vokiški posakiai Apie lėles ir katinus

Jokia kalba neišsiverčia be patarlių ir posakių. Jie padeda nepaprastai tiksliai apibūdinti dalykus ir suteikia mūsų kalbai gyvumo ir įvairovės. Jų kilmė dažnai siekia tolimus šimtmečius.

Filosofas Ludwigas Wittgensteinas savo veikale „Filosofiniai tyrinėjimai“ (vok. Philosophischen Untersuchungen) rašo: mūsų kalba – tai tarsi senas, užkaborių pilnas miestas, sudarytas iš gatvių, skersgatvių ir aikščių, senų ir naujų pastatų iš įvairiausių laikotarpių. Ko gero įdomiausi šio miesto statiniai, jei liksime Wittgensteino vaizdinių pasaulyje, yra patarlės ir posakiai. Jie, tarsi senų namų fasadai, nuolat yra šalimais, mums net nenutuokiant, kiek metų skaičiuoja jų sienos, pro kurias mes kasdien praeiname, ir kiek įdomių istorijų jos mums papasakotų, jei tik įdėmiau į jas pažvelgtume.
  • Daryti mėlyna/mėlyninti Piešiniai: Tillas Laßmannas
    Daryti mėlyna/mėlyninti

    Šis posakis kilęs iš amatininkų draugijų laisvosios dienos. Nuo vėlyvųjų Viduramžių iki Naujųjų laikų amatininkai pirmadieniais nedirbdavo. Žodis „blau“ (vokiečių kalboje sakoma „blaumachen“, išvertus į lietuvių kalbą būtų „mėlyninti/daryti mėlyna“) neturi nieko bendra su alkoholio vartojimu. Yra įvairių jo kilmės aiškinimų. Vienas jų teigia, kad šis žodis atsirado tarp dažytojų. Seniau vilna mėlynai būdavo dažoma su indigo spalvą suteikiančia mėlžole. Tai būdavo sudėtingas procesas, kurio metu vilna dažnai visą pirmadienį džiūdavo ore. Pameistriai tuo tarpu neturėdavo ką veikti, taigi galėdavo visą pirmadienį dykinėti.
  • Iki pat lėlių Piešiniai: Tillas Laßmannas
    Iki pat lėlių

    Pačiame Berlyne esančio Tyrgarteno rajono viduryje yra aikštė, kuri vadinasi „Großer Stern“ (liet. „Didžioji žvaigždė“). Dabar ten stovi „Pergalės kolona“ (vok. Siegessäule). Tačiau Prūsijos karaliaus Friedricho II-ojo laikais – iš ano laikotarpio ir kilęs šis posakis – ši erdvė buvo apjuosta dvigubomis alėjomis ir papuošta statulomis, kurias Berlyno gyventojai pašaipiai vadindavo lėlėmis. Anksčiau „Didžioji žvaigždė“ buvo santykinai toli nuo istorinio miesto centro. Taigi, tekdavo ilgokai pasivaikščioti, norint nueiti iki lėlių. Posakis „Eiti iki pat lėlių“ pradžioje būdavo vartojamas ilgam atstumui apibūdinti, o vėliau palaipsniui jį imta vartoti labai ilgai trukmei nusakyti.
  • Turėti katiną Piešiniai: Tillas Laßmannas
    Turėti katiną

    Šis posakis neturi nieko bendro su naminiu gyvūnu. Jis remiasi graikišku žodžiu „Katarrh“, apibūdinančiu nemalonų gleivinės uždegimą. 19 a. tarp studentų buvo įprasta galvos braškėjimą po praūžtos nakties apibūdinti žodžių žaismu „moralinis katarrh“. Iš jo vėliau išsivystė šiandien vartojamas žodis „Kater“ (liet. „Katinas“).
  • Kam nors pririšti mešką Piešiniai: Tillas Laßmannas
    Kam nors pririšti mešką

    Šis posakis greičiausiai gimė neteisingai aiškinant žodį „meška“ ir suteikiant jam naštos reikšmę, kuri perimta iš viduriniosios vokiečių aukštaičių kalbos žodžių „bern“ (liet. „nešti“) ir „bér“ (liet. „smūgis“). Ilgą laiką posakis „pririšti mešką“ buvo vartojamas kaip „prisidaryti skolų“ sinonimas. Tam įtakos turėjo ir tai, kad tikra meška brandžiųjų Viduramžių medžiotojų kalboje vaidino svarbų vaidmenį. Tropas „aš supančiojau mešką“ būdavo vartojamas kaip ypatingo žygdarbio sinonimas. Tačiau kadangi iš tiesų supančioti mešką atrodė absurdiška, tikriausiai tai būdavo vartojama pagyrūniškumui apibūdinti.
  • Suprasti tik geležinkelio stotį Piešiniai: Tillas Laßmannas
    Suprasti tik geležinkelio stotį

    Šis posakis siekia Pirmojo pasaulinio karo laikus. Tuomet traukiniai buvo svarbiausia transporto priemonė ne tik privatiems žmonėms. Traukiniais kareiviai keliaudavo atostogų, taip pat būdavo gabenami namo po sunkių sužeidimų. Todėl geležinkelio stotis kareiviams tapo gimtinės simboliu, ypač karui einant į pabaigą, kai pirminė euforija buvo seniai išsisklaidžiusi ir buvo juntamos sunkios karo pasekmės. Noras sveikam sugrįžti namo tapo toks stiprus, kad pokalbių temos apie kitus dalykus buvo tiesiog atmetamos žodžiais „Aš suprantu tik geležinkelio stotį“.
  • Žemiau visų kanonų Piešiniai: Tillas Laßmannas
    Žemiau visų kanonų

    Die Šis posakis išsivystė iš lotyniškos frazės sub omni canone, kuri išvertus reiškia maždaug „žemiau bet kokio kriterijaus“. Šiuo atveju mažiau remiamasi žodžio „kanonas“ reikšme, nusakančia vertas perteikti žinias. Veikiau jau čia perimtas viduramžių mokykloms būdingos vertinimo sistemos pavadinimas. Taigi, jei rašto darbas būdavo ypatingai prastai vertinamas, jis būdavo „žemiau kanono“. Liaudyje vėliau vietoje vienaskaitos „kanonas“ imta vartoti daugiskaitą „kanonai“.
  • Šokinėjantis taškas Piešiniai: Tillas Laßmannas
    Šokinėjantis taškas

    Šio posakio autorystė priskiriama graikų filosofui Aristoteliui (384-322 m. pr. Kr.) ir jo veikalui „Historia Animalium“, kuriame jis vaizduoja, kaip paukščio kiaušinio baltyme pasirodo būsimo paukščiuko širdis. Ji yra „tokio didumo, kaip taškas, kraujo spalvos taškas baltume“. Šis taškas šokinėja ir juda tarsi gyva būtybė, rašo filosofas. Lotyniškai tai skamba taip: Quod punctum salit iam et movetur ut animal. Vėliau šis posakis buvo sutrumpintas iki punctum salines, o išvertus tai reiškia „šokinėjantis taškas“.
  • Neištikimas pomidoras Piešiniai: Tillas Laßmannas
    Neištikimas pomidoras

    Šis posakis ko gero siekia Pirmojo pasaulinio karo laikus. Tuo metu Italija, kuri nuo 1882 m. su Vokietija ir Austrija-Vengrija buvo sudariusi taip vadinamąją Trilypę sąjungą, iš pradžių neįsitraukė į karą. Tačiau 1915 m. slaptai sudariusi Londono sutartį su Antantės valstybėmis Didžiąja Britanija, Prancūzija ir Rusija, Vokietijos požiūriu ji pažeidė ligtolinius susitarimus. Kadangi jau tuo metu Italijoje dėl palankaus klimato buvo auginama ir vartojama daug pomidorų, o Vokietijoje ši daržovė dar būdavo retenybė, kurią būdavo gana sudėtinga išauginti, neištikimus italus imta vadinti neištikimais pomidorais.