Naujausi grafiniai romanai vokiečių kalba
Šiandien – paskutinė diena. Ryt prasideda tavo likęs gyvenimas. Taigi skaityk!

Frankfurto knygų mugės grafinių romanų kolekcijos titulinis lapas
Frankfurto knygų mugės grafinių romanų kolekcijos titulinis lapas | © Frankfurter Buchmesse, Design textgrafik.com

Jau kurį laiką Vokietijoje klesti grafinio romano (angl. graphic novel) žanras – įmantrius pieštinius romanus jau skaito ne vien prisiekę gerbėjai ar komiksų mylėtojų suvažiavimų (angl. Comic Conventions) dalyviai. Tiesa, taip buvo ne visada. Laikraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ feljetonų padalinio vadovo pavaduotojas, Frankfurto knygų mugės 2014 m. grafinių romanų kolekcijos kuratorius Andreas Platthausas siūlo atidžiau pažvelgti į šio meno, kuris ilgą laiką buvo nepakankamai vertinamas Vokietijoje, raidos tendencijas.

Vokietija – ilgai miegojusi komiksų kūrėjų tauta. Tik 8-ajame deš. vokiškai kalbančios šalys pradėjo leisti savarankiškai sukurtą komiksų produkciją, vertą dėmesio ir kokybės, ir apimties požiūriu. Komiksų būta ir anksčiau, pavyzdžiui, „Fiksis ir Foksis“ („Fix und Foxi“), kurių autorius – Rolfas Kauka, tačiau juos piešiant buvo vergiškai laikomasi W. Disneyʼaus animacijos dėsnių. Platesnis spektras siejamas tik su socialiniais neramumais 7-ojo deš. pabaigoje. Iš Amerikos į Europą atklydo pirmieji pogrindiniai komiksai (angl. underground comics), kurie savo vaizdavimo laisve sužavėjo ir jaunuosius vokiškai kalbančių šalių piešėjus. Iš Prancūzijos perimtas „Asteriksas“ yra iki šiol didžiausio populiarumo Vokietijoje sulaukę komiksai, kurie įtikimo plačiąją publiką, kad anksčiau niekinta medija gali pasiūlyti ne tik pramoginės, bet ir įmantrios lektūros. Abu fenomenai paskatino vokiškų leidyklų ir komiksų piešėjų veiklą. Netikėtai šalia „Peliuko Mikio“ bei „Fiksio ir Foksio“ ėmė rastis įvairių komiksų knygelių, priskiriamų vesterno ar siaubo žanrui. Nors superherojams vis dar netrūko publikos, jaunieji menininkai, perėmę savo lėšomis leidžiamų pogrindinių komiksų principus, pradėjo pasakoti istorijas visiškai naujomis temomis (du šios kartos atstovai Gerhardas Seyfriedas ir Volkeris Reiche šiandien laikomi vokiečių komiksų veteranais, kurie kuria iki šiol). 1972 m., sekant prancūzų ir belgų pavyzdžiu, pradėtas leisti žurnalas „Zack-Magazin“, kurio kiekviename numeryje buvo galima rasti daugybę pieštinių istorijų, išsiskiriančių temų ir stilių įvairove. Taip vokiškai kalbančiose šalyse pirmąkart atsirado proga susidaryti įspūdį apie tokias komiksų galimybes, kokiomis jau seniai buvo naudojamasi kitose srityse.

Vokietijos susivienijimas – reikiamas postūmis kūrybiškumui

Knygos „Die Spaziergängerin“ (aut. Anke Feuchtenberger) fragmentas Knygos „Die Spaziergängerin“ (aut. Anke Feuchtenberger) fragmentas | © Reprodukt Tačiau tam, kad galėtume kalbėti apie vokiškų komiksų žanro suklestėjimą, vis dar trūko dviejų veiksnių: Vokietijos susivienijimo 1990 m. ir pasakojamųjų komiksų, kuriuos vadiname grafiniais romanais, pergalingo žygio per pasaulį. Vokietijos padalijimo laikais VDR pavyko išsaugoti daugiau kūrybinių tradicijų nei VFR; be to, didžioji dalis vakarietiškos komiksų produkcijos buvo nežinoma Rytų Vokietijoje. Todėl po 1990 m. vis daugiau menininkų ėmė reikštis kaip komiksų piešėjai, turintys savitą stilių, kuris palyginti su vyraujančiomis pasaulyje tendencijomis galėjo būti laikomas neįprastu. Tokie piešėjai, kaip Anke Feuchtenberger, ATAK ar Henningas Wagenbrethas (jie ir šiandien priskiriami įtakingiausiems komiksų kūrėjams Vokietijoje), kūrė, regis, visai naujoviškas formas, juolab kad jiems buvo nepriimtina tai, kas visiems atrodė modernu. Niekas nebesiekė kuo tiksliau atkartoti užsienietiškų sėkmės receptų; staiga įsigalėjo savitas vokiškų komiksų stilius, kurio ryškiausias bruožas – labai asmeniškas požiūris į pasaulį. Šie komiksai buvo radikaliai subjektyvūs ne tik teminiu, bet pirmiausia ir estetiniu aspektu.

Šalia perimtų tipiškų vokiškų stilių, kaip antai ekspresionistiniai medžio raižiniai (prisiminkime Ulfo K., Hendriko Dorgatheno, Maxo Baitingerio ar Jenso Harderio darbus), įsigali komiksų piešimo technika, kurią galima pavadinti „comic brut“: tai grubios ir iš pirmo žvilgsnio kiek diletantiškai atrodančios figūros. Tokią vaizdavimo formą šiuo metu renkasi Paula Bulling, Aisha Franz, Birgit Weyhe, Andreas Eikenrothas ir Ulli Lust. Tačiau tuo pat metu vokiškai kalbančiose šalyse komiksų verslas vis dažniau tampa profesija, kurioje ir piešiniams taikomi tarptautiniai estetiniai standartai. Reinhardo Kleisto ir Isabelės Kreitz komiksų albumai sulaukė didžiulio pasisekimo už Vokietijos ribų, Flixas ir Ralfas Königas, kuriantys humoristines istorijas, šauniai įsiliejo į savo kolegų iš užsienio gretas, o Vincento Burmeisterio ir Davido Schraveno, Danielio Daemgeno ir Roberto Kriego, Kitty Kahane ar Moritzo Stetterio kuriami dalykiniai (moksliniai) komiksai – puikūs šio visame pasaulyje smarkiai klestinčio žanro pavyzdžiai.

Vokiečių piešėjų mėgstamiausia atsakomybės tema

Tačiau vokiški komiksai ypač įdomūs tuo, kad jiems pasirenkamos rimtos temos. Tai nereiškia, kad juose nėra burleskinio komiškumo, kuris būdingas ne tik Flixui ir R. Königui, bet ir Walteriui Moersui, Stephanui Katzui ar Maxui Goldtui. Sunku nepastebėti ir sudėtingesnės medžiagos paieškų, ar tai būtų pastaruoju metu gausiai pasipylusios romanų adaptacijos (ypač mėgstami klasikiniai R. Musilio, A. Schnitzlerio, H. Kleisto, E. Kästnerio ir kt. kūriniai), ar istoriniai komiksai, įgavę ypatingą statusą. Šiuo atveju svarbiausia tema – Vokietijos Naujausiųjų laikų istorija (nacionalsocializmas, okupacijos laikotarpis, VDR, Vokietijos susivienijimas), tačiau esama ir tokių istorinių komiksų pavyzdžių, kuriuose gvildenami pasaulėžiūros klausimai, kaip antai Simono Schwartzo „Packeis“ („Ledų sangrūda“).

Norint vienu žodžiu apibūdinti, kokia medžiaga traukia vokiškai kalbančių šalių komiksų piešėjus ir autorius, būtų galima apsistoti ties „atsakomybės“ sąvoka. Tai ir atsakomybė istorine prasme kaip diskusija apie pragaištingus XX a. įvykius, ir atsakomybė kaip pilietinė drąsa, apie kurią savo komiksuose kalba Paula Bulling ir Olivia Vieweg, o dar dažniau – atsakomybė už savo veiksmus, kurių pasekmės vieną dieną vis tiek pasireiškia. Tokias istorijas pasakoja Matthias Schultheissas, Geraldas Hartwigas, Lukas Jüligeris ar Birgit Weyhe.

Išaugus grafinių romanų populiarumui autoriai ir piešėjai gali lengviau pasirinkti tam tikrai temai tinkantį formatą ar reikiamą apimtį, nepaisydami, kaip įprasta anksčiau, aiškiai apibrėžtų leidyklų programos nuostatų. Juk pagal grafinio romano, panašiai kaip ir klasikinio romano, principus pasakojimas turi apimti tiek puslapių, kiek būtina tam tikrai istorijai papasakoti, iš anksto nenustatant formato – priešingai nei kadaise, kai būdavo galima rinktis tik tarp standartinių albumų, knygelių ar kišeninių knygų. Įgavę daugiau laisvės komiksai tampa nebe tokie nuspėjami – ko dar galėtų norėti skaitytojai?