Vokietijos korespondentai užsienyje Jei brangu, tai ir nereikia?

Korespondentas

Užsienio korespondentams išlaikyti reikia finansinių galimybių – arba noro. Vis daugiau žiniasklaidos kompanijų ryžtasi karpyti lėšas, skirtas užsienio biurams finansuoti. Ir neišvengia pasekmių.

Kai 2014 m. vasarį Kryme prasidėjo krizė, Vokietijos žiniasklaida buvo užklupta nepasiruošusi. Niekas nesitikėjo, kad Ukrainai priklausančiame pusiasalyje įsiliepsnos toks konfliktas. Neilgai trukus pasipylė specialios laidos ir tiesioginės chronologinės apžvalgos. Tiesa, kiekvieną kartą būdavo kalbinamas vienas ir tas pat žmogus – Vitalijus Kličko, kuriam tarsi buvo lemta informuoti Vokietiją apie aktualią padėtį Ukrainoje. Šis ukrainiečių boksininkas, turintis pasaulio čempiono titulą, labai populiarus Vokietijoje, jis kalba vokiškai, ir tema jam gerai žinoma. O kita vertus, jis pats įsipainiojęs į šį konfliktą, kadangi yra Ukrainos opozicijos politikas. Tad jo požiūris į įvykius yra ne objektyvus.

Tik po poros savaičių Vokietijos žiniasklaidoje prasidėjo diskusija ir pasipylė kritika, kad informacija apie Krymo konfliktą pateikiama šabloniškai, paviršutiniškai ir šališkai. Be galo trūko įvairiapusiškų žinių apie sudėtingą ir neramią situaciją regione. Kodėl taip atsitiko? Beveik visi korespondentai nuskrido į konflikto zoną Ukrainoje paskubomis. Vieni iš Varšuvos ar Maskvos, kur turėjo įsisteigę biurus, kiti net iš Vokietijos. Nesusipažinus vietoje su konflikto priežastimis ir raida, jiems teko kas valandą rengti skubotus pranešimus ir įvykių analizes. Šie specialiai į Ukrainą suskridę žurnalistai primena „parašiutu nusileidusius korespondentus, kurie tegali informuoti apie bendrus dalykus“, – teigia korespondentų tinklo weltreporter.net atstovas Marcas Engelhardtas.

„Kol neprasideda mūšiai“

M. Engelhardtas kritikuoja, kad taupymo priemonės vis dažniau neigiamai atsiliepia užsienyje dirbančių korespondentų veiklai, kadangi nuolat mažėja jų skaičius. „Daugumai leidėjų atrodo, kad užsienio korespondentų galima atsisakyti – kol, pavyzdžiui, Ukrainoje staiga neprasideda mūšiai ir visi puola klausinėti, kodėl apie įvykius nebuvo žinoma anksčiau.“ Esant tokiai situacijai taupymas yra „ypač neatsakingas, kadangi plačiajai visuomenei, o neretai ir tiems, kurie priima sprendimus, vis dažniau trūksta visapusiškos informacijos apie tai, kas vyksta už Vokietijos sienų“, – kritikuoja M. Engelhardtas.

Todėl tai, kaip nušviečiama Krymo krizė, puikiai atspindi žurnalistikoje susiklosčiusią situaciją, kadangi dar neseniai kai kurios žiniasklaidos kompanijos Rusiją ir jos aplinką vertino kaip nereikšmingą regioną, o ne kaip galimo politinio konflikto židinį. Būtent dėl šios priežasties ekonomikos dienraštis „Handelsblatt“, savaitraštis „Die Zeit“ ir dienraštis „Süddeutsche Zeitung“ neseniai uždarė savo korespondentų biurus šiame regione.

Užsienio korespondentai – brangus dalykas

Tačiau kodėl karpomos būtent tos lėšos, kurios skirtos užsienio korespondentams išlaikyti? „Kai kurie korespondentų biurai per metus kainuoja milijoną eurų ar net daugiau“, – teigia Leipcigo praktinių žurnalistikos ir komunikacijos tyrimų instituto atstovas Lutzas Mükke. Todėl dažniausiai užsienyje dirbančių korespondentų sąskaita taupo tie, kurie priversti smarkiai mažinti savo išlaidas: „Spausdintinė, regiono ribas peržengianti žiniasklaida ir toliau mažina korespondentų skaičių“, – pasakoja L. Mükke, tarptautinio žurnalistikos žurnalo „Message“ leidėjas. Regioninėje žiniasklaidoje ši tendencija dar ryškesnė. Kadangi privačios radijo stotys neinvestuoja į užsienio korespondentų išlaikymą, visuomeniniai transliuotojai išlieka tvirčiausia Vokietijos žurnalistų, dirbančių užsienyje, atrama.“ Tačiau to neužtenka. „Kad galėtų vykdyti savo socialinę misiją demokratinėje valstybėje, žurnalistika turi išlaikyti analitinius pajėgumus. Antraip mus užgrius viešųjų ryšių ir propagandos lavina“, – tvirtina L. Mükke. Vis dėlto Vokietijos užsienio korespondentų situacija, palyginti su JAV ir Jungtine Karalyste, vis dar yra gera, „kadangi anglų ir amerikiečių žiniasklaida buvo priversta drastiškai apkarpyti savo korespondentų tinklą“, – teigia L. Mükke.

Idealizmas vis dar populiarus

Kuo mažiau nuolatinių korespondentų užsienyje pajėgios išlaikyti Vokietijos žiniasklaidos kompanijos, tuo daugiau žurnalistų bando įsitvirtinti kaip laisvai samdomi korespondentai. Kai kurie iš jų susijungė į tinklą weltreporter.net. „Tai tarsi virtualus pasaulinis korespondentų biuras – mes padedame vieni kitiems ir palaikome vieni kitus“, – pasakoja Marcas Engelhardtas. Tokia moralinė parama tiesiog būtina, turint galvoje, kad laisvai samdomų korespondentų, kurie vyksta į užsienį, finansinė ir socialinė situacija dažnai būna nestabili. Vis dėlto M. Engelhardtas nesigaili pasirinkęs tokį darbą: „Turtų iš to nesusikrausi, ypač jei esi laisvai samdomas, juolab kad bemiegės naktys yra neatsiejama šio darbo dalis, kaip ir atsitiktinės nakvynės krūmuose. Užtat mes ne tik būname neeilinių įvykių liudininkai, bet dar ir turime galimybę apie juos papasakoti. Kas gali būti geriau?“ Panašu, kad užsienyje dirbantiems korespondentams idealizmas vaidina reikšmingą vaidmenį, ir jo svarba nuolat didėja.