorija, kurią slegia tėvynės ir prarastų šaknų paieškos įtampa.

Tie, kas iki šiol tikėjo, kad Veimaro klasika yra vadinamas skaisčios literatūrinės kūrybos laikotarpis, turėjo galimybę įsitikinti, kad tai nėra visiška tiesa. Tereikėjo pasižiūrėti Dominiko Grafo konkursinį filmą „Die geliebten Schwestern“ (liet. „Mylimos seserys“), kurio dėmesio centre – meilės trikampis tarp rašytojo Friedricho von Schillerio ir seserų Lengenfeld.

Pasimatymas – tradicija apkabina viziją

Diao Yinano režisuotas „Juoda anglis, plonas ledas“ (Treileris)

„Mano filme Mažasis princas susitinka su terminatoriumi“, sako režisierius Marcinas Malaszczakas. Jis vokiečių-lenkų gamybos filme „Orbitalna“ žaidžia su mūsų regėjimo įpročiais – čia moteris prižiūri milžinišką rusvosios anglies gavybos teritoriją. Malaszczakas spalvomis sukuria susvetimėjimo efektą, paversdamas dieną vykstančius procesus lenkiškoje statybvietėje industrinėje aplinkoje mokslinės fantastikos scenarijumi. Žiūrovui išdidintai rodomi žmogaus rankomis ir įrenginiais atliekami veiksmai. Staiga tarp žmogaus ir įrenginio išsivysto visiškai naujas – pasiaukojantis – santykis.

Panašiai radikaliai į gyvenimą žvelgia ir Sidabrinio Lokio už trumpametražį filmą laimėtojas Guillaume’as Cailleau. Jo režisuotas vokiškas filmas „Laborat“ rodomas iš 16 mm kino juostos ir įvairiai atspindi darbo temą. Pradžioje girdime „Onkologijos institutas, Berlynas, 2011 m. sausio 8 ir 9 d.“. Mums stebint bandymą su žiurke, režisierius nutraukia šį procesą subtiliai žaisdamas ryškiu ir neryškiu vaizdu, spalvų dramaturgija bei nuolat parodydamas filmavimo komandą.

Staigmenų pateikė ne tik programos „Forum“ ir „Forum Expanded“, iš kurių paprastai tikimasi tradicinių formų laužymo. Štai Auksinį lokį laimėjęs, į „Film noir“ stilių orientuotas kinų režisieriaus Diao Yinano filmas Bai Ri Yan Huo (liet. „Juoda anglis, plonas ledas“) pasakoja apie vienišą buvusį policininką ir gundančią „femme fatale“, tuo pačiu perteikia ir šiuolaikinės Kinijos gyvenimą. Tuo tarpu programoje „Panorama“ neįprastu garso ir vaizdo montažu išsiskiriantis Iaino Forsytho ir Jane Pollard filmas „20,000 Days on Earth“ pademonstravo, kaip pasitelkus klasikinio muzikinio dokumentinio filmo formatą galima iš arti pavaizduoti avangardinio muzikanto Nicko Cave’o gyvenimą anapus žvaigždžių kulto.

Vokiškas kinas „Berlinalėje“

Pernai „Berlinalėje“ buvo rodoma gana nedaug vokiškų filmų, o štai 2014 m. situacija pasikeitė. Šiemet buvo galima pamatyti ne tik keturis vokiečių režisierių ir du bendrai su kitomis šalimis kurtus filmus konkursinėje programoje, bet ir dar daug įdomių vokiškų darbų kitose programose. Štai Maximilianas Erlenweinas su puikiai vaidinančiais Moritzu Bleibtreu und Jürgenu Vogeliu filme „Stereo“ demonstruoja, kad vokiškas veiksmo filmas gali būti subtilus ir meniškas. Netgi pati „Berlyno mokykla“ nustebino savo humoru: Benjamino Heisenbergo filme „Über-Ich und Du“ (liet. „Superego ir Tu“) smulkus sukčius Nickas susiduria su jausmų krizę išgyvenančiu psichologijos profesoriumi. Viską nuostabiai nufotografavo operatorius Reinholdas Vorschneideris. Šis filmas – tai puikiai pavaizduotas dviprasmiškas kultūrų susidūrimas, kuriame, aišku, negali trūkti ir Sigmundo Freudo. Išvada: nauja estetika, drąsa peržengti ribas, inteligentiškas santykis su žanru. Kur bepažvelgsi – rodos, kad vokiškas kinas save atranda naujai.