Žodynų ateitis Skaitmeniniai, bet nebūtinai nemokami

Internetinis žodynas
Internetinis žodynas | © kid_a - Fotolia.com

Palyginti su didžiuliais popieriniais foliantais internetiniai žodynai turi nemažai pranašumų, svarbių jų naudotojams. Tik ar kokybiški „Duden & Co.“ produktai ilgai bus nemokami?

Nesate įsitikinę, kaip taisyklingai rašyti vieną ar kitą žodį? Ieškote vokiško ar angliško žodžio vertimo? Tam tikrose situacijose jūs greičiausiai pasiimate iš lentynos žodyną. Tiesa, kai sėdime prie kompiuterio arba esame išvykę, tačiau turime po ranka išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį, skaitmeninės alternatyvos mums atrodo gerokai patrauklesnės. Kaip parodė Manheimo bibliografijos instituto parengta studija, vien internetiniu „Duden“ žodynu kas mėnesį pasinaudoja daugiau kaip 5 mln. žmonių. Nemažai lankytojų sulaukia ir tokie portalai, kaip dict.cc ar sprachnudel.de, už kurių neslypi garsūs ženklai ir kurių turinį beveik be išimčių kuria patys naudotojai. 2010 m. Vokiečių kalbos institutas atliko apklausą ir išsiaiškino, kad beveik pusė visų apklaustųjų dažniausiai naudojasi internetiniais žodynais, o 40 proc. sklaido ir spausdintinius, ir internetinius žodynus.

Internetiniai žodynai: greita, paprasta ir interaktyvu

Skaitmeninių žodynų pranašumai – kaip ant delno. Žodžių paieška naudojantis įvesties funkcija daug greitesnė ir paprastesnė nei storų žodynų sklaidymas. Neretai po naudotojų užklausų arba pasiūlymų tokiame žodyne atsiranda naujų įrašų. O geriausiu atveju čia galima rasti net ir naujausių žodžių darinių. „Šimtai žmonių, išgirdę televizijos laidose nepažįstamą sąvoką, užsuka į portalą „sprachnudel.de“ ir diskutuoja apie jos reikšmę“, – pasakoja Nadenas Badalgogtapehʼas, kuris 2005 m. kartu su savo kolega, norėdamas pasimėgauti kalba, sukūrė neologizmų portalą sprachnudel.de.

Tačiau net ir žinomos žodynų leidyklos, kaip antai „Dudenverlag“ bei valstybės finansuojami leksikografijos institutai ėmėsi skaitmeninės leidybos: iš pradžių tai buvo kompaktiniai diskai, vėliau – internetiniai žodynai ar taikomosios išmaniųjų telefonų programos. „Priešingai nei tradicinėje leidyboje žodyno apimtis staiga ėmė nebevaidinti jokio vaidmens. Kaip internetinių žodynų leidykla mes turime galimybę tiesiogiai bendrauti su savo klientais, pavyzdžiui, skaitmeninį žodyną susiedami su lingvistinėmis konsultacijomis“, – teigia Sabine Krome, „Brockhaus“ leidyklos „Wahrig“ žodynų serijos vyriausioji redaktorė. O „Langenscheidt“ leidyklos žodynų redakcijos atstovas Wolfgangas Waltheris pabrėžia: „Pagalvokite apie tai, kad garsinė skaitmeninio žodyno versija pakeičia itin sudėtingą fonetinę žodžių transkripciją, be to, žodžius galima susieti su vaizdais ir patogiau pateikti daiktavardžių linksniavimo bei veiksmažodžių asmenavimo lenteles. Čia galimybės beveik neribotos.“

Naudojimas ar kultūros išsaugojimas – kiek kompetencijos reikia žodyno naudotojui?

Antra vertus akivaizdu, kad ne visai internete pateikiamai informacijai taikomi tie patys kokybės standartai. Naudotojui gali būti sunku įvertinti paieškos rezultatų patikimumą. Vieni paslaugos teikėjai naudotojų siūlomus įrašus pateikia internete netikrinę, kiti redaguoja kiekvieną įrašą. „Kai kurie naudotojai nė kiek nesistengia arba tiesiog įrašo žmogaus vardą, norėdami iš jo pasišaipyti. Todėl mes tikriname kiekvieną įrašą ir atmetame tokius „nerimto turinio“ pasiūlymus. Nepaisant to, įrašai mūsų žodyne gali būti ir nepatikimi, nes žodžiai dažnai įgauna naują reikšmę arba gali turėti keletą jų, o ne vien „teisingą“ ar „klaidingą“, – tvirtina portalo sprachnudel.de atstovas N. Badalgogtapehʼas. Tuo tarpu garsių leidyklų atstovai kelia aukštus reikalavimus redakciniam darbui. „Panašiai kaip ir leidžiant spausdintines knygas, skaitmeninį turinį taip pat privalo tikrinti patyrę redaktoriai, kurie žino taisykles ir domisi žodžių kilme“, – pabrėžia žodyno „Duden“ programos vadybininkas Werneris Scholze-Stubenrechtas.

Finansavimo šaltiniai – specialistų mokami pinigai ar viešųjų projektų lėšos?

Tiesa, aukšti kokybės standartai, kurių laikosi garsios žodynų leidyklos, prieštarauja tam faktui, kad internetinio turinio naudotojai paprastai nenori už jį mokėti. 2009 m. pabaigoje – 2010 m. pradžioje leidykla „Duden-Verlag“ atliko rinkos tyrimą, kuris parodė, kad noras mokėti už internetinius žodynus labai nedidelis. Todėl leidyklos vadovybė nusprendė sukurti nemokamą, iš reklamos finansuojamą portalą, kuris, anot W. Scholzeʼs-Stubenrechto, kol kas neatsipirko. Laikui bėgant problemos nepavyko išspręsti net ir kitais būdais, pavyzdžiui, siūlant spausdintinės versijos pirkėjams galimybę be papildomo mokesčio naudotis skaitmeniniais produktais ar papildomu internetiniu turiniu, kuris yra apsaugotas slaptažodžiu. Juolab kad leidykloms tenka kovoti ir su kitais pokyčiais, kaip antai knygų prekybos nuosmukis ir mokinių skaičiaus mažėjimas.

Todėl leidykla „Duden“ kartu su „Wahrig“ žodynus leidžiančia „Brockhaus“ leidykla šiuo metu svarsto apie galimybę apmokestinti internete skelbiamą turinį. Geros patirties šioje srityje jau yra sukaupusi leidykla „Langenscheidt“. Wolfgango Waltherio žodžiais tariant, „būtent specialistai, t. y. vertėjai raštu ir žodžiu, taip pat kai kurių mokslo sričių profesoriai, yra pasirengę mokėti 50 eurų už kokybišką taikomąją programėlę“. Kaip teigia Sabine Krome, kita alternatyva – vykdyti bendrus projektus kartu su valstybės finansuojamomis įstaigomis, pavyzdžiui, aukštosiomis mokyklomis ar mokslinių tyrimų institutais, taip pat su kitomis leidyklomis, kad internete skelbiamas turinys ir ateityje būtų bent iš dalies nemokamas. Tiesa, kol kas visiškai neaišku, koks vaidmuo ateityje teks spausdintiniams žodynams: nepaisant visų pranašumų, kuriais išsiskiria internetiniai žodynai, vis dar nemažai žmonių, ieškodami informacijos, su malonumu ima į rankas knygą.