Prisimenant Haruną Farockį Matau tai, ko Tu nematai

Harun Farocki
Harun Farocki | © Hertha Hurnaus

2014 m. liepą mirė Harunas Farockis – režisierius, įžvalgiomis kino esė analizavęs naujosios žiniasklaidos pasaulį. Savo radikaliu žvilgsniu jis stengėsi sugrąžinti vaizdams jų tikrąją prasmę, atskleisdamas jų politinius ir kultūrinius kodus.
 

Kadras yra pozicija – daugiau kaip keturis dešimtmečius kino kūrėjas, eseistas, medijų menininkas ir teoretikas Harunas Farockis siekė įgyvendinti šį principą savo filmuose, praturtindamas vokiečių kino pasaulį ypatingu braižu išsiskiriančia kūryba. Dėl minimalistinio ir drauge realistinio stiliaus jis laikomas vienu iškiliausių savo kartos dokumentininkų. Jo kūryboje tiek vaizdo fragmentas, tiek filmavimo kameros padėtis atspindi politinę poziciją ar net pasaulėjautą. Šis pasaulis, kaip atrodė H. Farockiui, vis labiau virsta medijų pasauliu, kuris naudodamasis vaizdais gali konstruoti ir griauti galios struktūras, todėl pats matymo procesas jam tapo labai svarbiu dalyku. Arba, jei cituosime patį vaizdų tyrinėtoją ir fenomenologą, „nereikia ieškoti naujų vaizdų, reikia taip dirbti su turimais, kad jie taptų nauji.“

Atsiribojimo strategijos ir naujosios vaizdinės teritorijos

Ką gi tokio matė Harunas Farockis, ko nepastebime mes? Ir kaip jam pavykdavo parodyti mums tai, ką pražiūrėjome ir ko nepamatėme? Žiūrėdami jo dokumentinį filmą „Der Auftritt“ („Pasirodymas“, 1996), pirmiausia susiduriame su sąvokomis, kurių negalime klasifikuoti. Veiksmas iš pradžių atrodo visiškai nesuprantamas: ką turi galvoje jaunas vyras, prieš kamerą kalbantis apie „lengvuosius veiksnius“, „neigiamus scenarijus“ ar „daugiatemines kampanijas“? Nesulaukęs įvado, komentarų ar kalbančiojo pristatymo, žiūrovas jaučiasi bejėgis prieš specialistų žargoną. Tik kiek vėliau, kai pasirodo logotipo „Eyedentity“ eskizai ir pasigirsta žodis „optikas“, išaiškėja prasminiai ryšiai – filmas „Der Auftritt“ pasakoja apie reklaminės kampanijos kūrimą.
Interview mit Harun Farocki, entstanden im Rahmen eines Projektes des Goethe-Instituts Boston, 2013 (Youtube.com)

Erzinti, griauti, fokusuoti, kelti chaosą ir priversti nerimauti – tokios yra Haruno Farockio atsiribojimo strategijos, juolab kad šis kino kūrėjas ėmėsi plėtoti Bertolto Brechto atsiribojimo idėją ekrane. Kritiškas požiūris į kapitalistinės visuomenės mechanizmus ir skeptiškas įsitvirtinusių vaizdinių tradicijų vertinimas atverdavo režisieriui kelią į vis naujus pasaulius ir vaizdines teritorijas. H. Farockis lankėsi vadybos seminaruose ir naujojo kapitalizmo valdymo centruose, klausėsi bankininkų pokalbių apie pardavimų ir derybų strategijas („Die Schulung“ / „Mokymas“, 1987) ir išsamiai analizavo naująją vaizdų politiką Pirmojo Persijos įlankos karo metais („Erkennen und Verfolgen“ / „Aptikti ir persekioti“, 2003).

Akys kaip istorijos liudininkas

Pompastiška muzika, kelioms akimirkoms pasigirstanti filme „Erkennen und Verfolgen“, galėtų būti pasiskolinta iš garsaus karinio filmo, bet ji tik dar labiau pabrėžia propagandinę potekstę, būdingą vaizdams, kurie buvo rodomi per žinias visame pasaulyje 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Bombų sprogimams dokumentuoti kameros pirmąkart buvo įtaisytos raketose. Pasitelkdamas į pagalbą archyvų medžiagą, antskrydžių pakartojimus ir sulėtinto filmavimo kadrus, taip pat pokalbius su šiuolaikinių ginklų pramonės koncernų darbuotojais, režisierius gvildena naujoviškos elektroninės karybos temą, kai, užuot naudojusis naujais ginklais, kuriama nauja karo estetika. H. Farockis kelia klausimą: ar gali akys ir toliau būti laikomos istorijos liudininku, jei bomba tampa reporteriu?

Nuo Brechto iki Godardʼo

Harunas Farockis gimė 1944 m. Novy Jičyne, Sudetų krašte (dab. Čekija), vokietės ir indų gydytojo šeimoje. Vaikystę praleido Indijoje ir Indonezijoje, o 1958 m. su šeima persikėlė į Hamburgą. 1962 m. jis atsidūrė Vakarų Berlyne, kur baigė mokyklą ir išlaikė brandos egzaminus. Ten ir prasidėjo jo kūrybinis kelias. Tai buvo meno politizavimo metas, kai Jeanas-Lucas Godardʼas paskelbė savo legendinį postulatą: reikia ne kurti politinius filmus, o paversti filmą politišku. 1966 m. H. Farockis tapo ką tik įsteigtos Berlyno kino ir televizijos akademijos (dffb) studentu. Socialinis perversmas tiesiog tvyrojo ore, Vietnamo karo vaizdai šokiravo visą pasaulį. Berlyno kino specialybės studentai užsidegė neparlamentinės opozicijos idėjomis – taip radikaliai ir veržliai, kad H. Farockis kartu su vėlesniu RAF nariu Holgeriu Meinsu, taip pat Harmutu Bitomskiu ir Wolfgangu Petersenu buvo priversti palikti aukštąją mokyklą dėl nepageidaujamos politinės veiklos.

Tai buvo metas, kai Harunas Farockis savo paties kūną naudojo kaip vaizdo medžiagą pirmiesiems kino darbams. Filme „Nicht löschbares Feuer“ („Negęstanti ugnis“, 1968) jis vilki kostiumą ir, žinių pranešėjo povyza sėdėdamas prie pulto, kalba apie napalmą. „Galime jums tik labai paviršutiniškai pademonstruoti, kaip veikia napalmas“, – sako Farockis ir užgesina cigaretę į kairės rankos dilbį. „Cigaretė dega maždaug 400 laipsnių temperatūroje,“ – jis pajudina ranką, parodydamas nudegimo žymę. „O napalmas dega 3000 laipsnių temperatūroje.“ Šis ankstyvasis H. Farockio filmas apima veiksmo eigą nuo žiūrėjimo iki pajautimo. Savaime suprantama, žiūrovas staiga visai kitomis akimis ima žvelgti į napalmo sukeltų gaisrų aukas Vietname. O apsilankymas vienoje iš napalmo gamyklų, taip pat mokslinių tyrimų detalės, be abejonės, asocijuojasi su „Ciklonu B“ – dujomis, kurios Vokietijos koncentracijos stovyklose, ypač Aušvice, buvo naudojamos kaliniams žudyti.

Vaizdai, pirminiai vaizdai, istoriniai vaizdai

Harunas Farockis sukūrė daugiau kaip 90 filmų, jis buvo 1984 m. uždaryto laikraščio „Filmkritik“ autorius ir redaktorius, taip pat dramaturgas, teatro režisierius ir aukštosios mokyklos docentas. Paskutiniais gyvenimo metais jis labai intensyviai dirbo su muziejais ir galerijomis, kūrė medijų ir vaizdo instaliacijas, kadangi Vokietijos kinas ir televizija negalėjo suteikti pakankamai erdvės jo eseistiniams darbams. Tiesa, teoriniai Farockio diskursai rado atgarsį vaidybiniuose režisieriaus Christiano Petzoldo filmuose. Jie abu mėgo ilgus pasivaikščiojimus po Berlyno Kroicbergo rajoną, kurių metu buvo bendrai kurdavo filmų scenarijus. Farockio filmas „Nicht ohne Risiko“ („Ne be rizikos“, 2004) – dokumentinė refleksija apie „skėrių kapitalizmą“ – įkvėpė Petzoldą sukurti dramą „Yella“ (2007). O filme „Barbara“ (2012) jie abu kartu su pagrindinę veikėją vaidinančia Nina Hoss visiškai nelauktai, tarsi kitomis akimis pažvelgė į VDR. Pokario drama „Phoenix“ („Feniksas“, 2014) apstulbina žiūrovus pasakojimu apie atmintį, tapatybę, savęs ir kitų suvokimą, dar kartą įrodydama, jog kino pasauliui reikalingas Farockio atsiribojimas, kad būtų atrasti nauji istorijos vaizdiniai. Tai buvo paskutinis bendras H. Farockio ir Christiano Petzoldo darbas. Harunas Farockis mirė liepos 30 d. netoli Berlyno, būdamas 70-ies.