Bibliotekų skaitmeninimas ir jų fondų plėtra Virtualūs dalykai realioje erdvėje

Virtualūs dalykai realioje erdvėje
Virtualūs dalykai realioje erdvėje | © Paulista - Fotolia.com

Skaitmeninės medijos užima vis svarbesnę vietą bibliotekų fonduose. Be to, virtualizuojant bibliotekų pasiūlą tenka ieškoti naujų pateikties ir sklaidos formų.

Vokietijos mokslinės ir viešosios bibliotekos nuolat plečia e. knygų, e. dokumentų ir kitų skaitmeninių medijų fondus. Didėjant mobiliojo interneto aprėpčiai, naudotojai tikisi gauti vis daugiau skaitmeninių paslaugų. Tiesa, apie tai, kad bibliotekose galėtų nebelikti fizinių fondų, kol kas nekalbama. „Šiuo metu mūsų bibliotekų fondą sudaro 1,3 mln. medijų, tarp jų yra apie 9 tūkst. e. medijų,“ – teigia Štutgarto miesto bibliotekų vadovė Inka Jessen. Tuo pat metu ji pastebi, kad šiandien gerokai daugiau skolinamasi ir e. knygų.

Tiesa, neretai bibliotekos susiduria su problema – kaip ganėtinai didelių sąnaudų reikalaujančias e. medijas pristatyti ne tik virtualiame kataloge ar internete, bet ir atkreipti į jas lankytojų dėmesį bibliotekos patalpose?

Tuščia vieta lentynoje

2013 m. Janin Taubert už magistro darbą „Absentia in Praesentia? Apie skaitmeninių medijų pateiktį ir sklaidą fizinėje erdvėje“ buvo apdovanota internetinio bibliotekininkų žurnalo „b.i.t. online“ inovacijų premija. Jos darbe išskiriamos kelios strategijos: „Taikant naudojimą atspindintį metodą pirmiausia siekiama užpildyti tuščią vietą lentynoje.“ Tam naudojami stovai, kurie fiziškai užima vietą, arba QR kodai, kuriuos nuskenavus galima rasti ieškomą mediją. „Mums nebereikia reklamuoti lentynose „Onleihe“ paslaugos, nes ji ir taip gerai žinoma“, – sako Inka Jessen iš patirties. Vis dėlto ji pabrėžia, kad labai svarbu nutiesti tiltą tarp fizinio ir skaitmeninio pasaulių. Štutgarto miesto bibliotekų lankytojai teminių skyrių lentynose randa nešiojamuosius kompiuterius, kuriais galima prisijungti prie reikiamų duomenų bazių ir tinklalapių bei naršyti juose. Pavyzdžiui, muzikos skyriuje, kaip teigia bibliotekos vadovė, lankytojai nukreipiami į „Naxos Music Library“ tinklalapį, kur sukaupta milijonai suskaitmenintų klasikinės ir džiazo muzikos kompaktinių diskų.

Nuo nuotraukų rėmelių iki 3D

Be šių pragmatiškų formų bibliotekos išmėgina ir rinkodaros strategijas. Jomis siekiama ne tiek pristatyti atskiras medijas, kiek sukurti neįprastą erdvinę situaciją: „Pavyzdžiui, skaitymo erdves su e. skaityklėmis, kurios primena vartus iš fizinės erdvės į skaitmeninį pasaulį“, – teigia J. Taubert. Vis dažniau naudojamasi ir vad. „digital signage“ sprendimais. Anot J. Taubert, „iš esmės tai elektroniniai plakatai, taigi tekstus, vaizdo siužetus ir muziką atkuriančios sistemos, kurios gali būti naudojamos įvairiems dalykams reklamuoti.“ Galimybių spektras čia išties platus – nuo paprastų skaitmeninių nuotraukų rėmelių ar sudėtingesnių liečiamųjų ekranų, kuriais naudojantis galima naršyti bibliotekos fonduose, iki gestais valdomos skaitmeninių kopijų pateikties trimačiame ekrane. Būtent tai šiuo metu gali pasiūlyti Bavarijos valstybinė biblioteka Miunchene.

Galiausiai bibliotekos daug dėmesio skiria sklaidos strategijoms, kuriomis siekiama pabrėžti bibliotekos kaip mokymosi vietos ir švietimo paslaugų teikėjos vaidmenį, pavyzdžiui, siūlant e. mokymosi programas ar naudojant susikertančių medijų formatus. Kaip pavyzdį I. Jessen nurodo didžiulę erdvinę animacinių filmų ir performanso instaliaciją jos bibliotekos patalpose bei fojė įrengtus ekranus, kuriuose pakaitomis rodomi internetinio meno kūrinai ar transliuojami „mikroskaitymai“, t. y. nufilmuoti nežinomų autorių kūrinių skaitymai.

Lankytojų dalyvavimas

Spartėjant skaitmeninimo procesui naujos dalyvavimo galimybės atsiveria ir bibliotekų fondų plėtros srityje. Mokslinėse bibliotekose vis labiau įsitvirtina „Patron Driven Acquisition“ (PDA) modelis, suteikiantis lankytojams galimybę, pateikus užklausą internetiniame kataloge, pradėti užsakymo procedūrą bibliotekos vardu. Nors ši naujovė dar nepasiekė viešųjų bibliotekų, jos taip pat stengiasi reaguoti į lankytojų pageidavimus, tiesa, netaikydamos PDA modelio. Bibliotekų statistika padeda tiksliai nustatyti, kokių medijų grupių ieškoma dažniau, o kokių rečiau, tačiau „būtent e. knygų skolinimo srityje mes negalime patenkinti visų poreikių, nes kyla problemų dėl autorių teisių ir licencijavimo“, – teigia I. Jessen.

Biblioteka kaip prodiuserė

Antra vertus, skaitmeninis bibliotekos profilis nuolat plečiasi, o pačios bibliotekos jungiasi į tinklą. Pavyzdžiui, Štutgarte bendradarbiaujant su Liudvigsburgo kino akademija buvo sukurtas videogidas „Worte sind Taten“ („Žodžiai yra darbai“). Parsisiųsdinus programėlę, lankytojams surengiama ekskursija po biblioteką, įvairiose jos vietose rodant trumpus filmukus, kuriuose menininkai pasakoja Badeno-Viurtembergo istorijas. Tai vadinamasis papildytosios tikrovės (angl. „augmented reality“) formatas, kai fizinį pasaulį papildo ar praplečia virtualūs elementai. Be to, bendradarbiaujant su Štutgarto animacinių filmų festivaliu buvo sukurta duomenų bazė „Online Animation Library“, kurioje sukaupti apdovanojimus pelnę festivalio filmai. „Biblioteka pati galės tapti prodiusere ir siūlys išimtinai skaitmenines paslaugas“, – tokią daug žadančią ateitį mato I. Jessen. Čia pat bibliotekos vadovė pabrėžia: „Fiziniai bibliotekos fondai ir toliau išlieka svarbūs, net ir jaunimui.“ Keičiasi tik tendencija – ieškoma glaustesnės informacijos.

Tuo, kad bibliotekų fondai artimiausiu metu bus tik virtualūs, netiki ir Janin Taubert. Juolab kad šiuo metu ir popieriniu, ir e. formatu išleidžiama tik nedidelė dalis naujų leidinių.